Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
 |
| Blogas |
Žiūrimi įrašai pagal žymę 'G'Totalinė gynyba? Po gimnazijos – į kariuomenę!Pradžioje išversiu į lietuvių kalbą terminą „totalinė gynyba“. Tai – visuotinė gynyba. Aiškiau netapo? Ne. Nes plačioji visuomenė neturi žalio supratimo, kas ta Lietuvos visuotinės gynybos doktrina yra ir kas joje surašyta. Pagal apibrėžimą, visuotinė gynyba yra karinės ir civilinės gynybos sąveika karo metu. Kitaip tariant, visa visuomenė dalyvauja šalies gynyboje. Ar karas prasidėjo? Ne, bet grėsmė reali. Iššūkis naujam ministrui – totalinė gynybaSuprantama prezidentės Dalios Grybauskaitės vykdoma lėta naujo Krašto apsaugos ministerijos (KAM) vadovo paieška. Nepakanka skirti tokiam svarbiam postui asmenį, remiantis vien tik tokio asmens mokėjimu šaudyti. „Aš moku šaudyti“, pareiškė LSDP (ne)kandidatė Rasa Budbergytė. Tokiu atveju aš, apdovanotas penkiais Švedijos karininkų kovos mokyklos ir KASP diplomais, tarnavęs Izraelio kariuomenėje, šaudantis iš veik bet kokio prieštankinio ar automatinio ginklo, buvęs pirmasis Lietuvos KAM karinis atašė (1990-1993), be abejonės, turėčiau tikti. Trump is on board: ko laukti Lietuvai?
Atsakymas: nieko nelaukiant stiprinti kovinius pajėgumus bei totalinę gynybą. Nes karas, jeigu vyks, jis vyks ne Rusijos teritorijoje.
Kalbu apie galimo Rusijos ir Vakarų konflikto Baltijos valstybių regione vieną iš scenarijų. Rusijos mafiozinis režimas vis agresyviau brėžia raudonas linijas naudodamasi pasyvios B. Obamos vyriausybės paliktu galios vakuumu Europoje. Sirijoje matome to vakuumo rezultatą. Baltijos valstybių atveju NATO reaguoja pernelyg lėtai ir neadekvačiai augančiai Rusijos kariniai galiai prie mūsų sienų. Rusija šiandien elgiasi taip, lyg Baltijos valstybės jau būtų patekusios į Rusijos interesų zoną. Rodos, belieka tik jėga įtvirtinti politinę persvarą. Kol nieko nežinome apie JAV prezidento D. Trumpo planus dėl NATO, Rytų Europos ir Rusijos, pavojus realus.
Ar Rusijos režimas pasiryš ginkluotam konfliktui priklausys nuo Vakarų nenoro dislokuoti rimtas karines pajėgas Baltijos valstybėse. Kol NATO laikosi „stepas po stepo“ pajėgų stiprinimo strategijos, Rusijos vadovai žino, kad laikas jų pusėje ir todėl tuo laiku aktyviai naudojasi. Vyksta Rusijos pratybos Baltarusijos teritorijoje. Iki dantų apginkluotas Karaliaučius su Iskander raketomis, galinčiomis nešti branduolinius ginklus, S-400 priešlėktuvinė gynyba (A2/AD) lyg kiautas dengia veik visą Lietuvos, dalį Lenkijos ir Švedijos teritorijas. JAV ir NATO nusikalstamai mažas ir tiek pat lėtas menkų karinių pajėgų – bataliono dydžio - dislokavimas tik 2017 metų vasarą trijose Baltijos valstybėse rodo neryžtingumą. Akivaizdu, kad su tokiomis juokingomis, rusų vadų akimis pajėgomis, tik provokuojamas Rusijos režimo agresyvumas ir apetitas avantiūrai. Mat mažos pajėgos netenka net ir simbolinės atgrasymo prasmės.
Sprendžiant iš Rusijos karinių pajėgų išdėstymo bei jų stiprinimo Karaliaučiuje bei Baltarusijoje, galimai tiesioginiam kariniui konfliktui būtų pasirinkta Lietuva. „Žaliųjų žmogeliukų“ ir vietinių rusų „gelbėjimo“ istorijos kaip fokuso du kartus nepakartosi, todėl būtų einama tiesiai „prie reikalo“. Konflikto modelis išbandytas Ukrainoje. Siekis nebūtų okupuoti visą Lietuvą, o galimai tik dalį, pavyzdžiui Suvalkų koridorių tikslu įšaldyti konfliktą. Mat V. Putino režimas ne be priežasties mano, kad siekdami išvengti pilno karo su neprognozuojama Rusija, Prancūzijos bei Vokietijos vadovai ir tokiu atveju sutiktų su eiliniu kokiu nors Ukrainos analogu Minsko susitarimu, tai yra verstų Lietuvą prieš jos valią ir sveiką protą pripažinti Rusijos režimo vienokius ar kitokius reikalavimus. Rusijos režimas taip pat žino, kad pradėjus karą Lietuvoje teritorijoje, Rusija be jokios baimės naudotų ne tik savo pajėgas Lietuvoje, bet aktyviai apšaudytų Lietuvą artilerija ir raketomis iš Rusijos teritorijos. Mat NATO juk skelbiasi esantis gynybinis karinis aljansas, o Rusijos karinių bazių atakos jos teritorijoje visai galimai iššauktų taktinių branduolinių ginklų panaudojimą. Vakarai tokius grasinimus girdėjo ne kartą, o Rusijos režimas negali be saiko vis gąsdinti bei grasinti. Kažkada, įtikėjus savų psichozių sukurta tikrove, juk reikės įgyvendinti vieną ar kitą apokaliptinį scenarijų. Jeigu Lietuvoje Rusija perimtų iniciatyvą, šito pakaktų parodyti pasauliui, kad NATO galia ir solidarumo principas yra popierinis.
Taigi, Rusijos režimo galimas tikslas yra sukurti Lietuvoje fait accompli - faktą, kai Rusija, gindama užimtą teritoriją Lietuvoje ir Rusijos bazes savo teritorijoje, būtų pasiruošusi naudoti taktinius branduolinius ginklus. Toks karo ne savo teritorijoje variantas realus, nes atvertų Rusijai galimybę primesti savo žaidimo taisykles mirti „už Narvą“ nepasiruošusiai Europai. Juolab, kaip ir sakyta, neryžtingas NATO nuo sekančių metų, tai yra 2017 –tų vasarą, dislokuos tik po tarptautinį NATO batalioną Baltijos valstybėse ir Lenkijoje, kai būtina mažiausiai po brigadą kiekvienoje iš Baltijos valstybių su priešlėktuviniais, priešraketiniais ir prieštankiniais pajėgumais. Kol simbolinės pajėgos tai yra vienas batalionas Lietuvoje dislokuotas, Rusija, jeigu apsispręstų, turėtų pradėti provokacijas iki kitų metų vasaros.
Koks turėtų būti Lietuvos atsakas ir kokia turėtų būti pasirinkta atgrasymo taktika? Taip, Lietuvoje nėra atgrasomojo 100 000 karių rezervo, todėl atsakymas – totalinė gynyba. Kai Vakarų kariniai ekspertai (RAND) Lietuvos okupavimą skaičiuoja nuo 36 iki 62 valandų, jie mano, kad Lietuva tiesiog atsiguls ant nugaros ir leisis per tas kelias valandas būti išprievartautai. Taip neatsitiks, jeigu tauta bus aktyviai ruošiama totalinei gynybai, kurioje turėtų dalyvauti visos iki vienos karinės, sukarintos ar medžiotojų organizacijos, policija, civilinė gynyba. Kiekviena grupė daug maž tiksliai turi žinoti savo užduotis. Bet, yra vienas bet: ar kas nors matėte ar regėjote nors vienus totalinės gynybos mokymus Lietuvoje? Dabar gi visa krašto gynybos atsakomybė psichologiškai perkeliama ant karinių pajėgų pečių. KAM išleistos knygelės tema „kaip elgtis karinio konflikto atveju“ reikalingos, bet nesant konkretiems mokymams, knygelių niekas nebėgs skolintis iš bibliotekos, o gyventojai jausis palikti likimo valiai. Gyventojai taip pat turi žinoti, ar mūsų karinės pajėgos naudos gynybai, kovai su okupantu stambiuosius miestus. Žinant Rusijos režimo istorinį nesiskaitymą su savų ir priešo žmonių gyvybėmis, kova miestuose paverstų tuos miestus subombarduotais Groznu arba Alepo.
Žinoma, peršasi žmogiškas ir politinis klausimas: ar reikalingi tokie totaliniai mokymai? Na, kai Irakas apšaudė Izraelį Scud raketomis, Izraelio vyriausybė išdalino visiems gyventojams po dujokaukę, prieš tai dar ir apmokydama gyventojus kaip sandariai uždengti langus ir duris. Slėptuvės nuo bombų apskaičiuotos tik kelios minutės nuo kiekvieno daugiabučio. Ar kas nors iš skaitytojų žino nors vieną slėptuvės vietą bent pusę valandos atstumu nuo savo namo?
Totalinės gynybos mokymai skirti glūdinti efektyvią sąveiką tarp atsakingų organizacijų konflikto atveju. Totalinės gynybos pratybų įgyvendinimas yra politikų ir jų politinės valios prerogatyva. Nors, šioje vietoje, Švedijoje veik kiekvienas pilietis žino, kad užpuolimo atveju galimas vyriausybės kvietimas pasiduoti jokiais būdais nesustabdytų pasipriešinimo užpuolikui. Galima lažintis, kad paskelbus totalinės gynybos mokymus ir pratybas Lietuvoje, Rusijos propagandos kanalai tuojau pradėtų tyčiotis ar kaltinti Lietuvą rusofobija, pultų grasinti Sodoma ir Gomora, kaip antai Norvegijos atveju. Kaip žinoma, Norvegija įsileis 300 (trys šimtus) JAV karius bendriems mokymams jos teritorijoje, o rusų propaganda jau grasina jai vienai žinomu atsaku. Gal pavers Norvegiją branduoliniais pelenais?
Kiekvienas konkretus pasipriešinimo galimai Rusijos agresijai Baltijos valstybėse ženklas siutina Rusijos mafijos atstovus Kremliuje. Jie puikiai žino, ką reiškia valia gintis. Ukraina yra pastovus ukrainiečių valios gintis pavyzdys. Rusų kariai ar apkvailinti savanoriai moka už tą parodytą valią savo gyvybėmis. Jie tūkstančiais guli slaptai sumesti į bendras duobes okupuotame Donbase, Rusijai mokant milijardus dolerių jų paskirtiems valdyti banditams Logondonuose.
Ar tikrai Rusijos režimas pradės karinį konfliktą prieš Baltijos valstybes pagal šį aprašytą galimą scenarijų? Vos spėjas išnešti sveiką kailį iš Rusijos garsus politologas Andrejus Piontkovskis teigia, kad V. Putino režimas pralaimėjo „ketvirtą pasaulinį karą.“. Trečias, anot politologo, buvo šaltasis karas. Jis mano, kad Vakarai – NATO, JAV ir ES deramai sureagavo į neprognozuojamą Kremlių tiek, kad dabar jo vadovams tenka spręsti, ar jie patys pasiruošę „mirtį už Narvą“. Nes, teigia A. Piontkovskis, Rusijos vadovai pralaimėjo net trys didžiuosius projektus: „Rusijos žemių“ susigrąžinimą, tai yra įstrigo Ukrainoje, Sirijoje tapo karo nusikaltėliais, o Baltijos valstybes matys kaip savo ausis ir žvanginimai branduoliniu ginklu nepadės. Tačiau sunku sutikti su A. Piontkovskio optimizmu. Pirma, V. Putinas ir jo aplinka žino, kad konflikto su Vakarais atveju pasaulinis karas nekils. Be jo paties, bepročių ar vaidinančių bepročius su branduoliniu ginklu rankose kaip ir nesimato. Antra, ramiau jaustumėmės su bent jau viena NATO brigada su „Patriot“ priešlėktuvine ir priešraketine gynyba Lietuvoje. Kol dar tokia nepasirodė, būtinos totalinės gynybos pratybos neatsiklausius „taikos balandžių“ nuomonės apie kvailą panikavimą, arba į „nereikia provokuoti Rusijos“ mantrą. Mes nustosime „provokuoti Rusiją“, kai tik nerodysime ryžto kovoti kaip tais baisiais Lietuvai 1939 metais jai įsileidus sovietų Rusijos karinius dalinius be jokio pasipriešinimo. Tik veiksmais rodomas visuomenės ryžtas kovoti padės išvengti Rusijos vadų galimai taip trokštamo „mažo“ karo mūsų teritorijoje. Atsakymas: nieko nelaukiant stiprinti kovinius pajėgumus bei totalinę gynybą. Nes karas, jeigu vyks, jis vyks ne Rusijos teritorijoje.
Atsakymas: nieko nelaukiant stiprinti kovinius pajėgumus bei totalinę gynybą. Nes karas, jeigu vyks, jis vyks ne Rusijos teritorijoje. LSDP pirmininkui Algirdui Butkevičiui A t v i r a s l a i š k a s
Arkadijaus Vinokuro, LSDP nario
A t v i r a s l a i š k a s
Vilnius, 2016-11-02
Algirdai Butkevičiau, LSDP pirmininke,
laikas suvokti tikrovę tokią, kokia ji yra: teigdamas, kad nesate girdėjęs, jog Jums partijos nariai keltų reikalavimą trauktis, tik ir rodo, kad tų partijos narių nenorite girdėti. Tam nenorui girdėti yra viena svarbi priežastis: nepasikeitusi partijos Taryba, Valdyba ir Prezidiumas. Šių struktūrų stuburkaulį sudaro LDDP pagrindas, atvedęs partiją į istorinio masto pralaimėjimą “lygioje vietoje“. Jie ir yra Jūsų parama bei atsinaujinimo partijoje kliūtis „stabilumo“ sumetimais. Turėjome pakilti į pasitikėjimo aukštumas, tačiau kritome į žemumas. Tokia struktūra ir negalėjo, neatmetusi socialdemokratijos, tapti neo-liberalia politine jėga. Atmetėt socialdemokratiją – tai akivaizdžiai parodė pro-liberalaus Darbo kodekso “stūmimas“ bei nesiskaitymas su profsąjungomis. Taip pat, kaip tikri amoralūs biurokratai, net nesiėmėt rimtų priemonių su šaknimis rauti švogerizmą – besaikio lojalumo partijos vadovybei įrankį. Švogerizmas ir baimė apie tai garsiai kalbėti tapo ydinga partijos vidine kultūra. Jūsų taip garbinto Ričardo Malinausko spjūvis mums visiems į veidą ir išėjimas iš partijos kartu su 100 partijos Druskininkų skyriaus narių - šis įvykis niekur nedingo. Jis karūnavo tą amoralų biurokratinį požiūrį į valdžią, į kairiąją partiją, kurios vietą dabar užėmė R. Karbauskis. Sakote „Taip“ visai jų programai išskyrus vieną punktą. Ar tai reiškia, kad turime dvi socialdemokratines partijas? Ir dabar jau kartu su LŽVS vykdysite socialdemokratinę politiką, kuriai neskyrėte dėmesio, turėdami ketverius metus valdžią savo rankose? Tokiu atveju jau šiandien siūlau atsisakyti LSDP pavadinimo.
Jūs, Algirdai Butkevičiau, besiremdamas su gyvenimo partijai metamais iššūkiais susipykusia struktūra, be jokio partijos atsinaujinimo, “be jokių reikalavimų“ vedate partiją į koaliciją su rudai-žalio socializmo šalininke LŽVS. Tai darydamas aiškinate, kad Jums rūpi Lietuva?.. Gal pradžioje pradėkite rūpintis, kol dar esate LSDP pirmininkas, partijos atsinaujinimu iš esmės? Bet tas rūpestis ir vėl kažkoks kreivas, kai siūlote į LSDP pirmininko postą „populiarią“ Viliją Blinkevičiūtę. Pasirinkimas nestebina. Mat ir ši personalija nieko bendro su socialdemokratija neturi, bet pakankamai - su asmeniniais išskaičiavimais bei asmeniniais interesais. Juk V. Blinkevičiūtė galėjo pasitraukti iš Europos Parlamento ir dalyvauti rinkimuose į Seimą - taip neatsitiko, nes postas ES Parlamente pelningesnis, ramesnis, sotesnis. Nematau pagrindo jos ketinimais pasitikėti. Valdžia lyg kvaišalas, ar ne taip? Ėjimas į koaliciją su LŽVS kaip tik tai ir rodo. Akivaizdu, kad painiojate asmeninius interesus su partijos siekiais. Teigiate visai Lietuvai, kad 70 procentų partijos narių tokios koalicijos nenori, bet staiga pasirenkate tuos 30 procentus, kurie koalicijos nori (kuo motyvuodami?). Antai vėl deklaruojate, kad koalicijos derybose nedalyvausite, bet dalyvaujate kaip reta aktyviai. Mano ir kitų bičiulių – tikrų socialdemokratų, pozicija yra civilizuota, morali bei etiška, todėl prieš sprendžiant - eiti į koaliciją ar ne - partijai būtina susigrąžinti socialdemokratiją ir demokratiją partijos viduje. Kaip? Siūlau:
• Atsinaujinti, renkant iš esmės naujas atstovavimo ir vadovavimo struktūras (tarybą, prezidiumą);
• Išrinkti kuo daugiau idėjinių – nesigviešiančių postų - socialdemokratų į valdymo struktūras;
• Vien tik naujo partijos pirmininko atsiradimas, esant senai vadovavimo struktūrai, nieko nepakeis;
• Rinkti naują partijos atgaivinimui tvirtą asmenybę, o ne neturintį jokios vizijos biurokratinį politinį broilerį.
Kol nebus esminio partijos atsinaujinimo, LSDP prasminga likti opozicijoje, skiriant visas jėgas atsinaujinimui - tik taip ji sugebės atgauti žmonių pasitikėjimą. Antraip, kaip rodo patirtis mažų partijų dalyvavimo valdžioje didelės partijos šešėlyje, neatsinaujinusi ar tik išorę persidažiusi LSDP abejotinoje koalicijoje yra pasmerkta.
Bičiuliškai, Arkadijus Vinokuras, LSDP narys
Arkadijaus Vinokuro, LSDP nario Sugrąžinti socialdemokratiją partijai. Atsakymas Vyteniui Andriukaičiui
Sugrąžinti socialdemokratiją partijai. Atsakymas Vyteniui Andriukaičiui.
Vyteni Andriukaiti, LSDP garbės pirmininke,
keistai atrodo Tavo kalbėjimas atvirai DABAR, kai tas DABAR jau senai po laiko. Tas „po laiko“, - keturi metai valdžioje. Toje valdžioje, kuri per tuos ketverius metus kažkur pradangino socialdemokratiją. Tiesiai šviesiai šnekant, kurią pradangino LSDP taryba, valdyba ir prezidiumas.
Kaip pats puikiai žinai, turiu veik 30 metų patirties Švedijos politinėje kultūroje, kurioje vietinė socialdemokratija atvedė šalį į Gerovės valstybę. Jie rėmėsi tuo, kuo Lietuvos LSDP niekaip nesugebėjo remtis: socialdemokratine pasaulėžiūra ir iš jos išplaukiančia ideologija, veikusia socialinės ir ekonominės politikos sprendimus. Taip pat, – kategoriškas NE švogerizmui partijoje ir visuomenėje. Bet kodėl švedų socdemai prarado valdžią 1991 metais po 71 metų toje valdžioje? Todėl, kad nustojo girdėti rinkėjus, kuriai ji atstovavo. Nustojo girdėti kritiškus partijos narius. Visiškai taip pat, kaip ir mūsų partijoje.
Mano tiesmukas klausimas Tau, Vyteni: kur buvai visus ketverius metus su tuo „DABAR“ žinojimu? Juk diskutavome intensyviai, pastoviai rodžiau į klaidas, vesiančias į pralaimėjimą bei socialdemokratijos praradimą. Rašiau Tau ir kitiems bičiuliams, kaip žinai. Siūliau priemones, galėjusias išgelbėti LSDP nuo pralaimėjimo lygioje vietoje. Kai nenorėjote girdėti ten, valdžios aukštumose, rašiau viešai. Viešai, nes net LSDP EiPK pasirodė beprincipė ir bestuburė.
Taip, visiškai sutinku su Tavo pozicija: LSDP neturi dalyvauti koalicijoje su dar vienais „gelbėtojais“ galimai išpažįstančiais kvazi krikdemišką ir kvazi tautininkišką „ideologiją“. Tai sambūris individų su skirtingomis idėjomis, skirtingais interesais. Kažkieno bandymas primesti jiems kairiųjų etiketę ne tik kad nekelia juoko, bet yra tiesiogiai pavojinga šimtamečiai Lietuvos LSDP, jos idėjai bei tradicijoms. Dalyvavimas koalicijoje (kokiais primityviais sumetimais?) su LŽVS yra mūsų, LSDP susinaikinimas politine prasme ir žmogiškosios savigarbos prasme. Tauta mūsų nenori, ar gi dar neaišku?
Šiandien darbas opozicijoje mums reikalingas kaip oras: būtina užsilaižyti žaizdas, kurias partijai socialdemokratijos praradimas ir padarė. Šiame kontekste, Algirdai Butkevičiau, ne „kiti“, ne „išgalvoti“ skandalai, o Tavo paties ir Tavo aplinkos padarytos žaizdos partijai. Būtina rinkti naują tarybą, valdybą, prezidiumą ir partijos pirmininką. Pirmininko kalbėjimas „aš neatsistatydinsiu, nes reikia konsoliduoti partiją“ – ši pozicija žemiau kritikos, ar taip nemanai, Vyteni? Ši pozicija civilizuota politine atsakomybe, rūpesčiu partijos išlikimu ir pagarba partijos nariams net nekvepia.
Buvimas opozicijoje, sustačius viską į savo vietas, duos mūsų partijai laiko susigrąžinti socialdemokratiją. Be jos, mes tiesiog ištirpsime, būsime išmesti į istorijos šiukšlyną. Būtų nusikaltėliškai neatsakinga, nes Lietuvai reikalinga tikra kairioji, socialdemokratinė, partija.
Arkadijus Vinokuras,
LSDP EiPK narys. (Mano asmeninė nuomonė).Vyteni Andriukaiti, LSDP garbės pirmininke,
J. Pundzius ir naujas konservatorių planas Lietuvai
Net aklas mato ir kurčias girdi, kad kandidatuojančio į Seimą TS-LKD nario, buvusio Kauno klinikų vadovo Juozo Pundziaus argumentai apie „dėduko“ ar „tėtuko“ jam paliktus milijonus eurais yra, medicininiais terminais šnekant, neadekvatūs. Ir kas galėjo pagalvoti, kad Kauno klinikų vadovas, būsimasis Seimo narys neadekvatus! Panašių veikėjų yra ir daugiau šioje partijoje. Ar toks ir yra konservatorių planas Lietuvai?
Kas pamena, tai dar konservatorių valdymo laikais ši partija (kaip ir šios kadencijos LSDP) taip pat buvo purtoma švogerizmo ir korupcijos skandalų. Vienas kitas tų skandalų veikėjas, kaip antai Dainius Kreivys skaudžiai nuteistas antrai kadencijai į Lietuvos Seimą.
Kaip reaguos naujasis ir jaunasis, principus mūru ginantis konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis? Remiantis R.Malinausko ir LSDP konflikto patirtimi, operacija – politine prasme – turėtų būti žaibiška, kategoriška: lauk Pundziau! Nes su tokia pradžia bet kokia viltis pakelti Lietuvos politinės etikos kartelę į civilizuotesnį lygį mirs greičiau, nei Seimo ir Vyriausybės vairą perims naujieji svieto gelbėtojai ir lygintojai.
Ateitis tikrai optimizmu nekvepia. Vienoje pusėje valstiečiai –žalieji. Vaizdžiai ir nepiktai tariant, kaip toje pasakoje „Alibaba ir 40 plėšikų“. Vadovas su 34000 hektarų žemės kišenėje, bet prisistatantis kariuoju, (o kartais dešiniuoju, matyt priklauso nuo vėjo krypties) ir dar galimai 40 visiškai skirtingais tikslais į Seimą genami ir jokios bendros idėjos nekontroliuojami veikėjai. Jie patys teigia, esą visi iki vieno profesionalai. Tikrai?
Net aklas mato ir kurčias girdi, kad kandidatuojančio į Seimą TS-LKD nario, buvusio Kauno klinikų vadovo Juozo Pundziaus argumentai apie „dėduko“ ar „tėtuko“ jam paliktus milijonus eurais yra, medicininiais terminais šnekant, neadekvatūs. Ir kas galėjo pagalvoti, kad Kauno klinikų vadovas, būsimasis Seimo narys neadekvatus! Panašių veikėjų yra ir daugiau šioje partijoje. Ar toks ir yra konservatorių planas Lietuvai? Ar Putinas ruošia Rusiją karui? Taip.
Ar tikrai V. Putinas ruošia Rusiją karui? Tikrai. Ar tai tiesa? Nežinau, ar tai tiesa. Mat V.Putino Rusijos karinės doktrinos esmė – neprognozuojamumas. Ji išties pavojinga. Todėl NATO, Europa, Skandinavija ir JAV turi ruoštis karui su Rusija.
Ruoštis taip, kad Rusijos karinių raumenų rodymas atitiktų silpnos Šiaurės Korėjos modelį: daug triukšmo dėl nieko. Jeigu Rusija būtų tokia galinga, kaip ji bando parodyti, Ukraina jau būtų praryta be jokių Rusijai skaudesnių politinių pasekmių pasaulinėje arenoje. Todėl tas triukšmas greičiausiai skirtas vidiniam naudojimui. Pozityviai mąstant, V.Putino režimui svarbiausia, kad savi, tai yra Rusijos visuomenė, būtų užimta kitais klausimais nei kaip išgyventi nuo ryto iki vakaro ir nepyktų ant valdžios.
„Neo imperinės“ Rusijos po imperialistinės aspiracijos yra niekas kita, kaip vaidyba vidaus rinkai ir šantažas Vakarams. Jau kuris laikas Rusijos valdžia eina link va bank situacijos su Vakarais. Tai rimta. Nesvarbu, kad Ukrainoje įstrigo, nesvarbu, kad Sirijos miestus pavertė skerdynių poligonais, kuriame naudojamos uždraustos bombos bei cheminiai ginklai, nesvarbu, kad naikinamos ligoninės. B.Assado režimas dalį Sirijos jau prarado. Svarbiausia, parodyti Vakarams rusiškąjį nesiskaitymą su žmonių gyvybėmis. Šitas „mes naikinam viską su visu tuo, ką turime“ yra niekas kita, kaip žinia Vakarams laikytis atokiau nuo Rusijos, jeigu nenori matyti savo miestų sulygintais su žeme.
Rusija jau šiandien grasina Sirijoje naikinti JAV naikintuvus, jeigu JAV nuspręstų smogti Sirijos daliniams. JAV nieko nebeliks, kaip parodyti eilinį piktą susirūpinimą... Izraelio nausėdijų statybų programa Vakarų Krante.
Rusija žudo Sirijoje nesiskaitydama su žmonių gyvybėmis. Nesiskaito, nes žino, kad niekas nepajudins piršto. B.Obamos vyriausybė savo bejėgiškumą Sirijoje rodo kiekvieną dieną. Laikas, kai JAV galėjo reaguoti Sirijoje, diktuoti savo poziciją nestabdoma, praėjo. Nuo to laiko žuvo dar dešimtys tūkstančių nieko dėtų žmonių su milijonais pabėgėlių užplūstančiais Europą.
Todėl nekaltų žmonių kraujais suteptos ir Taikos Nobelio premijos laureato JAV prezidento B. Obamos rankos. Abu, B.Obamą ir V.Putiną, reikėtų nutempti į Hagos teismą. Žmogus, turintis galios sustabdyti nusikaltimą, bet tos galios nerodantis, tampa nusikaltėlio bendrininku.
Ar tikrai V. Putinas ruošia Rusiją karui? Tikrai. Ar tai tiesa? Nežinau, ar tai tiesa. Mat V.Putino Rusijos karinės doktrinos esmė – neprognozuojamumas. Ji išties pavojinga. Todėl NATO, Europa, Skandinavija ir JAV turi ruoštis karui su Rusija. Ministrė kaip teroristė
Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė pramušė dugną: kartu su padėjėja užsipuolė septyniolikmetę mokinę dėl ministrei neįtikusios mergaitės politinės veiklos. Mokinė, mat, buvo atsakinga už debatų moderavimą vienoje Skuodo mokykloje ne taip, kaip reikėjo ir ne tą dieną, kurią reikėjo.
Kas tai? Vaikų psichologas įvardintų tokį elgesį kaip nedovanotiną. Taip, ministre, taip minsitrės padėjėja, jūsų elgesys yra ne kas kita, o paauglio terorizavimas, psichologinis smurtas. Už tai, negerbiamos ponios, baudžiama. Žinoma, ne dabar, esant ministrei, taip Lietuvoje nebūna. Lietuvoje ministrų, grasinančių vaikams arba dalinančių „zadanijas„ nesodina. Bet socialinės tarnybos turėtų patikrinti šį įvykį, nes Vyriausioji tarnybinės etikos komisija yra bedantė.
Kai atrodo, kad normalų žmogų jau niekuo nenustebinsi, nesupykinsi, vadovaujamas socialdemokratų šiandieninis politinis elitas vis dar šokiruoja savo atstovais. Kai pagalvoji, kad jau gana su L.Graužinienę ir kitais panašiais veikėjais, kad tai jau dugnas, tas elitas vėl ima ir pagimdo dar vieną valdininką, kuris niekada neturėjo juo tapti.
Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė pramušė dugną: kartu su padėjėja užsipuolė septyniolikmetę mokinę dėl ministrei neįtikusios mergaitės politinės veiklos. Mokinė, mat, buvo atsakinga už debatų moderavimą vienoje Skuodo mokykloje ne taip, kaip reikėjo ir ne tą dieną, kurią reikėjo. Apie auksinius šaukštus: ir šventieji klysta
Izraelio žinių portalas „Honest Reporting“ kartu su „USA Today“ pateikia skaitytojams aštuonių dalių vaizdo siužetus „Red Lines: The Eight Categories of Media Bias“. Vaizdo pamokėlėse mokoma atpažinti spekuliacijas, sąmokslų teorijas remiantis tikrais faktais. Tikrai, pusiau tiesa tiesa netampa, nors ir remiamasi faktais.
Prezidentės Dalios Grybauskaitės teiginys, esą krašto apsaugos ministras Juozas Olekas kreipėsi į prokuratūrą „tik dėl etikečių, o ne dėl išpūstos kainos“, yra klasikinis žaidimų pusiau tiesomis pavyzdys. Tiesa ta, kad KAM kreipėsi ir dėl sukčiavimo, ir atsakingo pareigūno asmeninės kaltės įvertinimo. Tai yra nepaneigiamas faktas.
Ikiteisminei tyrimo institucijai buvo pateiktas aiškus kreipimasis. „Įvertinus tarnybinio patikrinimo metu surinktų įrodymų visumą buvo įžvelgti nusikalstamos veikos požymiai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamo kodekso 229 straipsnį, tai yra tarnybos pareigų neatlikimas, taip pat minėtos kompanijos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje – sukčiavimo požymiai.“ (KAM, 2014).
Prezidentė užsiima žodžių ekvilibristika manydama, kad niekas nemato, o matantys nesusigaudo. Dėl pastarosios įžvalgos ji yra teisi. Jeigu net profesionalūs žurnalistai nemato reikalo paaiškinti skaitytojui, kas ir už ką atsakingas KAM ir kariuomenėje, kaip konkrečiai vyksta pirkimai, kas juos kontroliuoja ir kaip, kokiu būdu KAM sužinojo apie „auksinius virtuvės įrankius“, kaip gali susigaudyti eilinis skaitytojas?
Kaip gali ką nors suvokti skaitytojas, jeigu jam nepateikiama tiksli viso įvykio seka ir laiko chronologija? Detalės juk svarbios, nes, kaip sakoma, velnias glūdi detalėse. Tik Pulkininkų asociacijos atstovas pulkininkas leitenantas A.Demenius suprato poreikį paaiškinti, bet, pasakęs A, turėjo ir pasakyti B. Nepasakyta, kad apie problemą dėl pirkimų buvo operatyviai pranešta KAM ir tiek pat operatyviai imtasi priemonių.
Esu objektyvumo siekiantis žurnalistas. Ir nesu nė vieno politiko gynėjas, nesvarbu, kokia jo politinė spalva. Man svarbi tiesa. Todėl stebėdamas viešojoje erdvėje diskusijas apie įžūliai permokėtus virtuvės įrankius, o dabar ir dėl palapinių, paklodžių, batų bei kovinių pirštinių, matau neleistiną aiškumo trūkumą. Kas sumokėta, kiek sumokėta, kada sumokėta, kas tos preliminarios pirkimo sumos ir kiek iš tikrųjų buvo sumokėta. Kiek kartų laimėjo konkursus tiekėjas „Nota bene“ ir kokiomis sumomis per tam tikrą laiko tarpą? Nes viešojoje erdvėje pasirodę skaičiai neatitinka tikrovės.
Izraelio žinių portalas „Honest Reporting“ kartu su „USA Today“ pateikia skaitytojams aštuonių dalių vaizdo siužetus „Red Lines: The Eight Categories of Media Bias“. Vaizdo pamokėlėse mokoma atpažinti spekuliacijas, sąmokslų teorijas remiantis tikrais faktais. Tikrai, pusiau tiesa tiesa netampa, nors ir remiamasi faktais. |
Nuotraukos |
CV in English |
Teatras |
Literatūra |
Dainuojamoji poezija |
Blogas |
Santykiai |
Paskaitos ir mokymai |
CV |
Kontaktai
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2025 |
www.vinokuras.lt | Web Sprendimas:
ATO.lt design