Net aklas mato ir kurčias girdi, kad kandidatuojančio į Seimą TS-LKD nario, buvusio Kauno klinikų vadovo Juozo Pundziaus argumentai apie „dėduko“ ar „tėtuko“ jam paliktus milijonus eurais yra, medicininiais terminais šnekant, neadekvatūs. Ir kas galėjo pagalvoti, kad Kauno klinikų vadovas, būsimasis Seimo narys neadekvatus! Panašių veikėjų yra ir daugiau šioje partijoje. Ar toks ir yra konservatorių planas Lietuvai? 

Kas pamena, tai dar konservatorių valdymo laikais ši partija (kaip ir šios kadencijos LSDP) taip pat buvo purtoma švogerizmo ir korupcijos skandalų. Vienas kitas tų skandalų veikėjas, kaip antai Dainius Kreivys skaudžiai nuteistas antrai kadencijai į Lietuvos Seimą. 

Kaip reaguos naujasis ir jaunasis, principus mūru ginantis konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis? Remiantis R.Malinausko ir LSDP konflikto patirtimi, operacija – politine prasme – turėtų būti žaibiška, kategoriška: lauk Pundziau! Nes su tokia pradžia bet kokia viltis pakelti Lietuvos politinės etikos kartelę į civilizuotesnį lygį mirs greičiau, nei Seimo ir Vyriausybės vairą perims naujieji svieto gelbėtojai ir lygintojai. 

Ateitis tikrai optimizmu nekvepia. Vienoje pusėje valstiečiai –žalieji. Vaizdžiai ir nepiktai tariant, kaip toje pasakoje „Alibaba ir 40 plėšikų“. Vadovas su 34000 hektarų žemės kišenėje, bet prisistatantis kariuoju, (o kartais dešiniuoju, matyt priklauso nuo vėjo krypties) ir dar galimai 40 visiškai skirtingais tikslais į Seimą genami ir jokios bendros idėjos nekontroliuojami veikėjai. Jie patys teigia, esą visi iki vieno profesionalai. Tikrai?

Ar tikrai neliko? Tiesą sakant, tokios niekada ir nebuvo. Reikėjo dvidešimt penkerių metų ir 2016–ųjų rinkimų tuo įsitikinti. Per ketverius metus „socdemai“ taip ir nesugebėjo susigrąžinti socialdemokratijos partijai. Tos socialdemokratijos, kuri sugeba ne tik lėšas skirstyti, bet ir kurti socialiai atsakingą rinką bei solidarią visuomenę. Tai ką mes tokio turėjome? Atsakymas akivaizdus: liberalų ir krikdemų kloną apsimetusi socialdemokratu. A. Butkevičius: „Kuo mūsų rinka bus konkurencingesnė, tuo žmonės bus laimingesni“. 

Ir šioje vietoje hipotetiškai atsiveria TS-LKD – LRLS – LSDP koalicijos galimybė. Turėtume bent išbandytas ir kiekvieną savaip už valstybę atsakingų partijų bloką. Žinoma, su naujų LSDP pirmininku, juk anos dvi pirmininkus pasikeitė, būtų kažkaip nepatogu su tuo pačiu. Bet, Lietuvoje vardan valdžios viskas įmanoma, todėl šiandieniniai „socdemų“ vadovai tikisi ir vėl prasmukti į valdžią su bet kuo tikslu ne valdyti, bet kažkaip išsisukti nuo atsakomybės už jau mažiausiai dvejus metus mano prognozuojamą jiems rinkimų fiasko. 

Taip ir atsitiko: nuvažiuota nuo kadaise 31 proc. simpatijų iki šiandienos 14,44. Išsisukti nepavyks. Norint susigrąžinti socialdemokratiją partijai jos vardu, pasitraukti turės jos pirmininkas Algirdas Butkevičius, visa valdyba ir prezidiumas. Jie visi iki vieno turi prisiimti atsakomybę. Antraip tie patys susireikšminę partijos atstovai patekę į Seimą ir toliau manys, kad jie, lyg kokia išrinktųjų kasta, ir vėl galės šokdinti partijos narius. Laikas partijos nariams suvokti, kad be partijos vidinės demokratijos matysime socialdemokratiją kaip savo ausis. Negali partija vadintis demokratine, kai jos atstovai tampa nevaldomais, susireikšminusiais kunigaištukais numetančiais lyg kaulą šuniui nurodymus nariams jiems tyliai linkčiojant galvas. Taip, jie linkčiojo ir prisilinkčiojo. 

Ir kaip aiškina buvęs premjeras ir iš LSDP pirmininko posto turėsiantis pasitraukti A. Butkevičius kritimą į nematytas partijai žemumas? Patentuotu paksišku kalbėjimu „mes nekalti, aplinka kalta“. Taip eilinį kartą atsiskleidžia partijos vadovo intelektinis skurdumas. Galėjo bent atsimušinėti protingesniais argumentais, kaip antai „Visa Europos socialdemokratija krizėje, nes nespėja ranka rankon su besikeičiančia visuomene, globalizmu, stambių įmonių bėgimu į... Kiniją“, na, kažką panašaus.

Kas kaltas dėl šalies politinės degradacijos? Visų pirma Lietuvos socialdemokratų partija taip ir nesugebėjusi per ketverius metus valdžioje susigrąžinti socialdemokratijos.  

• LSDP  vadovybės siekis lankstytis į visas puses tai bažnyčiai, tai verslininkams  samdomų darbuotojų sąskaita griauna bet kokias viltis įprasminti  socialiai atsakingą  ekonomiką ir solidarumą visuomenėje.  

• Tuo pat pataloginė baimė imtis rimtų žygių pažaboti pačioje partijoje korupciją, švogerizmą, prekybą poveikiu  (taip iš esmės naikinant ydingą siaurais interesais grįstą lojalumo partijai modelį) - visa tai kartu paėmus tolina socialdemokratija nuo jos pačios.

• Lietuvos socialdemokratų dešinėjimas niekaip  neapsaugojo Lietuvos politinės padangės nuo „technokratų“ partijų ir nuo eilinių „kovos  su korupcija“ aferistų, šauniai perimančių nusivylusiųjų balsus, atsiradimo. Tai tie balsai, apie 20 procentų, kurie turėjo atitekti socialdemokratams jeigu jie būtų susigražinę socialdemokratiją. Taip neatsitiko.  

• Lietuvos socialdemokratų partija nėra tokia pagal apibrėžimą, nors šito iš jų laukia gera dalis Lietuvos rinkėjų. Nesulaukę, jie spjauna į Tėvynę ir bėga svetur ieškoti geresnio gyvenimo.  Į  šitą „geresnis gyvenimas“  supratimą patenka ir politinė valdžios kokybė, tai yra kai partijos politika  atspindi savo deklaruojamas vertybes. Jeigu  Skandinavijos  socialdemokratai būtų lietuviškosios socialdemokratijos atitikmuo, jie matytų ten gerovės valstybes kaip savo ausis.

Lietuvai verkiant reikia rimtos kairiosios politinės partijos ypač, kai anot Amžiną atilsį profesoriaus Leonido Donskio: „[Atidžiai] stebėdamas, kaip mūsų žiniasklaida inkorporuoja tolimos dešinės komentatorius į pagrindinę nuomonės formavimo srovę, kaip buvusios marginalinės mūsų tolimos dešinės figūros daro svaiginančią politinę karjerą centro dešinėje, kaip gan iškilios figūros atvirai teisina Vengrijos ir Lenkijos antidemokratinę politiką vien todėl, kad jos yra NATO narės ir pan., neketinu apsigauti. Potencialo mums tapti dar viena mažyte Lenkija arba Vengrija tikrai pakanka.“. (L. Donskis: „Ar mūsų laukia Vengrijos ir Lenkijos scenarijus?“).  

Kitaip tariant, Lietuvos socialdemokratų (kaip kairiosios partijos)  intelektualinis neįgalumas nesugeba užkirsti kelio partijoms, siekiančioms demokratija grįsti sau kelią į Lietuvos politinį Olimpą.  Kokiu tikslu? Bažnytinėmis ir nacionalistinėmis dogmomis panaikinti demokratiją Lietuvoje. Taip atsitiko prieškarinėje Lietuvoje. Pasekmės mums puikiai žinomos: diktatūra ir valstybės išdavimas Sovietų Sąjungai.  Paradoksalu, bet  šiandien Europos socialdemokratai siekia įgyvendinti Europos Sąjungos idėją, o kraštutiniai dešinieji – ją griauti.  Kas atsitiks, jeigu kraštutiniai taps establišementu? Užmeskite akį į Lenkiją ir Vengriją, Jungtinę Karalystę, pamatysite.

Jau akivaizdu, kad Seime po rinkimų atsidurs trys prieš ES idėją pasisakančios partijos: valstiečiai žalieji, TT ir  Darbo partijų likučiai. O jeigu  dar ir  G. Landsbergis nesugebės suvaldyti savo talibų?  Nesuvaldys galimų korupcinių skandalų? Juk partijos gretose vėl matosi konservatorių valdymo laikais mažiausiai dvylika korupcinių skandalų  sukėlę  veikėjai. Dar pridėkime  prieš korupciją „kovojančius“ violetinius  aferistus ir   kažkas Kremliuje gers šampaną.  Beje, už „antikorupcinę koaliciją“ balsuos niekur nedingusi violetinė gatvė. 

Politinė šalies degradacija ypač sustiprėjo Lietuvos socialdemokratams sudarius koalicija su TT ir Darbo partija. Intelektualine ir vertybine prasme smukimas akivaizdus. Visa armija gėdą Lietuvai darančių  „politikų“ išvydo dienos šviesą.  Tai padorumo, solidumo, erudicijos nepaliesti žmonės, kurie, egzistuojant  rimtai vertybinei socialdemokratijai,  niekada nebūtų galėję tapti ministrais, vice ministrais, merais. Taip, politikoje kompromisai būtini, bet ne  esminių principų sąskaitą. Tie principai, deja, buvo paminti.

Šiandien socialdemokratų partijai po rinkimų būtinas naujas lyderis ar lyderė, kurio esminis tikslas būtų socialdemokratijos susigrąžinimas jos vardu besivadinančiai partijai.  Reikalingas žmogus, kuris yra socialdemokratas ne žodžiais, ne atmintinai iškaltu žargonu, ne lojalumu draugeliams pasižymintis ar gaminantis politinius broilerius – prisitaikėlius.

 Reikalingas  žmogus, neturėjęs šaknų komunistų partijoje ar komsomole, neturėjęs nieko bendro su sovietine nomenklatūra, lojalus partiją vienijančiai idėjai ir iš jos išplaukiančiai ideologijai. Kai Lietuvoje yra tik viena kairioji partija turinti lyg ir pasipriešinti  visai dešiniųjų partijų ordai, tvirtos kairiosios vertybinės pozicijos neturėjimas yra neatsakingas, įtartinas, nekeliantis pasitikėjimo.  Tas nepasitikėjimas pagrįstas, todėl neleidžia Lietuvos socialdemokratams  didinti savo gerbėjų ir rėmėjų įprastą procentą. 

Norint keisti visuomenę iš esmės, negalima eiti obuoliauti kartu su siaurų privačių interesų patenkinimui skirtomis partijomis. Deja, ateinančio Seimo politinė sandara patvirtins, kad Lietuvos politinė tikrovė tik ir susideda iš vertybinėmis apsimetančių partijų.  Todėl tenka liūdnai konstatuoti, kad šalies politinė degradacija virsta nestabdomu procesu.  Deja, šioje vietoje ratas užsidaro. 

Profesorius Raimundas Lopata įvardijo V. Tomaševskio lenkų ir rusų, V. Uspaskicho, R. Pakso ir R. Karbauskio partijas prorusiškomis. Kaip čia atsitiko? Juk visus ketverius metus didžiausia Lietuvos partija – socialdemokratai, su trejomis (kol neišmetė V.Tomaševskio) partijomis dirbo koalicijoje. Ar reikia suprasti iš profesoriaus pasažo, kad ir socialdemokratai – prorusiška partija? 

Ar tikrai Rusija bando įtakoti Lietuvos rinkimus į Seimą ir jeigu taip, kaip tai sustabdyti? Yra tik vienas radikalus būdas: V.Putino Rusija turi pralaimėti visais frontais. Kiek pasiruošę tokiam scenarijui Vakarai? Šių metų Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikimas Kinijoje antraip nei teigia pats V. Putinas, nelabai jam sekėsi primesti savo agresyvius siekius. Vokiečiai ir prancūzai atsisakė be Ukrainos prezidento P. Poršenkos tęsti derybas dėl Ukrainos su V. Putinu. Tuo pat prieš G20 susitikimą, Vokietijos užsienio reikalų ministras F. W. Steinmeieris, jeigu pamenate, net pasiūlė NATO baigti žvanginti ginklais prie Rusijos sienų bei vėl normalizuoti santykius su Rusija. Kol tokia trumparegystė ir beprincipingumas tęsis, Ukrainoje liesis kraujas, o V.Putino šutvė toliau šantažuos Vakarus. Ir taip, jie toliau sėkmingai naudos savo „minkštąją galią“ įtakoti rinkimus ir JAV, ir ES ir Lietuvoje. Jau senai įtakoja per visus finansinius, politinius, kultūrinius kanalus. 

Beje, norėčiau Vokietijos užsienio reikalų ministro patikslinimo: apie kokias Rusijos sienas jis kalba. Mat šiandienos neo imperialistinė Rusija savo sienas mato žlugusio Varšuvos pakto ribose. 

Jeigu Vokietijos socialdemokratai bando apsimesti, kad į rusiškąjį neo imperializmą neverta kreipti dėmesio, jeigu jie mano, kad jis nekelia grėsmės, tai nebelieka nieko kito kaip manyti, jog jie priima putiniškąjį pasaulio tvarkos naratyvą. Jame Rusijos sienos baigiasi prie pačios Vokietijos. Tereikia Rusijai praryti įstrigusį jos gerklėje Ukrainos kąsnį, ir V.Putino svajonė išsipildys. D.Trumpas, jeigu taptų JAV prezidentu kartu su F.W.Steinmeieriu galimai parodytų susirūpinimą ir ramiai užsimerktų. Tai, žinoma, būtų blogiausias Europai variantas. 

Grįžkime į Lietuvą. R.Lopatos siūloma idėja – socialdemokratų koalicija su konservatoriais – nėra nauja. Ji yra Seimo viceprimininko socialdemokrato Gedimino Kirkilo senas arkliukas. Ar tokia koalicija apsaugos Lietuvą nuo Rusijos siekių įtakoti Lietuvos politiką?

Autorius informuoja: Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) darbuotoja Lina Petronienė ir jos vadovaujamas skyrius reikalauja, kad nuo šiol visos publikacijos, kuriose ekspertai kalbinami ne apie tai, kodėl kieno nors reitingai smunka, o apie tai, kodėl kyla, turėtų būti pripažįstamos politine reklama. Šio komentaro įstatymus gerbiantis autorius yra priverstas rašyti tik apie krintančius partijų reitingus. Socialdemokratų partija – viena jų. Todėl komentaras negali būti traktuojamas kaip politinė reklama. 

Tyla prieš audrą? Iki rinkimų liko du mėnesiai, bet socialdemokratų rinkimų mašina – tyli. Matant JAV vykdomą audringą rinkiminę kampaniją arba Jungtinės Karalystės agresyvų bandymą tvarkytis su „Brexit“ sprendimo pasekmėmis iš pagrindų pertvarkant JK konservatorių partinį elitą, norisi kaip ir apsiverkti. Mūsų sodyboje tik vištos klega. „Vilmorus“ apklausa rodo Socialdemokratų partijos reitingų kritimą net iki 14,5 procentų. Susumavus palankias ir nepalankias nuomones, premjero Algirdo Butkevičiaus balansas dar liko teigiamas (+4,9), bet pagal šį rodiklį jis nusmuko net į dešimtąją rikiuotės vietą. 2016 m. sausio mėnesio Spinter tyrimai parodė, kad prieš Europos Parlamento rinkimus 2014 m. balandžio mėnesį socialdemokratai džiaugėsi 27,5 proc. respondentų palankumu, tačiau rinkimuose sulaukė 17,26 proc. rinkėjų balsų. 

Jau tada net ir aklas matė, kad kažkas negerai su pasitikėjimu socialdemokratų partija, todėl buvo būtina formuoti pasitikėjimo partija atstatymo politiką. Deja, vienas po kito partiją drebinę švogerizmo skandalai regionuose parodė, kad jokios pasitikėjimo partija atkūrimo politikos nėra. Dar daugiau: jos nėra, nes nevyko jokia rimta vieša, atvira savikritiška diskusija partijoje švogerizmo ir pasitikėjimo partija tema. 

Šios temos, akivaizdu, yra visiškas tabu. Tačiau dvelkia bažnytinėmis žvakėmis sprendžiant 50000 nesulaukiančių vaikų likimą. Nė vienas kritikas nebuvo iškvietęs viešai diskusijai partijos pirmininką žinodamas, kad neišgirs jokios reakcijos. Vadovybė tylės lyg vandens prisėmusi į burną. Už tą baimę viešai diskusijai visa partija moka kainą – 14,5 procentai simpatijų. Tai dviem procentais daugiau už partiją – nepartiją Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjūdį. 

Technokratinės vyriausybės garantuoja objektyvią ekonominių sprendimų formulę tinkančią visiems visuomenės sluoksniams? Tikrai ne. Tai aiškiai parodė Darbo kodekso reforma, kuri, anot vietos bei užsienio ekonomistų ir sociologų skirta darbdavio teisių stiprinimui darbuotojo socialinio saugumo kaina. 

Profesorius Andrius Bielskis savo kritikoje partijai eina dar toliau: „Socialdemokratai su tokia Darbo kodekso reforma kasa sau duobę“. 

Sprendžiant iš ženklaus simpatijų LSDP kritimo, taip ir yra. Ko gero, nepasiteisino socialdemokratų rinkėjo lūkesčiai. Tiesiog pagal apibrėžimą negali socialdemokratų vyriausybė vadovautis dešiniųjų ekonomikos ir socialinės saugos politika. Prezidentė turėtų vetuoti šį įstatymą. 

Kitaip tariant, rinkėjas liko apgautas. Atitinkamas pavyzdys – nesutarimai šeimoje. Dažniausiai jie kyla dėl nepateisintų lūkesčių. Tai visų pirma socialinis ir ekonominis saugumas. Saugumo trūkumas ir nelygiaverčiai ekonominiai santykiai maitina neapsitikėjimą vienas kitu. Nepasitikėjimas ir yra skyrybų pagrindas. Negavus to, kas buvo žadėta prie altoriaus, nusivylimas ėda tarpusavio santykius. 

Tas pat su LSDP: žadėjo atsigręžti į žmogų, garantuoti socialinį saugumą ir ekonominį teisingumą, tačiau toleruoja švogerizmą kaip lojalumo partijai modelį. Taip pat pasiūlė Darbo kodekso reformą mažinančią darbuotojų teises darbo rinkoje. Abiem atvejais socialdemokratine ideologija tokie sprendimai nekvepia. 

Ministro pirmininko Algirdo Butkevičiaus argumentacija, akivaizdu, nustato Darbo kodekso reformos diskusijos ir Darbo kodekso reformos naratyvo ribas. Tenka pastebėti, kad jos yra klaidingos iš principo. Tose ribose dingsta solidarumo principas, abejų rinkos dalyvių pusių atsakomybės vienas kitam trūkumas.

 Anot švedų profesoriaus emerito Charles Woolfsono, Darbo kodekso reforma parodys, kas mokės už krizes ir kas patirs visą nesaugumą. Profesorius teigia, kad ši reforma yra parama darbdaviams Lietuvos darbo rinkoje. Taigi, remiami vienos pusės interesai kitos grupės sąskaita. Perspėjimai, kad reformos akcentas dedamas ant paramos verslui atsisakant atsakomybės už darbuotojo socialinio saugumo finansavimą, – atmetami. Todėl kyla pagrįstas klausimas: kuriam galui dešimtmečiais buvo kovojama už darbuotojų teisių užtikrinimą?

Įdėmiai klausiausi prezidentės metinio pranešimo. Įdėmiai, nes nuo pradžios iki galo jos tonas buvo konstruktyvus. Antra, jos kalba atitiko bendrą rimtą Lietuvos ir mūsų regiono geopolitinę padėtį. Trečia, ji atkreipė nepolitikuojantį dėmesį į politinės sistemos moralinį krachą. REKLAMA Pasitikėti nebėra kuo. Pasitikėjimo partijomis praradimas yra atsakymas į Seimo pirmininko pavaduotojo Algirdo Syso liūdną konstatavimą: „Tiesiog niekas nevertina – gali kalnus nuversti, bet kažkas pasidaro“. Tas „kažkas“, tai LSDP ir koalicijos korupcijos ir švogerizmo skandalai. Tai – Liberalų Sąjūdžio dviveidystė. Tai – TS-LKD talibaniška trumparegystė. Kol nebus įsikalta į galvą, kad lojalumas partijoms yra grindžiamas ne švogerizmu, o nuliu tolerancija jam, tol net ir geriausi buhalteriniai pasiekimai neapdraus nuo eilinių susimovusių „gelbėtojų“. Prezidentė ant pirštų paskaičiavo visas LSDP vadovaujamos koalicinės vyriausybės nuodėmes, neatliktus darbus. Kam taip šališkai rodyti simpatijų buvusiems kolegoms nepriteklių? Galėjo paskaičiuoti ir atliktus darbus. Juk nesunku? Nors jų ir nedaug, bet jie esminiai Lietuvos karinės galios atkūrimui, išsilaisvinimui nuo Rusijos energetikos grandinių, nevienareikšmės, prieštaringos, bet būtinos Darbo kodekso bei socialinės saugos reformos, bandymas imtis Sodros problemų sprendimo. Pagal ekonominės laisvės indeksą esame tryliktoje vietoje iš tarp šimto aštuoniasdešimt pasaulio valstybių. Laikomasi ekonominės bei finansinės drausmės. Taigi, valstybė nebankrutuoja. REKLAMA Atvirkščiai. Deja, tuos pasiekimus užgožia neatlikti darbai švietimo, sveikatos srityse, socialinio teisingumo įprasminimo reformų savivaldybėse trukumas. Tai politinės – teisinės reformos turinčios uždėti apynasrį atsitokėjančiam nepotizmui, nevaldomų karaliukų įsigalėjimui savivaldybėse. Tai merai ir merės niekaip nesuvokiantys, kad tiesioginiai mero rinkimai neturi nieko bendro su putinistine „valdžios vertikale“. Tokia regresija kelia pavojų valstybės demokratiniai sandarai. Kova regionuose su masine emigracija šiame kontekste netenka jokios prasmės. LSDP gyvavimo pagrindas – kova prieš ekonominę nelygybę, skurdą ir socialinę atskirtį, – tos kovos rezultatai nedžiugina. Tai pastebi Europos Komisija bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija , bet ne LSDP vadovaujama koalicija.

Sprendžiant iš partijų vadovų ir jų narių reakcijų į partijas krečiančius švogerizmo ir korupcijos sandalus, telieka griebtis už galvos. Šios trys svarbiausios Lietuvos „klasikinės“ politinės partijos: TS-LKD, LSDP ir Liberalų Sąjūdis yra persunktos trumpizmu. Persunktos provincialumu ir baime intelektualumui. Trumpizmas (pagal Donaldą Trumpą) – tai naujas terminas senai problemai įvardinti. 

Nei viena iš šių partijų neturėjo ir neturi intelektualų, gebančių matyti plačiau, giliau toliau. Intelektualumas yra šių partijų priešas. Kodėl? Todėl, kad intelektualumas yra grįstas skepticizmu, kritiniu mąstymu, asmenine drąsa griauti tabu, drąsa ne tik vertinti, bet viešai apie problemas kalbėti. Moralinis bei etinis imperatyvai yra būtini intelektualumo atributai. Jiems nesant, intelektualas anksčiau ar vėliau tampa prisitaikėliu, susitaikėliu. Šiose partijose tas prisitaikėliškumas, konformizmas, susitaikymas su autoritarizmu yra partijos nario išgyvenimo partijoje prielaida. Ir partijos vadukų išgyvenimo valdžioje šaltinis. 

Nesutinkantis su tokia padėtimi eilinis narys nustumiamas į visiškas partijos paraštes. Štai kodėl Lietuvos partijose garbinami politiniai broileriai net nekvepiantys intelektualumu. Jaunųjų tų partijų „žvaigždučių“ kalbėjimas, neva jie jau pasiruošę, perėmę valdžią į savo vadžias įprasminti civilizuoto politiko kultūrą partijoje, nieko neverti ir nieko negarantuoja. REKLAMA Mat jie patys yra prisitaikę bei susitaikę moraliai bei psichologiškai prie ydingo vidinio uždaros partijos bendravimo modelio. Jie niekada garsiai nėra viešai pasisakę ar sukritikavę tą modelį. Tad kodėl turėčiau pasitikėti jų atsinaujinimu? Juk šiam procesui reikalingas moralinis stuburas, ar klystu?

„Feisbuku nesinaudoju, o komentarus rašo turintys psichinių problemų“, – šią savaitę premjeras pasakė Žinių radijuje.

RAr tikrai visi anoniminiai komentatoriai – tokie? Svarbiausia, kad Lietuvoje už nusikalbėjimą nesodina. Net į Vasaros gatvę. Antraip vietos ten neliktų. Juokas juokais, bet nenustebsiu, kai po tokios įžvalgos socialdemokratai praras dar daugiau rėmėjų.

Dėl nusikalbėjimų niekas negresia ir V.Mazuroniui. Nors jis reklaminiame video klipe bando primityviai suvaidinti Donaldo Trumpo ir neorasisto mišinį pavadinimu „Mes pabėgėlių neįsileisime“. Kad tie pabėgėliai, kaip ir mūsiškiai emigrantai į V.Mazuronio Lietuvą atbėgti ar sugrįžti nesiruošia, ne tiek svarbu.

Yra, deja, tokių artistų, neturinčių nė lašo savikritikos. Grynas egoizmas: kuo bukiau, tuo geriau. D.Trumpas tuo JAV visuomenės bukumu ir žaidžia. Dalies JAV visuomenės, noriu patikslinti.

Pas mus tamsuolių irgi netrūksta. Todėl panašiems „politikams“ , tiems, nuolat nusikalbantiems, skiriamos geriausios vietos partijų sąrašuose. Kol bus nesąmoningų rinkėjų, tol pajamos ir privilegijos garantuotos iki grabo lentos. Mat ta nesąmoninga dalis visuomenės akivaizdžiai kenčia nuo sadomazochistinių tendencijų. Politikai, vieni atvirai, kiti kiek inteligentiškiau išvadina juos psichiniais ligoniais, bet tie vis ploja, šaukia vivat!

Geriausia, žinoma, jeigu būtų pavykę Seimui prastumti apynasrį žiniasklaidai. Žiūrėk, koks išskirtinai mielas sutarimas tarp partijų buvo pasiektas. Tik kelios dienos pasitarimui ir – apynasris.

Tie „žurnaliūgos“ tuojau būtų rašę tik liaupses partijai ir Vyriausybei, Seimo nariams, valdininkams. Ypač – tiems nusikalbantiems gyvenimas šviesesnis taptų. Deja, nepasisekė. Prezidentė parodė itin retą neeilinę išmintį ir įstatymo pataisą vetavo. Belieka tik iš nusivylimo komentatorius išvadinti psichiniais ligoniais.

„Tikimės, teisėsaugos pareigūnai išsiaiškins žiniasklaidoje paskelbtą informaciją, jeigu matys pagrindą pradėti tyrimą. Mes kol kas matome, kad paviešinta istorija meta šešėlį mūsų skyriui, todėl ... ........... vardas....... pavardė .......... narystė partijoje buvo sustabdyta“. Iš LSDP Lazdijų skyriaus pranešimo spaudai.

Tikrai meta šešėlį. Bet kam reikėjo atskleisti žmogaus identitetą? Įtarimai dar nepateikti. Bet šį žmogų jau nuteisė vienas žinių portalas. O iš paskos visi kiti. Kokiu pagrindu viešinamas žmogaus vardas, profesija, darbovietė?

Juk, kartoju, policija net nepateikė žmogui jokių įtarimų, tik, gavusi informaciją, operatyviai sureagavo. Vyksta tyrimas. „Gal“, „galimai“, „pateikti įtarimai“ – tokių spekuliacijų nepakanka atiduoti žmogų viešam susidorojimui. Nekaltumo prezumpcijos dar niekas Lietuvoje nepanaikino.

Tai, kas įvyko ir vyksta, yra žiniasklaidos bakchanalija šventai įsitikinus, kad ginamas viešas interesas. Kitaip kaip medžiokle su varovais, spjaunant į visas medžioklės taisykles, vykdomo puolimo prieš nekaltą asmenį (kol neįrodyta kitaip) nepavadinsi. Viskas kaip ant delno: pavardė, vardas, profesija, mokykla, vaizdai, nuotraukos. Priminsiu: viena yra politiko nusižengimas politinei etikai, kita – kriminalinis nusikaltimas.

Reaguodamas į akivaizdų Konstitucijos pažeidimą, advokatas Vytautas Sirvydis savo feisbuko paskyroje rašo: „Pagrįstai rūpinamės, kada Seimas pjauna grybą ir kriminalizuoja bet kokį neviešų teismo posėdžių informacijos viešinimą. Tačiau lygiagrečiai daroma kitų baisių žmogaus teisių pažeidimų. Pati idėja – sieti viešumą ar neviešumą su konkrečia baudžiamojo proceso stadija yra nesėkminga, nes svarbi yra ne pati stadija, o nekaltumo prezumpcija.

Jeigu ikiteisminio tyrimo duomenys neskelbtini, tai šiuo konkrečiu atveju dar įdomiau: ikiteisminis tyrimas dar net nėra pradėtas, o jau įvardintas asmuo, kurio kompiuteryje, kaip įtariama (čia žurnalistai klaidos nedaro, prideda „įtariama“) rasta pedofilinės medžiagos.

Tačiau pažeidimas yra labai ryškus, nes toks asmuo įvardijamas vardu ir pavarde, nurodoma jo darbo vieta, profesija, o ikiteisminis tyrimas, kaip minėta, nė nepradėtas ir gal net nebus pradėtas. Jeigu atsitiks būtent taip, kad jokio procesinio tęsinio nebus (arba bus, bet byla pasibaigs išteisinimu, ikiteisminio tyrimo nutraukimu), žala tokio asmens garbei, orumui ir profesinei reputacijai nepataisoma“.

Kokios gali būti teisinės pasekmės tuo atveju, jeigu nebus įrodyta kriminalinė veika? Ir ar yra koks nors protingas pateisinimas atskleisti žmogaus identitetą pavyzdžiui, remiantis viešuoju interesu?