Sprendžiant iš partijų vadovų ir jų narių reakcijų į partijas krečiančius švogerizmo ir korupcijos sandalus, telieka griebtis už galvos. Šios trys svarbiausios Lietuvos „klasikinės“ politinės partijos: TS-LKD, LSDP ir Liberalų Sąjūdis yra persunktos trumpizmu. Persunktos provincialumu ir baime intelektualumui. Trumpizmas (pagal Donaldą Trumpą) – tai naujas terminas senai problemai įvardinti. 

Nei viena iš šių partijų neturėjo ir neturi intelektualų, gebančių matyti plačiau, giliau toliau. Intelektualumas yra šių partijų priešas. Kodėl? Todėl, kad intelektualumas yra grįstas skepticizmu, kritiniu mąstymu, asmenine drąsa griauti tabu, drąsa ne tik vertinti, bet viešai apie problemas kalbėti. Moralinis bei etinis imperatyvai yra būtini intelektualumo atributai. Jiems nesant, intelektualas anksčiau ar vėliau tampa prisitaikėliu, susitaikėliu. Šiose partijose tas prisitaikėliškumas, konformizmas, susitaikymas su autoritarizmu yra partijos nario išgyvenimo partijoje prielaida. Ir partijos vadukų išgyvenimo valdžioje šaltinis. 

Nesutinkantis su tokia padėtimi eilinis narys nustumiamas į visiškas partijos paraštes. Štai kodėl Lietuvos partijose garbinami politiniai broileriai net nekvepiantys intelektualumu. Jaunųjų tų partijų „žvaigždučių“ kalbėjimas, neva jie jau pasiruošę, perėmę valdžią į savo vadžias įprasminti civilizuoto politiko kultūrą partijoje, nieko neverti ir nieko negarantuoja. REKLAMA Mat jie patys yra prisitaikę bei susitaikę moraliai bei psichologiškai prie ydingo vidinio uždaros partijos bendravimo modelio. Jie niekada garsiai nėra viešai pasisakę ar sukritikavę tą modelį. Tad kodėl turėčiau pasitikėti jų atsinaujinimu? Juk šiam procesui reikalingas moralinis stuburas, ar klystu?

Per savaitę ne mažiau kaip po dešimt žmonių Švedijoje atsisako Lietuvos pilietybės. Šioje Šiaurės šalyje dabar gyvena apie 12 tūkst. lietuvių. Dauguma – išsilavinę, jauni, sėkmingi.

Yra ir tokių, kurie tėvynėje turėjo nuosavą verslą. Štai vienas pažįstamas vadovavo net 40 darbuotojų. Bet, anot pašnekovo, po 10 metų pastangų prakeikęs Lietuvos politikų ir biurokratų abejingumą, metė viską ir štai ramiai gyvena Švedijoje. Su visa šeima.

Švedijos pilietybę gauti paprasta. Penkeri metai – ir štai prašom – laiškas, kviečiantis atsiimti pasą. Ir nesvarbu, kiek pilietybių turi. Taip neturėdami galimybės pasilikti Lietuvos pilietybės, mūsų tautiečiai atsisveikina su Lietuva.

Panaši padėtis ir Norvegijoje. Ten dabar gyvena apie 60 tūkst emigrantų iš Lietuvos. Nereikėtų gal aiškinti, ką reiškia pilietybės atsisakymas, bet dvigubos pilietybės priešininkams vis dėlto tai padarysiu. Ypač tiems, aimanuojantiems dėl Lietuvos išsivaikščiojimo, dėl lietuvybės, kaip jie taip šauniai sudėlioja – savasties praradimo.

Kokiu būdu izraeliečiai niekaip tos žydiškos savasties nepraranda, nors turi po kelis kitų valstybių pasus, jiems tikriausia mistika.

Buvo Jonas, tapo Junu

REKLAMA

Taigi, pilietybės atsisakymas trumpai drūtai reiškia formalų ir galutinį šaknų nutraukimą su savo šalimi. Tol, kol nebus apsispręsta dėl dvigubos pilietybės, Lietuva neteks galimybės net pasvajoti apie tautiečių sugrįžimą namo ir fizine, ir dvasine prasme.

Mat randasi ir kita tendencija: kartu su įsigytu švedišku pasu, kai kurie lietuviai keičia lietuviškas pavardes į švediškas. Jau nebesi Jonas Jonaitis. Tampi Junas (švediškai Jonas tariama Junas) Svensson.

Taigi, Junas Svensson ir – viso gero, Lietuva. Nes Švedijoje gimę lietuvių vaikai asimiliuojasi labai greitai.

Taip, Švedijoje lietuviai jungiasi į bendruomenes, organizacijas siekdami išsaugoti lietuvybę. Tai šaunu. Bet čia kalbu apie kitas, nerimą keliančias tendencijas.

„One down, more to go“ ar kažką panašaus sakė viename Holivudo vesterno filme kietas kietai šaudantis kaubojus. Šį kartą krito tikra šio žodžio prasme Liberalų Sąjūdžio karalius, partijos pirmininkas Eligijus Masiulis.

Jį pašovė STT pačioje finišo tiesioje. Liūdna, bet – pamokama istorija. Klausimas tik, kas kada nors ką nors iš jos išmoks. Tai klausimas ir A.Guogai žadančiam pastatyti bažnyčią Lietuvai. Ne dvasine, o tikra šio žodžio prasme.

Liberalų Sąjūdis pateko į eilinę kitas partijas kamuojančią galimos korupcijos bėdą. Šioje vietoje norėčiau pabrėžti, kad ne liberalizmas kaip ideologija, kuria žavisi ir pasitiki apie 15 procentų Lietuvos rinkėjų. Ar LS vis dar liks šių rinkėjų atstovu priklauso nuo Liberalų Sąjūdžio partijos vadovų pozicijos.

Bent kol kas ji atrodo solidi. Jeigu tokia išliks, tai partijos įvaizdis nenukentės ir rimtų pasekmių pasitikėjimui partija nebus. Protingai sudėliojus, šis įvykis gali net būti naudingas. E.Masiulis jau sustabdė savo narystę partijoje, pasitraukė iš pirmininko posto, padėjo Seimo nario bilietą.

Tokia civilizuota politika visame sumautame Lietuvos politinio elito „Aplinka kalta“ pozicijos kontekste iškrenta iš konteksto. Kita vertus, tiek nusivažiuota, kad galimai nusižengusio įstatymams ir politinei etikai politinio veikėjo civilizuotas žingsnis paverčia jį vos ne šventuoju.

Dabar LS vadovams svarbu ir toliau aktyviai kurti atsakingos partijos įvaizdį. Gali net pabandyti paversti jį civilizuotos partijos etalonu. Galiu kirsti lažybų, kad ta linkme ir bus einama. Koją pakišti gali nebent trys nežinomieji.

Pirma, pats E. Masiulis. Jeigu jis atkris į „aš dabar viską papasakosiu, net plaukai ant galvos atsistos“ žargoną. Regis, tai jau ir vyksta: „Aš norėčiau tiek daug ką pasakyti ir aš jums pasakysiu, kai ateis laikas. Tiek papasakosiu, kad Lietuvoje bus įdomu gyventi. Šiandien, deja, aš negaliu dėl proceso reguliavimo dalykų nieko sakyti“, – sakė E.Masiulis.

Tai yra jis perspėja, kad maža nepasirodys. Alio? Tai kur buvai, žmogau, vakar? Užvakar? Ko tada tylėjai? Nežinau, ar kaltas esi, nekaltumo prezumpcija vis dar galioja, bet tokie pasisakymai prieštarauja LS vadovybės pareiškimui apie visišką skaidrumą, pagarbą teisingumo vykdytojams ir norui bendradarbiauti su teisėsauga. Geriau pasitrauktų tylėdamas ir nei žodžio iki rinkimų. Išskyrus tuo atveju, jeigu STT paleistų E. Masiulį iš savo nagų be jokių rimtų pasekmių.

       Šiandien Rusija švenčia 9 gegužės – pergalę prieš nacistinę Vokietiją 1945 metais. Nors, karas baigėsi dieną anksčiau, 8 gegužės. Tiesa, kartu su sąjungininkais nugalėjo Hitlerį. Na, bet mažas melas netrukdo. Kol jis netampa Didžiuoju melu. „Mat Rusija“, anot rusų publicisto Viktoro Šenderovičiaus, „laimėjo tik prieš Hitlerį, o ne fašizmą. Fašizmą šiandieninė Rusija pasisavino sau, nes patiko“. 

Jis neklysta. Bet kokia diktatūra galiausiai tampa fašistine, nes atitinka fašizmo kriterijus: melas, prievarta prieš „kitokius“, baimė, rasizmas, vidaus ir išorės priešas, militarizmas. Kai matai ir girdi į ES per Lietuvą neįleisto kažkokio baikerio vaduko buku veidu kalbas, esą Stalino ir Hitlerio bendradarbiavimas 1939-1940 metais nėra tiesa, kad toks pareiškimas yra provokacija, tuojau matai to fašistinio apibrėžimo gyvą išraiška.

Įdomu, ką pasakytų, jeigu kažkaip sužinotų, kad naciai mokėsi koncentracijos stovyklų statybų iš bolševikų? 

Deja, vis mažiau šansų, kad jaunoji rusų karta gimusi ir išaugusi su V.Putino gauja valdžioje sužinos tiesą apie Stalino nusikaltimus žmonijai. Pavyzdžiui, vienintelis muziejus Rusijoje pasakojantis apie Stalino represijas „Permė-36“ įtrauktas į „užsienio agentų sąrašą“ ir greičiausiai bus likviduotas.

Su tiesa V.Putino Rusijoje jau senai ne kokie reikalai. Militarizmas siekia vis naujas aukštumas, o militarizmui reikalingi priešai bei herojiškų, didingų karinių pergalių minėjimai. Antrojo pasaulinio karo naratyvas šiandieninėje Rusijoje melžiamas lyg paskutiniai pieno lašai iš užtrukusios karvės.

Marijonas Mikutavičius kritikuoja akciją "Neikim į parduotuvę tris dienas". Regis, jis yra tipiškas bijantis savo kaimyno lietuvis. Maždaug: "Ne duok Dieve, jokių bendrų akcijų. Kiekvienas gali individualiai protestuoti kiekvieną dieną".  Kraštutinis liberalizmas, kai  kiekvienas sau ir už save, ir yra mūsų visuomenės didžiulė bėda. Tik todėl bet koks nesąžiningas darbdavys ar valdininkas, ar prekybos centras volioja  eilinį lietuvį kaip nori. Todėl sakau: kiekviena bendra pilietinė protesto forma yra sveikintina. Tik tokioje eilinis pilietis sužino, kad nėra vienas, nėra paliktas likimo valiai. Ir kad bus išgirstas.

Rimvydas Valatka taip pat traukia per dantį  akciją dėl  kainų už maisto produktus sumažinimo. Anot jo,  bandymas sumažinti kainas demonstracija prieš prekybos centrus  su šūkiu „Kur žiūri valdžia?“  yra nesąmonė. Žinoma, jeigu toks šūkis, tikrai  nesąmonė.  Kaip ir kadaise Stokholme organizuota protesto akcija prieš visus ir viską.  Apie pora tūkstančių žmonių centrinėje gatvėje šaukė „Mes prieš!“. Po kelių minučių visi jau šaukė „Mes už!“.  Stokholmiečiai, supratę  pokštą, juokėsi, kai kurie papildydavo demonstruojančių gretas. Patikslinsiu savo mintį: kalbu apie pilietines protesto akcijas, o ne apie vienokią ar kitokią politinę demonstraciją nuleistą iš viršaus.  Kaip antai tokia  neva pilietinė akcija „Darom“.  Ji politinė nuo galvos iki kojų.  Visa žiniasklaida mirga prezidentės, premjero ar dar  kokio garsesnio politiko nuotraukomis.  Visokiais rakursais pastarieji rausiasi šiukšlėse.  Man tas vaizdas primena sovietinių laikų plakatą, tą, kuriame geriausias vaikų draugas V. I. Leninas neša kamieną ant vieno paties. Gal ir  Seimo nariai, visas 141 su visais padėjėjais ir padėjėjomis išeitų į talką?  Oho koks Vilnius švarus taptų!

Ne tokias pseudo pilietines akcijas turiu omenyje. Kalbu apie tikrą pilietinę iniciatyvą rūpimu klausimu.  Kad ir dėl tų nelemtų kainų.  Kalafioras? Baikit, Lenkijoje šaldyta 4,8 kg žąsis kainuoja 7,8 eurai. Tiek pat sumokėjau  prekybos centre „Rimi“ prieš kelias dienas, kai   pirkau pigiausių sausainių pakelį, du pakelius arbatos ir gėrimą.  Kitas atvejis iliustruojantis kainų pamišimą:  norėjau patikrinti siuvimo mašiną. Paklausiau meistro, kiek kainuos. Atsakė, kad trisdešimt litų. Staiga susigriebė ir pasitaisė: „30 eurų“.  Arba prieš euro įvedimą sriuba restorane kainavo 5 litus, dabar 5 eurus.  Skaudu, kai vienas litas tapo vienu euru? Taip, ES centrinis bankas spausdina trilijoną eurų, kainos kyla, bet juk ne du  šimtus procentų  per pusantrų metų. Todėl atsirado žmonių norinčių  protestuoti.  Puiku! Pirmyn!  Nepatiko kainos – protestuokime. Nepatiko neapšviestos gatvės – protestuokime.  Pažiūrėkite, Šveicarijoje referendumu buvo norėta uždrausti pjauti žuvis, mat joms skauda.  Juokinga?  Žinoma. Bet juk tokia demokratinės, pilietinės visuomenės prerogatyva.  

Nedera gesinti pilietinių iniciatyvų, jų ir taip reta.  Bet  man pagrįstai bus priminta, kad tokios dažnos akcijos galiausiai ves visuomenę iš proto. Gatvės juk pastoviai šurmuliuos nuo visokiausių akcijų.  Visiems galiausiai įgris. Sutinku. Bet kol vienokie ar kitokie raginimai nepirkti arba atvirkščiai -  pirkti, taps dažni Lietuvoje,  dvidešimtmečiai jau spės pasenti.  

Mūsų visuomenė  vis dar stokoja pilietiškumo manifestacijų. Taip, buvo Sąjūdis. Taip, neįtikėtinas bendrumo jausmas.  O čia siūloma susitelkti prieš kažkokias aukštas daržovių kainas.  Gal tikrai M. Mikutavičius teisus sakydamas, kad susirgome pasiturinčios visuomenės manija?  Bet, regis, ne. Pernai  tarp 13 ir 15  procentų Lietuvos gyventojų  vis dar gyveno žemiau skurdo ribos. Apie 500 000 ar daugiau žmonių.  

Grįžkime prie temos. Ar „Neikime  tris dienas apsipirkti“  akcija privers prekybininkus reaguoti? Nežinau, nebent būtų  pasirinkta konkreti parduotuvė ir kelias savaites žmonės nustotų  į ją eiti. Tada ir sužinotume, ar statistika ir ekonominiai kainų kilimo aiškinimo modeliai dera su tikrove.  Sužinotume,  ar  nuo ūkininkų iki prekybos centrų  maisto produktų kainodara yra sąžininga. Juk  apie tai kalba ir vyksta iš tikrųjų,  ar ne taip?  Norisi pagaliau sužinoti, ar  (šiuo atveju) gamintojai ir prekybininkai yra sąžiningi, ar ne. 

Pamenat, kai stacionarių telefonų rinką valdė „Teo“, o mobilių telefonų  „Omnitel“ ir  „Bitė“?  Visos jos tuo savo karaliavimu rinkoje metu aiškino, mušėsi į krūtinę,  kad  mažinti telefono pokalbių kainų tiesiog  nebėra iš ko. Bet į rinką  atėjo  „Tele 2“  ir kainos krito.  Dabar  turime bene geriausią mobilaus  ir interneto ryšį pasaulyje. Ir  bene pigiausią.  Šiandien,  lyg žydai laukiantys išsilaisvinimo  iš  Egipto vergovės visi, garantuoju kad visi,  laukia  vieno pigiausių  maisto prekių  pradininko „Lidl“  atsidarymo Lietuvoje.  Pasižiūrėsime, kaip sureaguos  prekybas centrai. 

O kol kas, visi, kas norite dalyvauti protesto akcijoje prieš jūsų manymu aukštas kainas arba prieš žemas kainas -  protestuokite. Boikotuokite prekybos centrus.  Turite pilną pilietinę teisę. Aš taip pat prisidėsiu. Kai pasensime, turėsime  ką prisiminti.