„Feisbuku nesinaudoju, o komentarus rašo turintys psichinių problemų“, – šią savaitę premjeras pasakė Žinių radijuje.

RAr tikrai visi anoniminiai komentatoriai – tokie? Svarbiausia, kad Lietuvoje už nusikalbėjimą nesodina. Net į Vasaros gatvę. Antraip vietos ten neliktų. Juokas juokais, bet nenustebsiu, kai po tokios įžvalgos socialdemokratai praras dar daugiau rėmėjų.

Dėl nusikalbėjimų niekas negresia ir V.Mazuroniui. Nors jis reklaminiame video klipe bando primityviai suvaidinti Donaldo Trumpo ir neorasisto mišinį pavadinimu „Mes pabėgėlių neįsileisime“. Kad tie pabėgėliai, kaip ir mūsiškiai emigrantai į V.Mazuronio Lietuvą atbėgti ar sugrįžti nesiruošia, ne tiek svarbu.

Yra, deja, tokių artistų, neturinčių nė lašo savikritikos. Grynas egoizmas: kuo bukiau, tuo geriau. D.Trumpas tuo JAV visuomenės bukumu ir žaidžia. Dalies JAV visuomenės, noriu patikslinti.

Pas mus tamsuolių irgi netrūksta. Todėl panašiems „politikams“ , tiems, nuolat nusikalbantiems, skiriamos geriausios vietos partijų sąrašuose. Kol bus nesąmoningų rinkėjų, tol pajamos ir privilegijos garantuotos iki grabo lentos. Mat ta nesąmoninga dalis visuomenės akivaizdžiai kenčia nuo sadomazochistinių tendencijų. Politikai, vieni atvirai, kiti kiek inteligentiškiau išvadina juos psichiniais ligoniais, bet tie vis ploja, šaukia vivat!

Geriausia, žinoma, jeigu būtų pavykę Seimui prastumti apynasrį žiniasklaidai. Žiūrėk, koks išskirtinai mielas sutarimas tarp partijų buvo pasiektas. Tik kelios dienos pasitarimui ir – apynasris.

Tie „žurnaliūgos“ tuojau būtų rašę tik liaupses partijai ir Vyriausybei, Seimo nariams, valdininkams. Ypač – tiems nusikalbantiems gyvenimas šviesesnis taptų. Deja, nepasisekė. Prezidentė parodė itin retą neeilinę išmintį ir įstatymo pataisą vetavo. Belieka tik iš nusivylimo komentatorius išvadinti psichiniais ligoniais.

Grįžau į Lietuvą po 25 metų praleistų Švedijoje. Prisimindamas šią šalį, noriu, kad Lietuvoje būtų kaip ten. Ir kad ne mes į ją bėgtume, bet jie pas mus. Nuo ko pradėti? Nuo pasitikėjimo savo atstovais politikoje. Naujausiais duomenimis, tačiau, Lietuvos partijomis pasitiki tik 5,2 proc. gyventojų.Nepasitiki – 68,2 proc. 

Todėl man vis sako, kad Lietuvoje pakelti pasitikėjimą partijomis neįmanoma. Priežastį jau žinau: kas civilizuotoje politinėje kultūroje vadinama savikritika, Lietuvoje įvardijama kaip saviplaka. Tokios, matyt, reikia kratytis. Tokiu būdu aplinka ir kritikai lieka kaltais. Todėl ir siūloma kritiškiems partijos nariams užsičiaupti: „Juk priešai pasinaudos.“. Taip suklupo didžiausia Lietuvos politinė partija. Lygioje vietoje.

Pateiksiu tikros demokratinės politinės kultūros ir atsakomybės pavyzdį. Štai prieš gerą savaitę Švedijos Būstų ir miestų plėtros ministras Mehmet Kaplan (Žaliųjų partija), palygino Izraelį su nacistine Vokietija. Vėliau prisėdo su garsiu neonacistu papietauti. Kiek anksčiau palygino islamistus su savanoriais Suomijos kovotojais už laisvę. (1939 karas prieš sovietus). Po kelių dienų jam teko atsistatydinti. Supratote? Jokių „zadanije“, jokio valstybės valdymo telefonu, jokių dvarų, jokių kyšių. Tiesiog papietavo. Tiesiog nusikalbėjo. Pas mus už nusikalbėjimą nebaudžiama. Esame tikra demokratija.

R

Apie atsakomybę. Lietuvoje tuo tarpu Socialdemokratų partijos citadelės Druskininkuose meras, pasiėmęs su savimi visą skyrių trenkia durimis, bet – „aplinka kalta“. Atsakomybės niekas nesiruošia prisiimti.

Praėjus 13 metų po mano sugrįžimo namo, turiu prisipažinti, niekaip nesuprantu, kodėl įpartijos viršūnes stumiamos jokių idėjų, vizijų neturinčios asmenybės, politiniai broileriai. O protingi, nors ir jauni, paliekami nuošalyje. Regis, reikalingi viskam pritariantys veikėjai leisiantys konservuoti švogerizmą kaip lojalumo partijai modelį.

Nesuprantu, kokiu pagrindu kviečiami į partijas žmonės, kaip antai „pasiruošęs dirbti su bet kuria partija“ S.Skvernelis. Bet pasitikėjimas juo – iki debesų. Bet kokie būdai geri, tik kad išsilaikyti valdžioje? Kiti protingi būdai, – pagarba kito kitokiai nuomonei, nepotizmo rovimas su šaknimis partijose ir regionuose, kvietimas sugrąžinti (kalbant apie socialdemokratus) socialdemokratiją partijai, atmetami.

Tačiau tikrovė Lietuvoje, kurioje netekęs kantrybės ir pasitikėjimo partijomis pilietis spjauna ir emigruoja, visiškai kitokia. Šiandien partijos turi kalbėti apie pasitikėjimą ir imtis rimtų priemonių atkurti pasitikėjimą civilizuotos politinės kultūros priemonėmis. Bet, pavyzdžiui, skaitant socialdemokratų 2016 metų programą, pritrenkia temos nebuvimas pavadinimu „Pasitikėjimo politinei sistemai, partijai ir visuomenėje atkūrimas“. Reitingai krinta lyg senai pernokę obuoliai, švogerizmo skandalai vienas po kito murkdo partiją, bet apie pasitikėjimo atkūrimą partijai – nei žodžio. Tyla. Tikriausiai, kad nebūtų apkaltinta saviplaka. Apsimetama, kad pasitikėjimas krinta ne dėl rimtų priežasčių, o dėl priešų klastų.

„Tikimės, teisėsaugos pareigūnai išsiaiškins žiniasklaidoje paskelbtą informaciją, jeigu matys pagrindą pradėti tyrimą. Mes kol kas matome, kad paviešinta istorija meta šešėlį mūsų skyriui, todėl ... ........... vardas....... pavardė .......... narystė partijoje buvo sustabdyta“. Iš LSDP Lazdijų skyriaus pranešimo spaudai.

Tikrai meta šešėlį. Bet kam reikėjo atskleisti žmogaus identitetą? Įtarimai dar nepateikti. Bet šį žmogų jau nuteisė vienas žinių portalas. O iš paskos visi kiti. Kokiu pagrindu viešinamas žmogaus vardas, profesija, darbovietė?

Juk, kartoju, policija net nepateikė žmogui jokių įtarimų, tik, gavusi informaciją, operatyviai sureagavo. Vyksta tyrimas. „Gal“, „galimai“, „pateikti įtarimai“ – tokių spekuliacijų nepakanka atiduoti žmogų viešam susidorojimui. Nekaltumo prezumpcijos dar niekas Lietuvoje nepanaikino.

Tai, kas įvyko ir vyksta, yra žiniasklaidos bakchanalija šventai įsitikinus, kad ginamas viešas interesas. Kitaip kaip medžiokle su varovais, spjaunant į visas medžioklės taisykles, vykdomo puolimo prieš nekaltą asmenį (kol neįrodyta kitaip) nepavadinsi. Viskas kaip ant delno: pavardė, vardas, profesija, mokykla, vaizdai, nuotraukos. Priminsiu: viena yra politiko nusižengimas politinei etikai, kita – kriminalinis nusikaltimas.

Reaguodamas į akivaizdų Konstitucijos pažeidimą, advokatas Vytautas Sirvydis savo feisbuko paskyroje rašo: „Pagrįstai rūpinamės, kada Seimas pjauna grybą ir kriminalizuoja bet kokį neviešų teismo posėdžių informacijos viešinimą. Tačiau lygiagrečiai daroma kitų baisių žmogaus teisių pažeidimų. Pati idėja – sieti viešumą ar neviešumą su konkrečia baudžiamojo proceso stadija yra nesėkminga, nes svarbi yra ne pati stadija, o nekaltumo prezumpcija.

Jeigu ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, tai šiuo konkrečiu atveju dar įdomiau: ikiteisminis tyrimas dar net nėra pradėtas, o jau įvardintas asmuo, kurio kompiuteryje, kaip įtariama (čia žurnalistai klaidos nedaro, prideda „įtariama“) rasta pedofilinės medžiagos.

Tačiau pažeidimas yra labai ryškus, nes toks asmuo įvardijamas vardu ir pavarde, nurodoma jo darbo vieta, profesija, o ikiteisminis tyrimas, kaip minėta, nė nepradėtas ir gal net nebus pradėtas. Jeigu atsitiks būtent taip, kad jokio procesinio tęsinio nebus (arba bus, bet byla pasibaigs išteisinimu, ikiteisminio tyrimo nutraukimu), žala tokio asmens garbei, orumui ir profesinei reputacijai nepataisoma“.

Kokios gali būti teisinės pasekmės tuo atveju, jeigu nebus įrodyta kriminalinė veika? Ir ar yra koks nors protingas pateisinimas atskleisti žmogaus identitetą pavyzdžiui, remiantis viešuoju interesu?