Taip, skaičiau Sigito Parulskio straipsnį „Veidmainystė, kuri užknisa“. Teisingai, žodis „užknisa“ nepolitkorektiškas, bet vartoti galima. Kartais panaudoju ir jaučiuosi lyg tikras popierinis didvyris, prisipažįstu. Kai kurie mano kolegos taip pat. Drabstymasis nepolitkorektiškais pareiškimais, kaip antai: „runkeliai, leftistinės ster...os, marozai, bukagalviai“, matyt, sudvasina, įaudrina, pasijuntama ypatingais ypatingoje misijoje „Už Lietuvą, vyrai!“. 

Todėl „gaudo kaifą“. Beje, žodis „kaifi“ visai politkorektiškas. Jo prigimtis arabiška ir jis reiškia „būsena“. Kaifi – linksmas, gera būsena. 

Bet S. Parulskis rašo ne apie tai, o apie veidmainystę kaip politkorektiškumo šalutinį poveikį neperspėtą gydytojų. Jis visiškai pagrįstai teigia, kad tam tikras ES politikų ir biurokratų sluoksnis pavertė politkorektiškumą kultūrinės diktatūros išraiška: „Šis reiškinys vadinamas afirmacijos akcija – teigiamoji diskriminacija, kai perlenkiama į kitą pusę, kai į darbą priimamos moterys (juodaodžiai, homoseksualai, indėnai), kurių kvalifikacija – žemesnė negu į tą pačią taikančių vyrų (heteroseksualų, baltųjų ir t.t.).“. 

Normalus nesiginčija dėl šito itin nesveiko fenomeno. Čia kaip su komunistine diktatūra: bolševikai apvertė aukštyn kojomis visus esminius humanizmo bei demokratijos postulatus: masinės žudynės pateisinamos „progresu“, demokratija tampa butaforija. Artimiausi pavyzdžiai: Šiaurės Korėja, Venesuela, Rusija, Kuba. „Na, ir ES“, pridurtų koks ES kritikas – „morozas“. Todėl, pasiklausius tų politkorektiškumo kritikų, kyla visokios mintys. Pavyzdžiui, apie tai, kas dabar vyksta Jungtinėje Karalystėje laimėjus „Brexit“ šalininkams: neofašizmo, rasizmo banga prieš visus „ne britus“. 

Dabar manoma, kad galima juodaodį vadinti nigeriu, gėjų – piderastu, lenkui šaukti varyk iš kur atėjęs. Vaikai persekiojami mokyklose. Vaikai. Rasistinės gaujos JK gatvėse jau grasina imigrantams žodiniu smurtu arba paleidžia į darbą kumščiais. 

Ar dabar toks elgesys jau tikrai antipolitkorektiškas tai yra teisingas, laisvas nuo politkorektiškumo, kuris kažkodėl dešiniųjų įvardijamas nehumanišku, neteisingu? Tokiu atveju visai greitai, kaip tais „gerais“ fašistiniais ir bolševikiniais laikais antihumanizmas taps politkorektišku.

Sprendžiant iš partijų vadovų ir jų narių reakcijų į partijas krečiančius švogerizmo ir korupcijos sandalus, telieka griebtis už galvos. Šios trys svarbiausios Lietuvos „klasikinės“ politinės partijos: TS-LKD, LSDP ir Liberalų Sąjūdis yra persunktos trumpizmu. Persunktos provincialumu ir baime intelektualumui. Trumpizmas (pagal Donaldą Trumpą) – tai naujas terminas senai problemai įvardinti. 

Nei viena iš šių partijų neturėjo ir neturi intelektualų, gebančių matyti plačiau, giliau toliau. Intelektualumas yra šių partijų priešas. Kodėl? Todėl, kad intelektualumas yra grįstas skepticizmu, kritiniu mąstymu, asmenine drąsa griauti tabu, drąsa ne tik vertinti, bet viešai apie problemas kalbėti. Moralinis bei etinis imperatyvai yra būtini intelektualumo atributai. Jiems nesant, intelektualas anksčiau ar vėliau tampa prisitaikėliu, susitaikėliu. Šiose partijose tas prisitaikėliškumas, konformizmas, susitaikymas su autoritarizmu yra partijos nario išgyvenimo partijoje prielaida. Ir partijos vadukų išgyvenimo valdžioje šaltinis. 

Nesutinkantis su tokia padėtimi eilinis narys nustumiamas į visiškas partijos paraštes. Štai kodėl Lietuvos partijose garbinami politiniai broileriai net nekvepiantys intelektualumu. Jaunųjų tų partijų „žvaigždučių“ kalbėjimas, neva jie jau pasiruošę, perėmę valdžią į savo vadžias įprasminti civilizuoto politiko kultūrą partijoje, nieko neverti ir nieko negarantuoja. REKLAMA Mat jie patys yra prisitaikę bei susitaikę moraliai bei psichologiškai prie ydingo vidinio uždaros partijos bendravimo modelio. Jie niekada garsiai nėra viešai pasisakę ar sukritikavę tą modelį. Tad kodėl turėčiau pasitikėti jų atsinaujinimu? Juk šiam procesui reikalingas moralinis stuburas, ar klystu?