Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
 |
| Blogas |
Žiūrimi įrašai paskelbti 2016 birželio mėn.Darbo kodeksas ir partijos be ideologijų
Technokratinės vyriausybės garantuoja objektyvią ekonominių sprendimų formulę tinkančią visiems visuomenės sluoksniams? Tikrai ne. Tai aiškiai parodė Darbo kodekso reforma, kuri, anot vietos bei užsienio ekonomistų ir sociologų skirta darbdavio teisių stiprinimui darbuotojo socialinio saugumo kaina.
Profesorius Andrius Bielskis savo kritikoje partijai eina dar toliau: „Socialdemokratai su tokia Darbo kodekso reforma kasa sau duobę“.
Sprendžiant iš ženklaus simpatijų LSDP kritimo, taip ir yra. Ko gero, nepasiteisino socialdemokratų rinkėjo lūkesčiai. Tiesiog pagal apibrėžimą negali socialdemokratų vyriausybė vadovautis dešiniųjų ekonomikos ir socialinės saugos politika. Prezidentė turėtų vetuoti šį įstatymą.
Kitaip tariant, rinkėjas liko apgautas. Atitinkamas pavyzdys – nesutarimai šeimoje. Dažniausiai jie kyla dėl nepateisintų lūkesčių. Tai visų pirma socialinis ir ekonominis saugumas. Saugumo trūkumas ir nelygiaverčiai ekonominiai santykiai maitina neapsitikėjimą vienas kitu. Nepasitikėjimas ir yra skyrybų pagrindas. Negavus to, kas buvo žadėta prie altoriaus, nusivylimas ėda tarpusavio santykius.
Tas pat su LSDP: žadėjo atsigręžti į žmogų, garantuoti socialinį saugumą ir ekonominį teisingumą, tačiau toleruoja švogerizmą kaip lojalumo partijai modelį. Taip pat pasiūlė Darbo kodekso reformą mažinančią darbuotojų teises darbo rinkoje. Abiem atvejais socialdemokratine ideologija tokie sprendimai nekvepia.
Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus argumentacija, akivaizdu, nustato Darbo kodekso reformos diskusijos ir Darbo kodekso reformos naratyvo ribas. Tenka pastebėti, kad jos yra klaidingos iš principo. Tose ribose dingsta solidarumo principas, abejų rinkos dalyvių pusių atsakomybės vienas kitam trūkumas.
Anot švedų profesoriaus emerito Charles Woolfsono, Darbo kodekso reforma parodys, kas mokės už krizes ir kas patirs visą nesaugumą. Profesorius teigia, kad ši reforma yra parama darbdaviams Lietuvos darbo rinkoje. Taigi, remiami vienos pusės interesai kitos grupės sąskaita. Perspėjimai, kad reformos akcentas dedamas ant paramos verslui atsisakant atsakomybės už darbuotojo socialinio saugumo finansavimą, – atmetami. Todėl kyla pagrįstas klausimas: kuriam galui dešimtmečiais buvo kovojama už darbuotojų teisių užtikrinimą?
Technokratinės vyriausybės garantuoja objektyvią ekonominių sprendimų formulę tinkančią visiems visuomenės sluoksniams? Tikrai ne. Tai aiškiai parodė Darbo kodekso reforma, kuri, anot vietos bei užsienio ekonomistų ir sociologų skirta darbdavio teisių stiprinimui darbuotojo socialinio saugumo kaina. Lietuva visiems!
Dalyvavau. Dalyvavau Baltic Pride eitynėse, idant įkvėpti laisvės oro gūsį. Toje laisvėje nėra vietos neapykantai, baimei, agresijai, asmeniniams kompleksams. Ir, jeigu kas nors kartu su V. Putino Rusija mano, kad kumštis ruso chuligano Marselio gyventojui į galvą ar svetimos šalies okupacija yra galia, tai sakau be jokios abejonės – Vakarų Europos ir šiuolaikinės Lietuvos galia glūdi atvirume, gebėjimu naudotis laisve niekam negrasinant nelaisve.
Šiandien Baltic Pride eitynėse susirinko mažiausiai du tūkstančiai dalyvių. Tai daugiau nei per Gegužės 1 dieną bei Kovo 11-tą kartu paėmus. Žinoma, Lietuvos politinis elitas dėjo į krūmus, juk rinkimai ant nosies, o tam elitui norint būti išrinktiems, matyt, būtini kompleksuoti, autoritarinėje praeityje įstrigę rinkėjai. Mat mūsų politinis elitas jokių šansų būti išrinktiems ateities Lietuvos į valdžią neturi. Tai ir parodė Liberalų Sąjūdžio rinkėjas skutais palikęs jų ateitį be korupcijos subjaurojusią partiją. Dėl LSDP krečiančių nepotizmo skandalų ir Darbo kodekso reformų darbdavio naudai pasitikėjimas partija krito taip pat. Šių dviejų partijų susimovimas lėmė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos – nepartijos bei Naglio Puteikio partiją ar judėjimą „Prieš korupciją“ iškilimą. Tos partijos – gelbėtojos yra niekas kitas, kaip vilkas avelės kailyje. Štai ką reiškia susimauti lyg ir klasikinėmis turinčioms būti partijoms. Toms, kurioms pasitikėjimas kaip esminė vertybė turi būti partijos pradžia ir pabaiga. Taip nėra. Todėl ir tyčiojasi visuomenė iš LSDP pirmininko savo reklamoje pareiškusio, kad jis jau dabar važiuos po Lietuvą išgirsti, ką ten žmonės šneka. Tai kur gi jis buvo tuos ketverius metus?
Politikai dėjo į krūmus. Priežastis žinoma, bet nepateisinama. Juk šie eitynėse besišypsantys žmonės nėra už įstatymo ribų, jie taip pat yra pilnateisiai Lietuvos piliečiai. Jie taip pat galimi rinkėjai. Kraštutiniai dešinieji Vytauto Sinicos balsu, puolė ginti žodžio ir nuomonės laisvę reikalaudami uždrausti žodžio ir nuomonės laisve naudotis kitai žmonių grupei nepažeidusiai jokių įstatymų. Nepažeidusiai jokių vyraujančių padorumo normų. Tad jeigu norite įsivaizduoti, kaip gyvai atrodo nepakantumo kitai nuomonei ir gyvenimo būdui įstatymo ribose skatinimas, pasiklausykite kraštutinių dešiniųjų intelektualų. Pats šlykščiausias jų konstruojamos tikrovės šalutinis efektas yra keli girti veikėjai šaukiantys „Piderastai ir žydai lauk iš Lietuvos!“. Tai dešiniųjų idėjų įgyvendinimo įrankiai: rudmarškiniai pasiruošę fiziškai naikinti jiems neįtikusius net nemirktelėjus.
Politinis elitas pasislėpė už nuomonės laisvės aiškinant, esą jie nebūtinai turi dalyvauti eitynėse. Taip, be abejonės būtina gerbti demokratinę teisę reikšti savo nuomonę. Tikrai nėra jokios prievartos dalyvauti. Visgi keista, kai liberalų ir socdemų pirmininkų tiesiog nėra, nors turėtų dalyvauti pagal tų partijų ideologijų apibrėžimą. Juk Baltic Pride eitynės vyksta ne kiekvienas metais.
Atskiras pagiriamasis žodis Vilniaus policijai. Pirmą kartą pamačiau renginyje civilių policininkų grupę, dėvinčią raiščius su tekstu „Dialogo grupė“. Tai policininkai, specialiai apmokyti nekonfliktinio konfliktų malšinimo meno. Jie visi baigė 70 – ties valandų psichologijos mokymus bei lavinosi kitus šiam modeliui naudingus įgūdžius. Tiesa, šios grupės veikia jau trejus metus.
Maloniai nustebino nedidelis policininkų kiekis protingai paskirtas strateginėse eitynių kelio vietose. Palyginus su pirmomis dvejomis eitynėmis, kur, regis vos ne sunkiai ginkluotos policijos buvo daugiau nei dalyvių, šį kartą tas matomas policininkų kiekis nekėlė nemalonių minčių apie galimą grėsmę. Grėsmių nebuvo. Keli išsišokėliai buvo žaibiškai pašalinti. Vienu žodžiu, šios eitynės pagrindine Vilniaus gatve sulaukė ir teigiamo praeivių dėmesio bei šypsenų. Akivaizdu, eitynės normalių žmonių jau nebegąsdina. Štai tokią Lietuvą visiems aš renkuosi.
Dalyvavau. Dalyvavau Baltic Pride eitynėse, idant įkvėpti laisvės oro gūsį. Toje laisvėje nėra vietos neapykantai, baimei, agresijai, asmeniniams kompleksams. Ir, jeigu kas nors kartu su V. Putino Rusija mano, kad kumštis ruso chuligano Marselio gyventojui į galvą ar svetimos šalies okupacija yra galia, tai sakau be jokios abejonės – Vakarų Europos ir šiuolaikinės Lietuvos galia glūdi atvirume, gebėjimu naudotis laisve niekam negrasinant nelaisve. Laikykis, Lietuva. Artėja pasaulio pabaiga
Kaip ten dainavo „Antis“? „Zombiai atrieda atidunda!“. Jie atidunda iš Tel Avivo, Varšuvos, Kijevo. Ir, žinoma, iš to Dievo bausmės žmonijai – Briuselio. Kalbu apie homoseksualų eitynės vyksiančias Vilniuje biržeio 18 dieną. Ir kas taip mano? Kraštutiniai Lietuvos dešinieji – Lietuvos skaidrumo, tautinės savasties, rūtų darželio puoselėtojai. Jie kreipiasi laišku į mus, piliečius, kuriems skauda dėl Lietuvos: „Dėl komunistinės „seksualinės revoliucijos“ prievartinio brukimo ir Baltic Pride eitynių“. Kas pasirašė šį sielą veriantį šauksmą? Du garsūs socialdemokratai, neonacis, disidentė, tautininkas, filosofas, politologas, apžvalgininkas, poetė. Na ir kokteilis!
Tačiau, po žiauriausių masinių žudynių JAV kriminalinėje istorijoje Orlando gėjų klube, kur buvo nužudyti 49 žmonės ir antra tiek sužeista, ironija stringa gerklėje. Šios žudynės – o nuoseklios religinių fanatikų, neadekvačių politikierių neapykantos ir gyvuliškos baimės kitokiems skatinimo rezultatas. Jeigu kas mano, kad žodis neturi galios, tai tereikia pasižiūrėti į neapykantos kitokiems skatinimo istoriją nuo žmonijos pradžios laikų. Nevaldoma, ji pasireiškė baisiausia jos forma – pramoninių „kitokių“ naikinimu dujų kamerose Europoje, 200 Lietuvos gražiausių miestelių grioviuose ir miškuose, žudymo laukuose Kambodžoje, Ruandoje, Armėnijoje Ukrainoje ir Katynėje.
Šiandien neapykanta homoseksualams vienija tokias iš pirmo žvilgsnio neįmanomas suvienyti pasaulėžiūras, kaip antai: islamas su žiauriausia jo forma „Islamo valstybė“, judaizmas ir krikščionybė, stačiatikybė ir tų religijų fanatiškos sektos, visokiausios nacionalizmo atmainos ir net, regis, lietuviškoji socialdemokratijos parodija. Neapykanta homoseksualumui kaip ir „normali“. Mat garsiai išpažinti antisemitizmą, rasizmą vis dar ne politkorektiška. Bet vieša neapykanta homoseksualumui yra galima. Protestuojančių atstovų laiškas tautai ir vyriausybei tai ir parodo. Kreipimosi tekstas pritrenkia visiška scholastika, elementarių istorijos, moksliniu žinių trūkumu.
Kaip ten dainavo „Antis“? „Zombiai atrieda atidunda!“. Jie atidunda iš Tel Avivo, Varšuvos, Kijevo. Ir, žinoma, iš to Dievo bausmės žmonijai – Briuselio. Kalbu apie homoseksualų eitynės vyksiančias Vilniuje biržeio 18 dieną. Ir kas taip mano? Kraštutiniai Lietuvos dešinieji – Lietuvos skaidrumo, tautinės savasties, rūtų darželio puoselėtojai. Jie kreipiasi laišku į mus, piliečius, kuriems skauda dėl Lietuvos: „Dėl komunistinės „seksualinės revoliucijos“ prievartinio brukimo ir Baltic Pride eitynių“. Kas pasirašė šį sielą veriantį šauksmą? Du garsūs socialdemokratai, neonacis, disidentė, tautininkas, filosofas, politologas, apžvalgininkas, poetė. Na ir kokteilis! Prezidentė pastebi politikų problemas. Kas pastebi prezidentės?
Įdėmiai klausiausi prezidentės metinio pranešimo. Įdėmiai, nes nuo pradžios iki galo jos tonas buvo konstruktyvus. Antra, jos kalba atitiko bendrą rimtą Lietuvos ir mūsų regiono geopolitinę padėtį. Trečia, ji atkreipė nepolitikuojantį dėmesį į politinės sistemos moralinį krachą. REKLAMA Pasitikėti nebėra kuo. Pasitikėjimo partijomis praradimas yra atsakymas į Seimo pirmininko pavaduotojo Algirdo Syso liūdną konstatavimą: „Tiesiog niekas nevertina – gali kalnus nuversti, bet kažkas pasidaro“. Tas „kažkas“, tai LSDP ir koalicijos korupcijos ir švogerizmo skandalai. Tai – Liberalų Sąjūdžio dviveidystė. Tai – TS-LKD talibaniška trumparegystė. Kol nebus įsikalta į galvą, kad lojalumas partijoms yra grindžiamas ne švogerizmu, o nuliu tolerancija jam, tol net ir geriausi buhalteriniai pasiekimai neapdraus nuo eilinių susimovusių „gelbėtojų“. Prezidentė ant pirštų paskaičiavo visas LSDP vadovaujamos koalicinės vyriausybės nuodėmes, neatliktus darbus. Kam taip šališkai rodyti simpatijų buvusiems kolegoms nepriteklių? Galėjo paskaičiuoti ir atliktus darbus. Juk nesunku? Nors jų ir nedaug, bet jie esminiai Lietuvos karinės galios atkūrimui, išsilaisvinimui nuo Rusijos energetikos grandinių, nevienareikšmės, prieštaringos, bet būtinos Darbo kodekso bei socialinės saugos reformos, bandymas imtis Sodros problemų sprendimo. Pagal ekonominės laisvės indeksą esame tryliktoje vietoje iš tarp šimto aštuoniasdešimt pasaulio valstybių. Laikomasi ekonominės bei finansinės drausmės. Taigi, valstybė nebankrutuoja. REKLAMA Atvirkščiai. Deja, tuos pasiekimus užgožia neatlikti darbai švietimo, sveikatos srityse, socialinio teisingumo įprasminimo reformų savivaldybėse trukumas. Tai politinės – teisinės reformos turinčios uždėti apynasrį atsitokėjančiam nepotizmui, nevaldomų karaliukų įsigalėjimui savivaldybėse. Tai merai ir merės niekaip nesuvokiantys, kad tiesioginiai mero rinkimai neturi nieko bendro su putinistine „valdžios vertikale“. Tokia regresija kelia pavojų valstybės demokratiniai sandarai. Kova regionuose su masine emigracija šiame kontekste netenka jokios prasmės. LSDP gyvavimo pagrindas – kova prieš ekonominę nelygybę, skurdą ir socialinę atskirtį, – tos kovos rezultatai nedžiugina. Tai pastebi Europos Komisija bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija , bet ne LSDP vadovaujama koalicija.
Įdėmiai klausiausi prezidentės metinio pranešimo. Įdėmiai, nes nuo pradžios iki galo jos tonas buvo konstruktyvus. Antra, jos kalba atitiko bendrą rimtą Lietuvos ir mūsų regiono geopolitinę padėtį. Trečia, ji atkreipė nepolitikuojantį dėmesį į politinės sistemos moralinį krachą. Pasitikėti nebėra kuo. Pasitikėjimo partijomis praradimas yra atsakymas į Seimo pirmininko pavaduotojo Algirdo Syso liūdną konstatavimą: „Tiesiog niekas nevertina – gali kalnus nuversti, bet kažkas pasidaro“. Tas „kažkas“, tai LSDP ir koalicijos korupcijos ir švogerizmo skandalai. Tai – Liberalų Sąjūdžio dviveidystė. Tai – TS-LKD talibaniška trumparegystė. Kol nebus įsikalta į galvą, kad lojalumas partijoms yra grindžiamas ne švogerizmu, o nuliu tolerancija jam, tol net ir geriausi buhalteriniai pasiekimai neapdraus nuo eilinių susimovusių „gelbėtojų“. Švedijos sprendimas verčia Maskvą griežti sukąstais dantimis
Švedija pasirašė istorinę sutartį su NATO. Šis dokumentas labai svarbus Baltijos valstybių saugumui. Sutartis vadinasi „Priimančios šalies susitarimas su NATO dėl priimančios šalies paramos“. REKLAMA Rusija, anot Švedijos saugumo tarnybos SÄPO, per visus įmanomus viešus ir neviešus kanalus dėjo didžiules pastangas siekdama sustabdyti sutarties ratifikavimą parlamente – Riksdage. Tačiau nepavyko: 254 balsai „už“ ir 40 – „prieš“. Tai niekas kita, kaip nokautas Vladimiro Putino režimo dezinformacijos mašinai.
Ratifikavusi šią sutartį, Švedijai nuo šiol bus daug paprasčiau, taip pat juridine prasme, priimti NATO dalinius savo teritorijoje mokymams, manevrams, galiausiai – per karines krizes ar karinę konfrontaciją. Arčiau narystės NATO tik pats tapimas NATO nare. Viskas bus greičiau ir paprasčiau Pasak Švedijos Karo akademijos valdybos nario pulkininko Bo Hugemarko, yra kelios svarbios priežastys, kodėl Rusija nenori sutarties: „Švedijos sutartis su NATO tampa esminiu trukdžiu Rusijai užimti Baltijos valstybes, nes Švedija virsta NATO ir JAV karinių pajėgų placdarmu. Taip pat ši sutartis smarkiai supaprastina juridinių sprendimų priėmimo laiką. (NATO ir JAV neturi teisės be Švedijos sutikimo dislokuoti savo dalinius Švedijoje). Antras galimas tikslas: „Torpeduoti Rusijos siekį užimti Baltijos valstybes, o užėmus, pateikti tai kaip fait accompli ir tik tokiu atveju rimtai grasinti branduoliniu ginklu Vakarams.“ REKLAMA Bo Hugemarkas, kuris yra svarbios bei įtakingos Švedijos karo ekspertų grupės narys, Švedijos narystės NATO šalininkas, savo straipsnyje „Įsivaizduokite, jeigu Rusija užima Baltijos valstybes“ teigia, kad NATO būtina turėti kelis placdarmus siekiant sustabdyti Rusijos puolimą. Šiame kontekste Švedija vaidina labai svarbų logistinį vaidmenį. Iš jos lengviau ir greičiau bus galima permesti karinius dalinius, pastiprinimus, ginti oro erdvę virš Baltijos jūros. Dėl šios priežasties Švedija turi tapti visos šios strategijos aktyvia dalimi.
Švedija pasirašė istorinę sutartį su NATO. Šis dokumentas labai svarbus Baltijos valstybių saugumui. Sutartis vadinasi „Priimančios šalies susitarimas su NATO dėl priimančios šalies paramos“. Rusija, anot Švedijos saugumo tarnybos SÄPO, per visus įmanomus viešus ir neviešus kanalus dėjo didžiules pastangas siekdama sustabdyti sutarties ratifikavimą parlamente – Riksdage. Tačiau nepavyko: 254 balsai „už“ ir 40 – „prieš“. Tai niekas kita, kaip nokautas Vladimiro Putino režimo dezinformacijos mašinai. |
Nuotraukos |
CV in English |
Teatras |
Literatūra |
Dainuojamoji poezija |
Blogas |
Santykiai |
Paskaitos ir mokymai |
CV |
Kontaktai
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2024 |
www.vinokuras.lt | Web Sprendimas:
ATO.lt design