Nušlavę abi stambiausias Lietuvos politines partijas – TS-LKD (31 mandatų) ir suvarę į ragą LSDP (17 mandatų) – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (54 mandatai) rodys kelią Lietuvai. Kaip? Profesionaliai. Tik su universitetų diplomais, pamirštant kad bent Lietuvoje aukštasis išsilavinimas nei nuo kvailumo, nei nuo korupcijos neapsaugo. 

LVŽS atveju, valstybės alkoholio pardavimo ir vaistinių monopolijos įsipaišo į tą patį minėtą apibrėžimą. O kaip su Lietuvos žemele? LVŽS žemę ir toliau (ne)pardavinės užsieniečiams, kad saviems liktų kur ubagaus suguldyti. 

Tikiu LVŽS partijos lyderio Ramūno Karbauskio kairiojo ir dešinio idealizmo kokteiliu. Nors politika nėra bažnyčia, todėl politikais tikėti nevalia, bet šiuo atveju nieko kito nebelieka. Tačiau ir tą tikėjimą Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius sukompromitavo jam įvardijus LVŽS ideologiją tuo, kuo ji ir kažkaip norom nenorom kvepia nacionalsocializmu. Kaip tai atrodo lietuviškoje tikrovėje, pavyzdį pateikė pats R. Karbauskis: kursime vaistinių monopolį Lenkijos pavyzdžiu kartu su Bažnyčia. Teigiama, kad vaistų kainos ten sumažėjo. 

Tikrai reikalinga rimta konkurencija tarp vaistinių be jokių kartelinių susitarimų. Mūsų piliečių pajamos per mažos brangiems vaistams. Su tuo negalima nesutikti. Ir šioje vietoje kairieji tikrai plos kairuoliškiems socialinių problemų sprendimų būdams, kurių patys net nebandė įgyvendinti, o konservatoriai plos konservatoriškiems jų sprendimams. Belieka viltis, kad už abortus moterys penkiems metams į kalėjimą sodinamos nebus, kaip tai norėta įgyvendinti Lenkijoje. 

Beje, kodėl R. Karbauskis savo versluose dirbantiems nemoka vakarietiškų algų taip konkrečiai parodant pavyzdį, kaip stabdyti emigraciją, nesuprantama.

Žinia apie ausko vertė kariškių indus – jau ne šiaip skandalas, jeigu pasitvirtins, bus paskutinė vinis į pasitikėjimą Socialdemokratų partija. Niuansų juk niekas žinoti nenori. 

Problemas būtina spręsti, ypač, jeigu jose figūruoja viešos, visų mūsų lėšos. Pasiskaitęs šią eilinę „auksinių“ pirkinių istoriją, normalus žmogus paspringsta rytine kava. Kyla pagrįsti bei logiški klausimai: jeigu pirmieji „nesusipratimai“ su kariuomenei 10 metų tiekiančią įrangą įmone „Nota Bene“ jau buvo kilę 2015 metais, kodėl tos įmonės nebuvo atsikratyta? 

KAM ministras Juozas Olekas mus informuoja, kad vis dėlto buvo kreiptasi tais metais į generalinę prokuratūrą dėl įtarimų įmonei ir kariškiams sukčiaujant. Generalinė prokuratūra tyrimą nutraukė. J. Olekas sprendimą apskundė. Pasirodo, su įmone problemos kaip ir prasidėjo ne 2015, bet 2014 metais. Tuo metu ir kariuomenė susirūpino taip, kad veikėjai šioje byloje ir toliau dirba sistemoje, nes „nerasta nusikaltimo požymių“, regis taip aiškinama. 

Įdomus ir kitas klausimas: Lietuvos karinių pajėgų vadė prezidentė Dalia Grybauskaitė kažkodėl sureagavo tik dabar dėl šios konkrečios istorijos. Kur ji buvo 2014, 2015 ir 2016 metų pusmetį? Jokių pareiškimų, nors apie problemas su pirkimais ir tiekimais mūsų visą žinanti prezidentė tikrai turėjo žinoti. Antraip kokia ji kariuomenės vadė? 

Ministras Juozas Olekas žinojo ir ėmėsi visų priemonių sustabdyti sukčiavimą, kariuomenės vadas žinojo ir užsiundė Centralizuotą vidaus audito tarnybą bei Generalinę inspekciją, o prezidentė – nieko nežinojo? Na, ir visuomenė, regis, nelabai žinojo. Bet, rinkimai ant nosies ir prezidentė skelbia „susirūpinimą“ dėl viešųjų pirkimų neskaidrumo Lietuvos kariuomenėje, toje pačioje, kuriai ji vadovauja.

Prezidentė šį kartą mostelėjo iš peties: vetavo du prieštaringus įstatymus. Vieną dėl Pagalbinio apvaisinimo, kitą – dėl trūkumų naujai patvirtintame Darbo kodekse. 

Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo procesą jau esu rašęs lrytas.lt prieš aštuonerius metus.  Tai buvo niūrūs konservatorių valdymo laikai. Bet protingesnė TS-LKD pusė visgi sugebėjo susidoroti su staiga šventesniais už popiežių tapusiais ekskomunistais ir ekskomjaunuoliais, kurie siekė bažnytinėmis dogmomis priversti apie 50 tūkst. negalinčiųjų susilaukti vaikų susitaikyti savo skaudžia dalia. Mat sugebėta kažkaip įrodyti, kad šiandien jau priimtas įstatymas žaloja, o ne tausoja moters sveikatą. Tą kartą nepavyko. 

Tačiau valdant šviesiajai, vis į žmogų ketverius metus niekaip atsigręžti nesugebančiai socialdemokratų vadovaujamai koalicijai, niurktelėjome gilyn į Lietuvos katalikų bažnyčios sutanos tamsiausias klostes. „Velniop medicina! Velniop mokslą!“ Sutanuotieji, regis, žino geriau. Net pagrasino: nesipriešinkite, parapijiečiai Seime, antraip atskirsime jus nuo Bažnyčios! Socialdemokratai su Sveikatos apsaugos ministru Juru Požėla apsimeta, kad neteko amo. Akivaizdu, kad dešinysis ekstremizmas, bažnytinis dogmatizmas užkrečia. Net ir partiją, kuri turėjo stoti mūru prieš gūdų klerikalizmą. Kaip kitaip paaiškinti didžiausios Lietuvos partijos vadovaujančios visai vyriausybinei koalicijai negebėjimą tramdyti savo koalicijos partnerius? 

Na, su tuo atskyrimu gali būti visaip, bet partijų kandidatai vienmandatėse akivaizdžiai lenkiasi prieš bažnyčią, manydami, kad kaimo, mažųjų miestelių gyventojai taip ir liko nugrimzdę K.Donelaičio laikuose. Metai metais, bet nevaisingumas įtrauktas į Tarptautinių ligų klasifikaciją. Nevaisingumas yra liga, kurią reikia yra galima gydyti. O ar embrionui taikytinas vaiko gyvybės apsaugos nuostatos yra etinis, filosofinis klausimas. Žmones gi gydo ne filosofai ir ne šventikai. Juolab ir gydymo metodai vietoje nestovi. 

Todėl nestebina sociologės Mildos Ališauskienės pastebėjimas, jog Katalikų bažnyčiai palankių įstatymų priėmimas Lietuvos Seime jau tapo beveik kiekvienų naujų rinkimų į Seimą sudėtine dalimi. Tai ir bandymai apibrėžti šeimą įtraukiant santuoką, reprodukcinės sveikatos, lytinio švietimo klausimai, kurie patenka į politinę darbotvarkę.

Įdėmiai klausiausi prezidentės metinio pranešimo. Įdėmiai, nes nuo pradžios iki galo jos tonas buvo konstruktyvus. Antra, jos kalba atitiko bendrą rimtą Lietuvos ir mūsų regiono geopolitinę padėtį. Trečia, ji atkreipė nepolitikuojantį dėmesį į politinės sistemos moralinį krachą. REKLAMA Pasitikėti nebėra kuo. Pasitikėjimo partijomis praradimas yra atsakymas į Seimo pirmininko pavaduotojo Algirdo Syso liūdną konstatavimą: „Tiesiog niekas nevertina – gali kalnus nuversti, bet kažkas pasidaro“. Tas „kažkas“, tai LSDP ir koalicijos korupcijos ir švogerizmo skandalai. Tai – Liberalų Sąjūdžio dviveidystė. Tai – TS-LKD talibaniška trumparegystė. Kol nebus įsikalta į galvą, kad lojalumas partijoms yra grindžiamas ne švogerizmu, o nuliu tolerancija jam, tol net ir geriausi buhalteriniai pasiekimai neapdraus nuo eilinių susimovusių „gelbėtojų“. Prezidentė ant pirštų paskaičiavo visas LSDP vadovaujamos koalicinės vyriausybės nuodėmes, neatliktus darbus. Kam taip šališkai rodyti simpatijų buvusiems kolegoms nepriteklių? Galėjo paskaičiuoti ir atliktus darbus. Juk nesunku? Nors jų ir nedaug, bet jie esminiai Lietuvos karinės galios atkūrimui, išsilaisvinimui nuo Rusijos energetikos grandinių, nevienareikšmės, prieštaringos, bet būtinos Darbo kodekso bei socialinės saugos reformos, bandymas imtis Sodros problemų sprendimo. Pagal ekonominės laisvės indeksą esame tryliktoje vietoje iš tarp šimto aštuoniasdešimt pasaulio valstybių. Laikomasi ekonominės bei finansinės drausmės. Taigi, valstybė nebankrutuoja. REKLAMA Atvirkščiai. Deja, tuos pasiekimus užgožia neatlikti darbai švietimo, sveikatos srityse, socialinio teisingumo įprasminimo reformų savivaldybėse trukumas. Tai politinės – teisinės reformos turinčios uždėti apynasrį atsitokėjančiam nepotizmui, nevaldomų karaliukų įsigalėjimui savivaldybėse. Tai merai ir merės niekaip nesuvokiantys, kad tiesioginiai mero rinkimai neturi nieko bendro su putinistine „valdžios vertikale“. Tokia regresija kelia pavojų valstybės demokratiniai sandarai. Kova regionuose su masine emigracija šiame kontekste netenka jokios prasmės. LSDP gyvavimo pagrindas – kova prieš ekonominę nelygybę, skurdą ir socialinę atskirtį, – tos kovos rezultatai nedžiugina. Tai pastebi Europos Komisija bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija , bet ne LSDP vadovaujama koalicija.