Per savaitę ne mažiau kaip po dešimt žmonių Švedijoje atsisako Lietuvos pilietybės. Šioje Šiaurės šalyje dabar gyvena apie 12 tūkst. lietuvių. Dauguma – išsilavinę, jauni, sėkmingi.

Yra ir tokių, kurie tėvynėje turėjo nuosavą verslą. Štai vienas pažįstamas vadovavo net 40 darbuotojų. Bet, anot pašnekovo, po 10 metų pastangų prakeikęs Lietuvos politikų ir biurokratų abejingumą, metė viską ir štai ramiai gyvena Švedijoje. Su visa šeima.

Švedijos pilietybę gauti paprasta. Penkeri metai – ir štai prašom – laiškas, kviečiantis atsiimti pasą. Ir nesvarbu, kiek pilietybių turi. Taip neturėdami galimybės pasilikti Lietuvos pilietybės, mūsų tautiečiai atsisveikina su Lietuva.

Panaši padėtis ir Norvegijoje. Ten dabar gyvena apie 60 tūkst emigrantų iš Lietuvos. Nereikėtų gal aiškinti, ką reiškia pilietybės atsisakymas, bet dvigubos pilietybės priešininkams vis dėlto tai padarysiu. Ypač tiems, aimanuojantiems dėl Lietuvos išsivaikščiojimo, dėl lietuvybės, kaip jie taip šauniai sudėlioja – savasties praradimo.

Kokiu būdu izraeliečiai niekaip tos žydiškos savasties nepraranda, nors turi po kelis kitų valstybių pasus, jiems tikriausia mistika.

Buvo Jonas, tapo Junu

REKLAMA

Taigi, pilietybės atsisakymas trumpai drūtai reiškia formalų ir galutinį šaknų nutraukimą su savo šalimi. Tol, kol nebus apsispręsta dėl dvigubos pilietybės, Lietuva neteks galimybės net pasvajoti apie tautiečių sugrįžimą namo ir fizine, ir dvasine prasme.

Mat randasi ir kita tendencija: kartu su įsigytu švedišku pasu, kai kurie lietuviai keičia lietuviškas pavardes į švediškas. Jau nebesi Jonas Jonaitis. Tampi Junas (švediškai Jonas tariama Junas) Svensson.

Taigi, Junas Svensson ir – viso gero, Lietuva. Nes Švedijoje gimę lietuvių vaikai asimiliuojasi labai greitai.

Taip, Švedijoje lietuviai jungiasi į bendruomenes, organizacijas siekdami išsaugoti lietuvybę. Tai šaunu. Bet čia kalbu apie kitas, nerimą keliančias tendencijas.

       Šiandien Rusija švenčia 9 gegužės – pergalę prieš nacistinę Vokietiją 1945 metais. Nors, karas baigėsi dieną anksčiau, 8 gegužės. Tiesa, kartu su sąjungininkais nugalėjo Hitlerį. Na, bet mažas melas netrukdo. Kol jis netampa Didžiuoju melu. „Mat Rusija“, anot rusų publicisto Viktoro Šenderovičiaus, „laimėjo tik prieš Hitlerį, o ne fašizmą. Fašizmą šiandieninė Rusija pasisavino sau, nes patiko“. 

Jis neklysta. Bet kokia diktatūra galiausiai tampa fašistine, nes atitinka fašizmo kriterijus: melas, prievarta prieš „kitokius“, baimė, rasizmas, vidaus ir išorės priešas, militarizmas. Kai matai ir girdi į ES per Lietuvą neįleisto kažkokio baikerio vaduko buku veidu kalbas, esą Stalino ir Hitlerio bendradarbiavimas 1939-1940 metais nėra tiesa, kad toks pareiškimas yra provokacija, tuojau matai to fašistinio apibrėžimo gyvą išraiška.

Įdomu, ką pasakytų, jeigu kažkaip sužinotų, kad naciai mokėsi koncentracijos stovyklų statybų iš bolševikų? 

Deja, vis mažiau šansų, kad jaunoji rusų karta gimusi ir išaugusi su V.Putino gauja valdžioje sužinos tiesą apie Stalino nusikaltimus žmonijai. Pavyzdžiui, vienintelis muziejus Rusijoje pasakojantis apie Stalino represijas „Permė-36“ įtrauktas į „užsienio agentų sąrašą“ ir greičiausiai bus likviduotas.

Su tiesa V.Putino Rusijoje jau senai ne kokie reikalai. Militarizmas siekia vis naujas aukštumas, o militarizmui reikalingi priešai bei herojiškų, didingų karinių pergalių minėjimai. Antrojo pasaulinio karo naratyvas šiandieninėje Rusijoje melžiamas lyg paskutiniai pieno lašai iš užtrukusios karvės.

Grįžau į Lietuvą po 25 metų praleistų Švedijoje. Prisimindamas šią šalį, noriu, kad Lietuvoje būtų kaip ten. Ir kad ne mes į ją bėgtume, bet jie pas mus. Nuo ko pradėti? Nuo pasitikėjimo savo atstovais politikoje. Naujausiais duomenimis, tačiau, Lietuvos partijomis pasitiki tik 5,2 proc. gyventojų.Nepasitiki – 68,2 proc. 

Todėl man vis sako, kad Lietuvoje pakelti pasitikėjimą partijomis neįmanoma. Priežastį jau žinau: kas civilizuotoje politinėje kultūroje vadinama savikritika, Lietuvoje įvardijama kaip saviplaka. Tokios, matyt, reikia kratytis. Tokiu būdu aplinka ir kritikai lieka kaltais. Todėl ir siūloma kritiškiems partijos nariams užsičiaupti: „Juk priešai pasinaudos.“. Taip suklupo didžiausia Lietuvos politinė partija. Lygioje vietoje.

Pateiksiu tikros demokratinės politinės kultūros ir atsakomybės pavyzdį. Štai prieš gerą savaitę Švedijos Būstų ir miestų plėtros ministras Mehmet Kaplan (Žaliųjų partija), palygino Izraelį su nacistine Vokietija. Vėliau prisėdo su garsiu neonacistu papietauti. Kiek anksčiau palygino islamistus su savanoriais Suomijos kovotojais už laisvę. (1939 karas prieš sovietus). Po kelių dienų jam teko atsistatydinti. Supratote? Jokių „zadanije“, jokio valstybės valdymo telefonu, jokių dvarų, jokių kyšių. Tiesiog papietavo. Tiesiog nusikalbėjo. Pas mus už nusikalbėjimą nebaudžiama. Esame tikra demokratija.

R

Apie atsakomybę. Lietuvoje tuo tarpu Socialdemokratų partijos citadelės Druskininkuose meras, pasiėmęs su savimi visą skyrių trenkia durimis, bet – „aplinka kalta“. Atsakomybės niekas nesiruošia prisiimti.

Praėjus 13 metų po mano sugrįžimo namo, turiu prisipažinti, niekaip nesuprantu, kodėl įpartijos viršūnes stumiamos jokių idėjų, vizijų neturinčios asmenybės, politiniai broileriai. O protingi, nors ir jauni, paliekami nuošalyje. Regis, reikalingi viskam pritariantys veikėjai leisiantys konservuoti švogerizmą kaip lojalumo partijai modelį.

Nesuprantu, kokiu pagrindu kviečiami į partijas žmonės, kaip antai „pasiruošęs dirbti su bet kuria partija“ S.Skvernelis. Bet pasitikėjimas juo – iki debesų. Bet kokie būdai geri, tik kad išsilaikyti valdžioje? Kiti protingi būdai, – pagarba kito kitokiai nuomonei, nepotizmo rovimas su šaknimis partijose ir regionuose, kvietimas sugrąžinti (kalbant apie socialdemokratus) socialdemokratiją partijai, atmetami.

Tačiau tikrovė Lietuvoje, kurioje netekęs kantrybės ir pasitikėjimo partijomis pilietis spjauna ir emigruoja, visiškai kitokia. Šiandien partijos turi kalbėti apie pasitikėjimą ir imtis rimtų priemonių atkurti pasitikėjimą civilizuotos politinės kultūros priemonėmis. Bet, pavyzdžiui, skaitant socialdemokratų 2016 metų programą, pritrenkia temos nebuvimas pavadinimu „Pasitikėjimo politinei sistemai, partijai ir visuomenėje atkūrimas“. Reitingai krinta lyg senai pernokę obuoliai, švogerizmo skandalai vienas po kito murkdo partiją, bet apie pasitikėjimo atkūrimą partijai – nei žodžio. Tyla. Tikriausiai, kad nebūtų apkaltinta saviplaka. Apsimetama, kad pasitikėjimas krinta ne dėl rimtų priežasčių, o dėl priešų klastų.