Atsakymas: nieko nelaukiant stiprinti kovinius pajėgumus bei totalinę gynybą. Nes karas, jeigu  vyks, jis vyks  ne Rusijos teritorijoje.

Kalbu apie galimo Rusijos ir Vakarų konflikto Baltijos valstybių regione vieną iš scenarijų.  Rusijos mafiozinis  režimas vis agresyviau brėžia  raudonas linijas  naudodamasi  pasyvios B. Obamos vyriausybės paliktu  galios vakuumu Europoje.  Sirijoje matome to vakuumo rezultatą.  Baltijos valstybių atveju NATO reaguoja pernelyg lėtai ir neadekvačiai  augančiai Rusijos kariniai galiai prie mūsų sienų.  Rusija šiandien elgiasi  taip, lyg  Baltijos valstybės jau  būtų patekusios į Rusijos interesų zoną.  Rodos, belieka tik jėga įtvirtinti politinę persvarą.  Kol nieko nežinome apie JAV prezidento D. Trumpo planus dėl NATO, Rytų Europos ir Rusijos, pavojus realus.

Ar Rusijos režimas pasiryš  ginkluotam konfliktui  priklausys  nuo Vakarų  nenoro dislokuoti rimtas karines pajėgas Baltijos valstybėse.  Kol NATO laikosi „stepas po stepo“  pajėgų stiprinimo strategijos,  Rusijos vadovai  žino, kad laikas jų pusėje ir  todėl tuo laiku aktyviai naudojasi.  Vyksta Rusijos pratybos Baltarusijos teritorijoje.    Iki dantų apginkluotas Karaliaučius su Iskander raketomis, galinčiomis nešti branduolinius ginklus, S-400 priešlėktuvinė gynyba (A2/AD) lyg kiautas dengia veik visą Lietuvos, dalį Lenkijos ir Švedijos teritorijas.  JAV ir NATO nusikalstamai mažas ir tiek pat lėtas menkų karinių pajėgų – bataliono dydžio - dislokavimas  tik 2017 metų vasarą  trijose Baltijos valstybėse rodo neryžtingumą.  Akivaizdu, kad su tokiomis juokingomis, rusų vadų akimis pajėgomis, tik provokuojamas Rusijos režimo agresyvumas ir apetitas avantiūrai. Mat  mažos pajėgos netenka net ir simbolinės atgrasymo prasmės. 

Sprendžiant iš  Rusijos karinių pajėgų išdėstymo bei jų stiprinimo Karaliaučiuje bei Baltarusijoje, galimai tiesioginiam kariniui konfliktui būtų pasirinkta  Lietuva.  „Žaliųjų žmogeliukų“   ir vietinių rusų „gelbėjimo“ istorijos kaip fokuso du kartus nepakartosi, todėl būtų einama tiesiai „prie reikalo“. Konflikto modelis  išbandytas Ukrainoje.  Siekis nebūtų okupuoti visą Lietuvą, o galimai tik dalį, pavyzdžiui Suvalkų koridorių tikslu  įšaldyti konfliktą.  Mat V. Putino režimas ne be priežasties mano, kad siekdami išvengti  pilno karo su neprognozuojama Rusija,  Prancūzijos bei Vokietijos vadovai ir tokiu atveju sutiktų su eiliniu kokiu nors Ukrainos analogu Minsko susitarimu, tai yra verstų Lietuvą prieš jos valią ir sveiką protą pripažinti Rusijos režimo vienokius ar kitokius reikalavimus.  Rusijos režimas taip pat žino, kad pradėjus karą Lietuvoje teritorijoje,  Rusija be jokios baimės  naudotų  ne tik savo pajėgas Lietuvoje, bet aktyviai apšaudytų Lietuvą  artilerija ir raketomis  iš Rusijos teritorijos.  Mat NATO juk skelbiasi esantis gynybinis  karinis aljansas, o Rusijos karinių bazių atakos jos teritorijoje visai galimai iššauktų  taktinių branduolinių ginklų panaudojimą.  Vakarai tokius grasinimus girdėjo ne kartą, o Rusijos režimas negali be saiko vis gąsdinti bei grasinti.  Kažkada, įtikėjus savų psichozių sukurta tikrove,  juk reikės įgyvendinti vieną ar kitą  apokaliptinį scenarijų.  Jeigu  Lietuvoje Rusija perimtų iniciatyvą, šito pakaktų parodyti pasauliui, kad NATO galia ir solidarumo principas yra popierinis. 

Taigi, Rusijos režimo galimas tikslas yra sukurti Lietuvoje fait accompli -  faktą, kai Rusija, gindama užimtą teritoriją Lietuvoje ir Rusijos bazes savo teritorijoje,  būtų   pasiruošusi  naudoti taktinius branduolinius ginklus.  Toks karo ne savo teritorijoje variantas realus, nes atvertų Rusijai galimybę primesti savo žaidimo taisykles mirti „už Narvą“  nepasiruošusiai Europai.  Juolab, kaip ir sakyta,  neryžtingas NATO   nuo sekančių metų, tai yra 2017 –tų vasarą,  dislokuos  tik  po tarptautinį NATO batalioną Baltijos valstybėse ir Lenkijoje, kai būtina mažiausiai po brigadą kiekvienoje iš Baltijos valstybių su priešlėktuviniais, priešraketiniais ir prieštankiniais pajėgumais.  Kol simbolinės pajėgos tai yra vienas  batalionas Lietuvoje   dislokuotas, Rusija, jeigu apsispręstų,  turėtų pradėti provokacijas iki kitų metų vasaros. 

Koks turėtų būti Lietuvos atsakas ir kokia turėtų būti pasirinkta atgrasymo taktika?  Taip, Lietuvoje nėra  atgrasomojo 100 000 karių rezervo, todėl atsakymas – totalinė gynyba.  Kai Vakarų kariniai ekspertai (RAND) Lietuvos okupavimą skaičiuoja nuo 36 iki 62 valandų, jie mano, kad Lietuva tiesiog atsiguls ant nugaros ir leisis per tas kelias valandas būti išprievartautai.  Taip neatsitiks, jeigu tauta bus aktyviai ruošiama totalinei gynybai, kurioje turėtų dalyvauti visos iki vienos  karinės,  sukarintos ar medžiotojų organizacijos, policija, civilinė gynyba.  Kiekviena grupė daug maž tiksliai turi žinoti savo užduotis. Bet, yra vienas bet: ar kas nors matėte ar regėjote nors vienus totalinės gynybos mokymus Lietuvoje? Dabar gi visa krašto gynybos atsakomybė psichologiškai perkeliama ant karinių pajėgų pečių. KAM išleistos knygelės tema „kaip elgtis karinio konflikto atveju“  reikalingos, bet nesant konkretiems  mokymams, knygelių niekas nebėgs skolintis iš bibliotekos, o gyventojai jausis palikti likimo valiai. Gyventojai taip pat turi žinoti, ar mūsų karinės pajėgos naudos gynybai, kovai su okupantu stambiuosius miestus. Žinant Rusijos režimo istorinį nesiskaitymą su savų ir priešo žmonių gyvybėmis, kova miestuose paverstų  tuos miestus   subombarduotais Groznu  arba Alepo.   

Žinoma,  peršasi  žmogiškas ir politinis klausimas: ar reikalingi tokie totaliniai mokymai? Na, kai Irakas apšaudė Izraelį Scud  raketomis, Izraelio vyriausybė išdalino visiems gyventojams po dujokaukę, prieš tai dar ir apmokydama gyventojus kaip sandariai uždengti langus ir duris.  Slėptuvės  nuo bombų apskaičiuotos tik kelios minutės nuo kiekvieno daugiabučio.  Ar kas nors iš skaitytojų žino nors vieną slėptuvės vietą  bent pusę valandos atstumu nuo savo namo?  

Totalinės gynybos mokymai skirti  glūdinti   efektyvią sąveiką  tarp  atsakingų organizacijų konflikto atveju.  Totalinės gynybos pratybų  įgyvendinimas   yra politikų ir jų politinės valios prerogatyva.  Nors, šioje vietoje, Švedijoje veik kiekvienas  pilietis žino, kad užpuolimo atveju  galimas vyriausybės kvietimas pasiduoti jokiais būdais nesustabdytų pasipriešinimo užpuolikui. Galima lažintis, kad paskelbus totalinės gynybos mokymus ir pratybas  Lietuvoje,  Rusijos propagandos kanalai  tuojau pradėtų tyčiotis ar kaltinti Lietuvą rusofobija, pultų grasinti Sodoma ir Gomora, kaip antai Norvegijos atveju.  Kaip žinoma, Norvegija įsileis 300 (trys šimtus) JAV karius bendriems mokymams jos teritorijoje, o rusų propaganda jau grasina jai vienai žinomu atsaku.  Gal pavers  Norvegiją branduoliniais pelenais?  

Kiekvienas konkretus pasipriešinimo galimai Rusijos agresijai Baltijos valstybėse ženklas siutina Rusijos mafijos atstovus Kremliuje.  Jie puikiai  žino, ką reiškia valia gintis. Ukraina yra pastovus  ukrainiečių valios gintis pavyzdys.  Rusų kariai ar apkvailinti savanoriai moka už tą parodytą valią  savo gyvybėmis. Jie tūkstančiais guli slaptai sumesti į bendras duobes  okupuotame Donbase, Rusijai mokant milijardus  dolerių jų paskirtiems valdyti banditams Logondonuose.    

Ar  tikrai Rusijos režimas pradės karinį konfliktą prieš Baltijos valstybes pagal šį aprašytą galimą scenarijų?  Vos spėjas išnešti sveiką kailį iš Rusijos  garsus politologas Andrejus Piontkovskis teigia,  kad V. Putino režimas pralaimėjo „ketvirtą pasaulinį karą.“. Trečias, anot politologo, buvo šaltasis karas.  Jis mano, kad Vakarai – NATO, JAV ir  ES deramai sureagavo į neprognozuojamą Kremlių tiek, kad dabar jo vadovams tenka spręsti, ar jie patys pasiruošę „mirtį už Narvą“.  Nes, teigia A. Piontkovskis, Rusijos vadovai pralaimėjo net trys didžiuosius projektus:  „Rusijos žemių“  susigrąžinimą,  tai yra įstrigo Ukrainoje, Sirijoje tapo karo nusikaltėliais, o Baltijos valstybes matys kaip savo ausis ir žvanginimai branduoliniu ginklu nepadės.  Tačiau sunku sutikti su A. Piontkovskio optimizmu. Pirma, V. Putinas ir jo aplinka žino, kad konflikto su Vakarais atveju pasaulinis karas nekils.  Be jo paties, bepročių ar vaidinančių bepročius su branduoliniu ginklu rankose kaip ir nesimato.  Antra, ramiau jaustumėmės su bent jau  viena NATO brigada su  „Patriot“  priešlėktuvine ir priešraketine gynyba Lietuvoje.  Kol dar  tokia nepasirodė,  būtinos totalinės gynybos pratybos neatsiklausius „taikos balandžių“ nuomonės apie kvailą panikavimą, arba į „nereikia provokuoti Rusijos“  mantrą.   Mes nustosime „provokuoti Rusiją“, kai  tik nerodysime  ryžto kovoti kaip tais baisiais Lietuvai 1939 metais jai įsileidus sovietų Rusijos karinius dalinius be jokio pasipriešinimo.   Tik  veiksmais  rodomas visuomenės ryžtas kovoti  padės išvengti Rusijos vadų galimai taip trokštamo „mažo“ karo mūsų teritorijoje. Atsakymas: nieko nelaukiant stiprinti kovinius pajėgumus bei totalinę gynybą. Nes karas, jeigu  vyks, jis vyks  ne Rusijos teritorijoje.