Slava Ukraine! Vivat Lietuva! Wiwat Polska!

Paskelbta 2016 gegužės mėn. 15 d. | 0 koment.

Žymės: Jamala, Ukraina, Donatas Montvydas, Michal Szpak, Polska, Lietuva, Eurovizija

Žinoma, visų pirma didžiausi, džiugiausi sveikinimai Donatui Montvydui! Bet, atleisk Donatai, pradžioje apie Džamalą, Ukrainos dainininkę.

Jau kovo 15 dieną klausydamasis Eurovizijos dainų ir dainininkų atrankos Vilniuje, lrytas.lt rašiau: „Mano patarimas: ne pasenusių madų vaikytis reikia, o der Zeitgeist – laiko dvasią pajusti. Tada ir pergalė dainininką pati už rankos griebia. Palyginkite mūsų dainas ir atlikėjus su Ukrainos atstove Džamala. Suprasite, ką turiu omenyje sakydamas Zeitgeist. Vyksta karai, žudynės, pabėgėliai. O tie, manantys, kad viskas gerai, nežino, kad nelaimė gali pasibelsti ir į jų namus.“ Manau dėl šios priežasties Džamala po dainos sušuko: „Putinai, ar girdi?“

Šiandien pergalę nuskynė ne kuo įmantresnis vizualinis dizainas, ne gražiausi, įspūdingiausi pasirodymai, bet – prasmė. Tiesiai V. Putino režimui į tarpkojį spyrė ne tik Džamala, ne tik Vakarų visuomenės, bet ir pačios Rusijos žiūrovai – 10 balų Džamalai! Dešimt balų Ukrainai! Tai tie apie 20 procentų Rusijos gyventojų nepaveiktų valstybinės Rusijos „žiniasklaidos“ – smegenplovės.

Ukrainos totorės Džamalos kūrinys „1944“ apie skaudžią Krymo totorių istoriją J. Stalino laikais yra be jokios abejonės aliuzija į dabartinę Krymo aneksiją. Šia daina dainininkė sugebėjo išlieti, pasidalinti, perteikti savo tautos kančią, prievartaujamos Ukrainos pasipriešinimo V.Putino Rusijai valią. Kartu su akivaizdžiu sceniniu profesionalumu tokiame (ne)politiniame renginyje kaip Eurovizija, kuriame į celofaninį popierių įmantriai supakuotos banalybės yra norma, šį kartą šiai normai ir Džamalai buvo padaryta išimtis.

Tai lyg ir su politika nieko bendro nenorinčios turėti dalies Vakarų visuomenės rimtas politinis pareiškimas. Kaip tik tai daliai bene didžiausią dėmesį skiria V. Putino dezinformacijos buldozeris. Pasirodė, ne taip viskas paprasta ir ne viskas prarasta. Pasirodė, materialistinė, dekadentinė Europa nei sąžinės, nei atjautos jausmo dar neprarado.

Pritrenkiantis pokarinės Vokietijos taikingos politikos kontekste sprendimas atsiusti mums į pagalbą savo karius tiesiai prie mūsų sienų su Rusija, iš šio konteksto neiškrenta.

Na, o dabar atskira odė Donatui Montvydui, už kurį per atranką balsavo visa mūsų šeima. D. Montvydas nenuvylė ir tikrai, tikrai, tikrai jis turėjo būti mažiausiai trečias.

Tęsinys lrytas.lt