Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė pramušė dugną: kartu su padėjėja užsipuolė septyniolikmetę mokinę dėl ministrei neįtikusios mergaitės politinės veiklos. Mokinė, mat, buvo atsakinga už debatų moderavimą vienoje Skuodo mokykloje ne taip, kaip reikėjo ir ne tą dieną, kurią reikėjo. 

Kas tai? Vaikų psichologas įvardintų tokį elgesį kaip nedovanotiną. Taip, ministre, taip minsitrės padėjėja, jūsų elgesys yra ne kas kita, o paauglio terorizavimas, psichologinis smurtas. Už tai, negerbiamos ponios, baudžiama. Žinoma, ne dabar, esant ministrei, taip Lietuvoje nebūna. Lietuvoje ministrų, grasinančių vaikams arba dalinančių „zadanijas„ nesodina. Bet socialinės tarnybos turėtų patikrinti šį įvykį, nes Vyriausioji tarnybinės etikos komisija yra bedantė. 

Kai atrodo, kad normalų žmogų jau niekuo nenustebinsi, nesupykinsi, vadovaujamas socialdemokratų šiandieninis politinis elitas vis dar šokiruoja savo atstovais. Kai pagalvoji, kad jau gana su L.Graužinienę ir kitais panašiais veikėjais, kad tai jau dugnas, tas elitas vėl ima ir pagimdo dar vieną valdininką, kuris niekada neturėjo juo tapti.

Žinia apie ausko vertė kariškių indus – jau ne šiaip skandalas, jeigu pasitvirtins, bus paskutinė vinis į pasitikėjimą Socialdemokratų partija. Niuansų juk niekas žinoti nenori. 

Problemas būtina spręsti, ypač, jeigu jose figūruoja viešos, visų mūsų lėšos. Pasiskaitęs šią eilinę „auksinių“ pirkinių istoriją, normalus žmogus paspringsta rytine kava. Kyla pagrįsti bei logiški klausimai: jeigu pirmieji „nesusipratimai“ su kariuomenei 10 metų tiekiančią įrangą įmone „Nota Bene“ jau buvo kilę 2015 metais, kodėl tos įmonės nebuvo atsikratyta? 

KAM ministras Juozas Olekas mus informuoja, kad vis dėlto buvo kreiptasi tais metais į generalinę prokuratūrą dėl įtarimų įmonei ir kariškiams sukčiaujant. Generalinė prokuratūra tyrimą nutraukė. J. Olekas sprendimą apskundė. Pasirodo, su įmone problemos kaip ir prasidėjo ne 2015, bet 2014 metais. Tuo metu ir kariuomenė susirūpino taip, kad veikėjai šioje byloje ir toliau dirba sistemoje, nes „nerasta nusikaltimo požymių“, regis taip aiškinama. 

Įdomus ir kitas klausimas: Lietuvos karinių pajėgų vadė prezidentė Dalia Grybauskaitė kažkodėl sureagavo tik dabar dėl šios konkrečios istorijos. Kur ji buvo 2014, 2015 ir 2016 metų pusmetį? Jokių pareiškimų, nors apie problemas su pirkimais ir tiekimais mūsų visą žinanti prezidentė tikrai turėjo žinoti. Antraip kokia ji kariuomenės vadė? 

Ministras Juozas Olekas žinojo ir ėmėsi visų priemonių sustabdyti sukčiavimą, kariuomenės vadas žinojo ir užsiundė Centralizuotą vidaus audito tarnybą bei Generalinę inspekciją, o prezidentė – nieko nežinojo? Na, ir visuomenė, regis, nelabai žinojo. Bet, rinkimai ant nosies ir prezidentė skelbia „susirūpinimą“ dėl viešųjų pirkimų neskaidrumo Lietuvos kariuomenėje, toje pačioje, kuriai ji vadovauja.

Grįžau į Lietuvą po 25 metų praleistų Švedijoje. Prisimindamas šią šalį, noriu, kad Lietuvoje būtų kaip ten. Ir kad ne mes į ją bėgtume, bet jie pas mus. Nuo ko pradėti? Nuo pasitikėjimo savo atstovais politikoje. Naujausiais duomenimis, tačiau, Lietuvos partijomis pasitiki tik 5,2 proc. gyventojų.Nepasitiki – 68,2 proc. 

Todėl man vis sako, kad Lietuvoje pakelti pasitikėjimą partijomis neįmanoma. Priežastį jau žinau: kas civilizuotoje politinėje kultūroje vadinama savikritika, Lietuvoje įvardijama kaip saviplaka. Tokios, matyt, reikia kratytis. Tokiu būdu aplinka ir kritikai lieka kaltais. Todėl ir siūloma kritiškiems partijos nariams užsičiaupti: „Juk priešai pasinaudos.“. Taip suklupo didžiausia Lietuvos politinė partija. Lygioje vietoje.

Pateiksiu tikros demokratinės politinės kultūros ir atsakomybės pavyzdį. Štai prieš gerą savaitę Švedijos Būstų ir miestų plėtros ministras Mehmet Kaplan (Žaliųjų partija), palygino Izraelį su nacistine Vokietija. Vėliau prisėdo su garsiu neonacistu papietauti. Kiek anksčiau palygino islamistus su savanoriais Suomijos kovotojais už laisvę. (1939 karas prieš sovietus). Po kelių dienų jam teko atsistatydinti. Supratote? Jokių „zadanije“, jokio valstybės valdymo telefonu, jokių dvarų, jokių kyšių. Tiesiog papietavo. Tiesiog nusikalbėjo. Pas mus už nusikalbėjimą nebaudžiama. Esame tikra demokratija.

R

Apie atsakomybę. Lietuvoje tuo tarpu Socialdemokratų partijos citadelės Druskininkuose meras, pasiėmęs su savimi visą skyrių trenkia durimis, bet – „aplinka kalta“. Atsakomybės niekas nesiruošia prisiimti.

Praėjus 13 metų po mano sugrįžimo namo, turiu prisipažinti, niekaip nesuprantu, kodėl įpartijos viršūnes stumiamos jokių idėjų, vizijų neturinčios asmenybės, politiniai broileriai. O protingi, nors ir jauni, paliekami nuošalyje. Regis, reikalingi viskam pritariantys veikėjai leisiantys konservuoti švogerizmą kaip lojalumo partijai modelį.

Nesuprantu, kokiu pagrindu kviečiami į partijas žmonės, kaip antai „pasiruošęs dirbti su bet kuria partija“ S.Skvernelis. Bet pasitikėjimas juo – iki debesų. Bet kokie būdai geri, tik kad išsilaikyti valdžioje? Kiti protingi būdai, – pagarba kito kitokiai nuomonei, nepotizmo rovimas su šaknimis partijose ir regionuose, kvietimas sugrąžinti (kalbant apie socialdemokratus) socialdemokratiją partijai, atmetami.

Tačiau tikrovė Lietuvoje, kurioje netekęs kantrybės ir pasitikėjimo partijomis pilietis spjauna ir emigruoja, visiškai kitokia. Šiandien partijos turi kalbėti apie pasitikėjimą ir imtis rimtų priemonių atkurti pasitikėjimą civilizuotos politinės kultūros priemonėmis. Bet, pavyzdžiui, skaitant socialdemokratų 2016 metų programą, pritrenkia temos nebuvimas pavadinimu „Pasitikėjimo politinei sistemai, partijai ir visuomenėje atkūrimas“. Reitingai krinta lyg senai pernokę obuoliai, švogerizmo skandalai vienas po kito murkdo partiją, bet apie pasitikėjimo atkūrimą partijai – nei žodžio. Tyla. Tikriausiai, kad nebūtų apkaltinta saviplaka. Apsimetama, kad pasitikėjimas krinta ne dėl rimtų priežasčių, o dėl priešų klastų.