Kas kaltas dėl šalies politinės degradacijos? Visų pirma Lietuvos socialdemokratų partija taip ir nesugebėjusi per ketverius metus valdžioje susigrąžinti socialdemokratijos.  

• LSDP  vadovybės siekis lankstytis į visas puses tai bažnyčiai, tai verslininkams  samdomų darbuotojų sąskaita griauna bet kokias viltis įprasminti  socialiai atsakingą  ekonomiką ir solidarumą visuomenėje.  

• Tuo pat pataloginė baimė imtis rimtų žygių pažaboti pačioje partijoje korupciją, švogerizmą, prekybą poveikiu  (taip iš esmės naikinant ydingą siaurais interesais grįstą lojalumo partijai modelį) - visa tai kartu paėmus tolina socialdemokratija nuo jos pačios.

• Lietuvos socialdemokratų dešinėjimas niekaip  neapsaugojo Lietuvos politinės padangės nuo „technokratų“ partijų ir nuo eilinių „kovos  su korupcija“ aferistų, šauniai perimančių nusivylusiųjų balsus, atsiradimo. Tai tie balsai, apie 20 procentų, kurie turėjo atitekti socialdemokratams jeigu jie būtų susigražinę socialdemokratiją. Taip neatsitiko.  

• Lietuvos socialdemokratų partija nėra tokia pagal apibrėžimą, nors šito iš jų laukia gera dalis Lietuvos rinkėjų. Nesulaukę, jie spjauna į Tėvynę ir bėga svetur ieškoti geresnio gyvenimo.  Į  šitą „geresnis gyvenimas“  supratimą patenka ir politinė valdžios kokybė, tai yra kai partijos politika  atspindi savo deklaruojamas vertybes. Jeigu  Skandinavijos  socialdemokratai būtų lietuviškosios socialdemokratijos atitikmuo, jie matytų ten gerovės valstybes kaip savo ausis.

Lietuvai verkiant reikia rimtos kairiosios politinės partijos ypač, kai anot Amžiną atilsį profesoriaus Leonido Donskio: „[Atidžiai] stebėdamas, kaip mūsų žiniasklaida inkorporuoja tolimos dešinės komentatorius į pagrindinę nuomonės formavimo srovę, kaip buvusios marginalinės mūsų tolimos dešinės figūros daro svaiginančią politinę karjerą centro dešinėje, kaip gan iškilios figūros atvirai teisina Vengrijos ir Lenkijos antidemokratinę politiką vien todėl, kad jos yra NATO narės ir pan., neketinu apsigauti. Potencialo mums tapti dar viena mažyte Lenkija arba Vengrija tikrai pakanka.“. (L. Donskis: „Ar mūsų laukia Vengrijos ir Lenkijos scenarijus?“).  

Kitaip tariant, Lietuvos socialdemokratų (kaip kairiosios partijos)  intelektualinis neįgalumas nesugeba užkirsti kelio partijoms, siekiančioms demokratija grįsti sau kelią į Lietuvos politinį Olimpą.  Kokiu tikslu? Bažnytinėmis ir nacionalistinėmis dogmomis panaikinti demokratiją Lietuvoje. Taip atsitiko prieškarinėje Lietuvoje. Pasekmės mums puikiai žinomos: diktatūra ir valstybės išdavimas Sovietų Sąjungai.  Paradoksalu, bet  šiandien Europos socialdemokratai siekia įgyvendinti Europos Sąjungos idėją, o kraštutiniai dešinieji – ją griauti.  Kas atsitiks, jeigu kraštutiniai taps establišementu? Užmeskite akį į Lenkiją ir Vengriją, Jungtinę Karalystę, pamatysite.

Jau akivaizdu, kad Seime po rinkimų atsidurs trys prieš ES idėją pasisakančios partijos: valstiečiai žalieji, TT ir  Darbo partijų likučiai. O jeigu  dar ir  G. Landsbergis nesugebės suvaldyti savo talibų?  Nesuvaldys galimų korupcinių skandalų? Juk partijos gretose vėl matosi konservatorių valdymo laikais mažiausiai dvylika korupcinių skandalų  sukėlę  veikėjai. Dar pridėkime  prieš korupciją „kovojančius“ violetinius  aferistus ir   kažkas Kremliuje gers šampaną.  Beje, už „antikorupcinę koaliciją“ balsuos niekur nedingusi violetinė gatvė. 

Politinė šalies degradacija ypač sustiprėjo Lietuvos socialdemokratams sudarius koalicija su TT ir Darbo partija. Intelektualine ir vertybine prasme smukimas akivaizdus. Visa armija gėdą Lietuvai darančių  „politikų“ išvydo dienos šviesą.  Tai padorumo, solidumo, erudicijos nepaliesti žmonės, kurie, egzistuojant  rimtai vertybinei socialdemokratijai,  niekada nebūtų galėję tapti ministrais, vice ministrais, merais. Taip, politikoje kompromisai būtini, bet ne  esminių principų sąskaitą. Tie principai, deja, buvo paminti.

Šiandien socialdemokratų partijai po rinkimų būtinas naujas lyderis ar lyderė, kurio esminis tikslas būtų socialdemokratijos susigrąžinimas jos vardu besivadinančiai partijai.  Reikalingas žmogus, kuris yra socialdemokratas ne žodžiais, ne atmintinai iškaltu žargonu, ne lojalumu draugeliams pasižymintis ar gaminantis politinius broilerius – prisitaikėlius.

 Reikalingas  žmogus, neturėjęs šaknų komunistų partijoje ar komsomole, neturėjęs nieko bendro su sovietine nomenklatūra, lojalus partiją vienijančiai idėjai ir iš jos išplaukiančiai ideologijai. Kai Lietuvoje yra tik viena kairioji partija turinti lyg ir pasipriešinti  visai dešiniųjų partijų ordai, tvirtos kairiosios vertybinės pozicijos neturėjimas yra neatsakingas, įtartinas, nekeliantis pasitikėjimo.  Tas nepasitikėjimas pagrįstas, todėl neleidžia Lietuvos socialdemokratams  didinti savo gerbėjų ir rėmėjų įprastą procentą. 

Norint keisti visuomenę iš esmės, negalima eiti obuoliauti kartu su siaurų privačių interesų patenkinimui skirtomis partijomis. Deja, ateinančio Seimo politinė sandara patvirtins, kad Lietuvos politinė tikrovė tik ir susideda iš vertybinėmis apsimetančių partijų.  Todėl tenka liūdnai konstatuoti, kad šalies politinė degradacija virsta nestabdomu procesu.  Deja, šioje vietoje ratas užsidaro. 

Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė pramušė dugną: kartu su padėjėja užsipuolė septyniolikmetę mokinę dėl ministrei neįtikusios mergaitės politinės veiklos. Mokinė, mat, buvo atsakinga už debatų moderavimą vienoje Skuodo mokykloje ne taip, kaip reikėjo ir ne tą dieną, kurią reikėjo. 

Kas tai? Vaikų psichologas įvardintų tokį elgesį kaip nedovanotiną. Taip, ministre, taip minsitrės padėjėja, jūsų elgesys yra ne kas kita, o paauglio terorizavimas, psichologinis smurtas. Už tai, negerbiamos ponios, baudžiama. Žinoma, ne dabar, esant ministrei, taip Lietuvoje nebūna. Lietuvoje ministrų, grasinančių vaikams arba dalinančių „zadanijas„ nesodina. Bet socialinės tarnybos turėtų patikrinti šį įvykį, nes Vyriausioji tarnybinės etikos komisija yra bedantė. 

Kai atrodo, kad normalų žmogų jau niekuo nenustebinsi, nesupykinsi, vadovaujamas socialdemokratų šiandieninis politinis elitas vis dar šokiruoja savo atstovais. Kai pagalvoji, kad jau gana su L.Graužinienę ir kitais panašiais veikėjais, kad tai jau dugnas, tas elitas vėl ima ir pagimdo dar vieną valdininką, kuris niekada neturėjo juo tapti.

Profesorius Raimundas Lopata įvardijo V. Tomaševskio lenkų ir rusų, V. Uspaskicho, R. Pakso ir R. Karbauskio partijas prorusiškomis. Kaip čia atsitiko? Juk visus ketverius metus didžiausia Lietuvos partija – socialdemokratai, su trejomis (kol neišmetė V.Tomaševskio) partijomis dirbo koalicijoje. Ar reikia suprasti iš profesoriaus pasažo, kad ir socialdemokratai – prorusiška partija? 

Ar tikrai Rusija bando įtakoti Lietuvos rinkimus į Seimą ir jeigu taip, kaip tai sustabdyti? Yra tik vienas radikalus būdas: V.Putino Rusija turi pralaimėti visais frontais. Kiek pasiruošę tokiam scenarijui Vakarai? Šių metų Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikimas Kinijoje antraip nei teigia pats V. Putinas, nelabai jam sekėsi primesti savo agresyvius siekius. Vokiečiai ir prancūzai atsisakė be Ukrainos prezidento P. Poršenkos tęsti derybas dėl Ukrainos su V. Putinu. Tuo pat prieš G20 susitikimą, Vokietijos užsienio reikalų ministras F. W. Steinmeieris, jeigu pamenate, net pasiūlė NATO baigti žvanginti ginklais prie Rusijos sienų bei vėl normalizuoti santykius su Rusija. Kol tokia trumparegystė ir beprincipingumas tęsis, Ukrainoje liesis kraujas, o V.Putino šutvė toliau šantažuos Vakarus. Ir taip, jie toliau sėkmingai naudos savo „minkštąją galią“ įtakoti rinkimus ir JAV, ir ES ir Lietuvoje. Jau senai įtakoja per visus finansinius, politinius, kultūrinius kanalus. 

Beje, norėčiau Vokietijos užsienio reikalų ministro patikslinimo: apie kokias Rusijos sienas jis kalba. Mat šiandienos neo imperialistinė Rusija savo sienas mato žlugusio Varšuvos pakto ribose. 

Jeigu Vokietijos socialdemokratai bando apsimesti, kad į rusiškąjį neo imperializmą neverta kreipti dėmesio, jeigu jie mano, kad jis nekelia grėsmės, tai nebelieka nieko kito kaip manyti, jog jie priima putiniškąjį pasaulio tvarkos naratyvą. Jame Rusijos sienos baigiasi prie pačios Vokietijos. Tereikia Rusijai praryti įstrigusį jos gerklėje Ukrainos kąsnį, ir V.Putino svajonė išsipildys. D.Trumpas, jeigu taptų JAV prezidentu kartu su F.W.Steinmeieriu galimai parodytų susirūpinimą ir ramiai užsimerktų. Tai, žinoma, būtų blogiausias Europai variantas. 

Grįžkime į Lietuvą. R.Lopatos siūloma idėja – socialdemokratų koalicija su konservatoriais – nėra nauja. Ji yra Seimo viceprimininko socialdemokrato Gedimino Kirkilo senas arkliukas. Ar tokia koalicija apsaugos Lietuvą nuo Rusijos siekių įtakoti Lietuvos politiką?

Izraelio žinių portalas „Honest Reporting“ kartu su „USA Today“ pateikia skaitytojams aštuonių dalių vaizdo siužetus „Red Lines: The Eight Categories of Media Bias“. Vaizdo pamokėlėse mokoma atpažinti spekuliacijas, sąmokslų teorijas remiantis tikrais faktais. Tikrai, pusiau tiesa tiesa netampa, nors ir remiamasi faktais. 

Prezidentės Dalios Grybauskaitės teiginys, esą krašto apsaugos ministras Juozas Olekas kreipėsi į prokuratūrą „tik dėl etikečių, o ne dėl išpūstos kainos“, yra klasikinis žaidimų pusiau tiesomis pavyzdys. Tiesa ta, kad KAM kreipėsi ir dėl sukčiavimo, ir atsakingo pareigūno asmeninės kaltės įvertinimo. Tai yra nepaneigiamas faktas. 

Ikiteisminei tyrimo institucijai buvo pateiktas aiškus kreipimasis. „Įvertinus tarnybinio patikrinimo metu surinktų įrodymų visumą buvo įžvelgti nusikalstamos veikos požymiai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamo kodekso 229 straipsnį, tai yra tarnybos pareigų neatlikimas,  taip pat minėtos kompanijos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje – sukčiavimo požymiai.“ (KAM, 2014). 

Prezidentė užsiima žodžių ekvilibristika manydama, kad niekas nemato, o matantys nesusigaudo. Dėl pastarosios įžvalgos ji yra teisi. Jeigu net profesionalūs žurnalistai nemato reikalo paaiškinti skaitytojui, kas ir už ką atsakingas KAM ir kariuomenėje, kaip konkrečiai vyksta pirkimai, kas juos kontroliuoja ir kaip, kokiu būdu KAM sužinojo apie „auksinius virtuvės įrankius“, kaip gali susigaudyti eilinis skaitytojas? 

Kaip gali ką nors suvokti skaitytojas, jeigu jam nepateikiama tiksli viso įvykio seka ir laiko chronologija? Detalės juk svarbios, nes, kaip sakoma, velnias glūdi detalėse. Tik Pulkininkų asociacijos atstovas pulkininkas leitenantas A.Demenius suprato poreikį paaiškinti, bet, pasakęs A, turėjo ir pasakyti B. Nepasakyta, kad apie problemą dėl pirkimų buvo operatyviai pranešta KAM ir tiek pat operatyviai imtasi priemonių. 

Esu objektyvumo siekiantis žurnalistas. Ir nesu nė vieno politiko gynėjas, nesvarbu, kokia jo politinė spalva. Man svarbi tiesa. Todėl stebėdamas viešojoje erdvėje diskusijas apie įžūliai permokėtus virtuvės įrankius, o dabar ir dėl palapinių, paklodžių, batų bei kovinių pirštinių, matau neleistiną aiškumo trūkumą. Kas sumokėta, kiek sumokėta, kada sumokėta, kas tos preliminarios pirkimo sumos ir kiek iš tikrųjų buvo sumokėta. Kiek kartų laimėjo konkursus tiekėjas „Nota bene“ ir kokiomis sumomis per tam tikrą laiko tarpą? Nes viešojoje erdvėje pasirodę skaičiai neatitinka tikrovės.

Žinia apie ausko vertė kariškių indus – jau ne šiaip skandalas, jeigu pasitvirtins, bus paskutinė vinis į pasitikėjimą Socialdemokratų partija. Niuansų juk niekas žinoti nenori. 

Problemas būtina spręsti, ypač, jeigu jose figūruoja viešos, visų mūsų lėšos. Pasiskaitęs šią eilinę „auksinių“ pirkinių istoriją, normalus žmogus paspringsta rytine kava. Kyla pagrįsti bei logiški klausimai: jeigu pirmieji „nesusipratimai“ su kariuomenei 10 metų tiekiančią įrangą įmone „Nota Bene“ jau buvo kilę 2015 metais, kodėl tos įmonės nebuvo atsikratyta? 

KAM ministras Juozas Olekas mus informuoja, kad vis dėlto buvo kreiptasi tais metais į generalinę prokuratūrą dėl įtarimų įmonei ir kariškiams sukčiaujant. Generalinė prokuratūra tyrimą nutraukė. J. Olekas sprendimą apskundė. Pasirodo, su įmone problemos kaip ir prasidėjo ne 2015, bet 2014 metais. Tuo metu ir kariuomenė susirūpino taip, kad veikėjai šioje byloje ir toliau dirba sistemoje, nes „nerasta nusikaltimo požymių“, regis taip aiškinama. 

Įdomus ir kitas klausimas: Lietuvos karinių pajėgų vadė prezidentė Dalia Grybauskaitė kažkodėl sureagavo tik dabar dėl šios konkrečios istorijos. Kur ji buvo 2014, 2015 ir 2016 metų pusmetį? Jokių pareiškimų, nors apie problemas su pirkimais ir tiekimais mūsų visą žinanti prezidentė tikrai turėjo žinoti. Antraip kokia ji kariuomenės vadė? 

Ministras Juozas Olekas žinojo ir ėmėsi visų priemonių sustabdyti sukčiavimą, kariuomenės vadas žinojo ir užsiundė Centralizuotą vidaus audito tarnybą bei Generalinę inspekciją, o prezidentė – nieko nežinojo? Na, ir visuomenė, regis, nelabai žinojo. Bet, rinkimai ant nosies ir prezidentė skelbia „susirūpinimą“ dėl viešųjų pirkimų neskaidrumo Lietuvos kariuomenėje, toje pačioje, kuriai ji vadovauja.

Kai kuriuos katastrofos yra užprogramuotos laike. Pavyzdžiui, niekaip su švogerizmu nesusidorojančios partijos žino, kad anksčiau ar vėliau tokia istorija iškils trankiai į paviršių. Tik laiko klausimas. 

Taip ir įvyko mums sužinojus, kad Darbo partijos deleguota Žemės ūkio ministrė  V.Baltraitienė dalyvavo medžioklėje su vakariene. Patikimi šaltiniai liudija, kad pati ministrė nešaudė. Bet, palaukite, tai tik viena versija. Tuojau atsirado kelios versijos kaip ir pridera susimovusiems Lietuvos politikams. 

Taigi, versija pirma: ministrė pakvietė oficialiai vakarienei ir medžioklei (nors teigiama, kad susitikimas ne oficialus, kitaip tariant slaptas) Latvijos žemės ūkio ministrą Janą Duklavą, taip pat Latvijos Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovą Marį Balodį su palyda. Jiems, tikriausiai, buvo skirtas varovų vaidmuo. Dėl visą ko ministrė pasikvietė pietums ir išalkusį savo vyrą. Gatvės žargonu tai vadinama „na chaliavu“. Nebent ponas pateiks jo apmokėtą sąskaitą restorane. Veterinarijos ir maisto priežiūros tarnybos vadovas J.Milius prisijungė vėliau. Jis, anot oficialios versijos, organizavo medžioklę. O dar vėliau prisiklijavo kažkaip ir mėsos perdirbimo įmonės „Biovela Group“ vadovas Virginijus Kantauskas. Tai tą įmonę, be kitų, ponas J.Milius turi tikrinti ir kontroliuoti. Ir taip, žinoma, konsultuoti, kaip nurodo LMVT įstatai. Matyt, ši medžioklė ir yra tas „naujas“ konsultavimo būdas. 

Ministrė šia tema pareiškia: „Nežinau, kaip tos įmonės atstovas, kurio akyse nesu mačiusi, pateko tarp mūsų“. Ačiū Dievui, kad anas nebuvo koks teroristas. Kur žiūri apsauga?

Viskas! Gana! Vulgarumo primadona Daina Bilevičūtė tai padarė! Ji – nuoga vandens telkinyje su visais 1970-tųjų hipio bei Rubenso primadonos atributais. Niekaip negaliu atskirti jos kūno nuo jos pačios vidinės beskonybės! Fotografas man nepadeda, nes tiesiog nupyškino sovietinio realizmo nesudarkytą „selfie“ lygio nuotrauką, nuo kurios taip pat gera netampa. 

Tai tokia mano pirminė reakcija į paskelbtą „kūniškąjį grožį“, kurio neįmanoma atskirti nuo vidinio žmogaus vulgarumo. Bet, tai, ką perskaitėte pirmoje pastraipoje, tik dalis „tiesos“. Jeigu nuotraukoje matyčiau nežinomą apvaliausių formų mauduolę, viso aukščiau parašyto nebūtų. 

Todėl pakalbėkime apie kitą medalio pusę bei atidėkime šio asmens menamą ar tikrą beskonybę į šalį. Viena vertus, dalyvavimas tokiame „erotiškame“ formate rodo žmogaus socialinę, laužančią nusistovėjusius tabu drąsą. Kita vertus šis „išsišokimas“ galimai atspindi asmeninio gyvenimo beviltiškumą, kai dėl noro matytis, iškilti į paviršių žmogus yra pasiruošęs mokėti bet kokią kainą. D.Bilevičutė, žinia, kovojusi už savo vaikus, regis, viena, be vyro pagalbos, nudegė stipriai versle, bet skęsti nesiruošia. Pozicija, be abejonės, gerbtina. D.Bilevičiūtei spaudžiu ranką. 

Beje, bet koks kitas mūsų visuomenės narys pasirinkęs ne kilpą, o kovą už būvį taip pat gerbtinas. Bet apie tuos „eilinius“ žmones nekalbama, nes jie nelaužo socialinius tabu, todėl žiniasklaidai neįdomūs. 

Taigi, už D. Bilevičūtės viešo vienokios ar kitokios vertės įvaizdžio glūdi gyvas žmogus, su savo džiaugsmais ir vargais, kritimais ir pakilimais. Bet ar aš turiu ką nors apie tą žmogų žinoti? Tokių žmonių tūkstančiai. Tad kodėl aš reaguoju į jos, mano nuomone, menkavertes nuotraukas? Juk turėčiau atsiriboti nuo mano nuostatų apie tai, kas yra „grožis – negrožis“ arba „skoninga – neskoninga“. O ir juridine prasme žmogus nėra nusikaltėlis, nuo jo elgesio nukentėjusių ar aukų nėra.

Stebint ne vienkartinį simpatijų pareiškimą tarp JAV respublikonų kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino, kyla tikrai ne įvairių minčių, o tik viena: kas už tų viešai deklaruojamų simpatijų glūdi? Jau akivaizdu, kad D.Trumpo pagrįsta kritika NATO narėms ir kvestionavimas pačios NATO aljanso svarbos nėra šiaip nemokšiški užsienio politikos pareiškimai. 

Buvęs JAV Atstovų rūmų pirmininkas ir D.Trumpo rėmėjas, respublikonas Newtas Gingrichas aiškina D.Trumpo pareiškimą šitaip: „Nemanau, kad vertėtų rizikuoti branduoline konfrontacija su Rusija dėl Estijos. Ji nėra nieko daugiau, kaip Peterburgo miesto rajonas. Rusija nebūtinai pradėtų karinę invaziją, bet galimai pasinaudotų Ukrainos variantu“. (CBS, „This morning“, 2016). Tai garsaus Rusijos politikų klausimo vakarams „Ar jūs pasiruošę mirti dėl Narvos?“ atgarsis. Sėkla pasėta tinkamoje dirvoje.

Rusijos saugumo FSB agentų bei jų ruporo Russia Today, Sputnik ir naudingų idiotų armijos dezinformacija duodą akivaizdžią naudą. Visi minėti D.Trumpo pareiškimai atspindi dar vieną putiniškos užsienio politikos bruožą: nenuspėjamumą. Buvęs Švedijos premjeras ir užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas įvardija šį D.Trumpo nenuspėjamumą kaip galimą naująją JAV politinę doktriną. (The Washington Post, 2016). Jis turi gerą mokytoją Rusijoje, taip sakant. Dar D. Trumpui net netapus JAV prezidentu, šie jo pareiškimai kerta per visą pokarinės Europos saugumo architektūros pagrindą: NATO kaip gynybinį aljansą. Jam subliūškus, matysime susiskaldžiusią Europą neturinčią jokios bendros karinės galios ir kuriai gresia nauji Svexit bei kiti „exit“. Už tai reikia „dėkoti“ Vokietijos kancleriai A.Merkel įleidusiai į Europą virš milijono nelegalų be jokios patikros. Rezultate liejasi kraujas Europos gatvėmis. Reikėtų dėkoti šrioderiams ir šrioderizmui Vokietijos mentalitete santykiuose su Rusija. Šioje vietoje tiktų suktas klasikinis klausimas „kas paneigs...“. 

Už tokią dovaną sau V.Putinas pasiruošęs mokėti milijardus. Tai ir daroma. Vis garsiau kalbama apie „rusiškus pinigus“ iš V.Putinos oligarchų aplinkos besisukančius D.Trumpo aplinkoje. Matome lietuviško kaikarizmo analogą D.Trumpo asmenyje ir jo rėmėjų mąstysenoje tik gigantiškame formate ir tokioje pat galimai tragiškoje jo išdavoje. Europa grįžta į 1939 metus, kada jos susiskaldymas palčiai atvėrė vartus dviem žiauriems totalitariniams režimams. Šiandien teliko vienas, patogiai įsitaisęs sofoje ir laukiantis savo istorinės akimirkos. Kaip sako lietuvių išmintis: „Be kantrybės nėra galybės.“. 

Su nenuspėjamu D.Trumpu Europa arba pati save padovanos V.Putinui, arba padovanos Baltijos valstybes, kad atsiknistų nuo jo. Tokios turėtų būti V.Putino kantrybės prielaidos.

Klausimas rimtas. Štai šiandiena nenoromis perskaičiau leidinio antraštę, kuriame skelbiama žinia, jog dainininkė ir puiki aktorė (kas be ko)  Jennifer Lopez šventė savo gimimo dieną be apatinių kelnaičių. O kažkokia bunkė  atvėrė kažkokias duris į kažkur ne filosofine prasme. Na,  o kaip jis ten, tas, kuris laksto su trumpomis ružavomis kelnėmis ir ilgomis kojinėmis? Ak taip, jis dar buvo vedęs australę,  nepamenu pavardės.  Tai štai: ar kas nors gali man protingu balsu, protingu veidu paaiškinti, kodėl aš visą tą „pasaulinės svarbos“  informaciją  turėčiau žinoti?

Tenka konstatuoti, kad be bulvaro regis ir rimtame leidinyje nei iš vietos.  Tokia yra  pasaulinė žiniasklaidos tendencija. Leidinys, mano jo leidėjai, turi būti skirtas vienu metu visoms čia žemiau išvardintoms grupėms: protingiems, mažiau protingiems, išsilavinusiems, mažiau išsilavinusiems, miesčioniams, svajojantiems tapti miesčioniais ir ypač bukiems. Kuriamas sėkmingo miesčionio naratyvas į kurį viliantys tapti miesčionėmis būtinai turi lygiuotis. Jiems būtina  viską apie tą jau tapusiu  miesčioniu žinoti: ką valgo, kuo rengiasi, ką veikia tualete, kiekis šlapimo bei išmatų.  Ne, apsirinku. Miesčionis tualeto nelanko. Toliau: ką kam „nepaprastai įdomaus“ kažkam „nepaprastai įdomiam“ pasakė ir kokie šeimyniniai skandaliukai tuos vargšelius „elito atstovus“ kamuoja ir net, ne duok Dieve, dar ir kankina.  Pasižiūrėjus į juos nuotraukose supranti, kad jų niekas ir nesiruošia kankinti. Visada pagal elitinio madų žurnalo etaloną gražūs, sėkmingi ir kaip pastebėta,  niekada nelanko tualeto. Jie juk tiesiog tobuli žurnalo tvariniai. Be kelnaičių taip sakant.  Vienam įtakotam to „be kelnaičių“ fakto skaitytojui  net kilo mintis paskelbti savo gimimo dienos baliuko  svečiams aprangos kodą: visi be kelnaičių, antraip lauk iš  šventės. Perspėja, kad bus tikrinama. 

Žinoma, taip, žodžio ir nuomonės laisvė, rinka ir kas be ko, demokratija. Daugumos galia. Tačiau jeigu dauguma tokia, kokia Rusijoje (V. Putinas ir novorosija).  Jungtinėje Karalystėje (B. Johnson  ir Brexit) ir JAV (D. Trumpas ir „Amerika be pasaulio“), tai ilgainiui mūsų krauju iškovota demokratija taps bulvarinio skaitalo analogu. Tai būsena, kai nėra problemų, nėra negražių ir nesveikų žmonių, nėra tualetų. Bet, yra  aibės gelažnikų parduotuvių  su garsių kūrėjų haute couture pigiomis kinietiškomis kopijomis. Visi pokalbiai prasideda apie orą, toliau pereinama „ak, aš ją mačiau, viešpatie, tokia neteisingai pasidažiusi, ne pagal normą“.  Galiausiai pokalbiai baigiasi lyg netyčiniu pasididžiavimu, mat jo ar jos, ar jų nuotraukos pasirodė tame „pačiame svarbiausiame leidinyje, kurį visi  kam reikia žino“.   Ir ne duok Dieve, jeigu nepasirodai nuotraukose! Šakės! Gyvenimo beprasmybė! Egzistencinė krizė pavadinimu „Manęs jau niekas nemyli“!

Taip demokratija tampa miesčionių įkaite ir nuosavybe. Politika taip pat. Nes politika garantuoja privilegijas, apie kurias eilinis miesčionis net bijo pasvajoti. Išskyrus tuos atvejus, kai miesčionimis tampa  graužinienės, baltraitienės, pitrinienės, pinskuvienės ir jų vyriški atitikmenis. Jų sąrašą galite patys susikurti.  Kuo menkesnis miesčionis, tuo didesnis pasipūtimas tapus „kažkuo“.  Nesvarbu kuo, bet valdžioje.  Nesvarbu kokioje ir nesvarbu su kuo.  Pamenate, kai iki 1990 –tųjų visi buvo komunistais, o po 1990 tie visi tapo patriotais? Tai dabar tie buvusieji komunistai, o šiandien patriotai ir formuoja mūsų bulvarinį mentalitetą.  Padedant demokratinei žiniasklaidai. Nes kuo daugiau kvailių, tuo daugiau galimybių išsilaikyti valdžioje. Štai „Darbo partijos“ pirmininkas  V. Mazuronis neves savo partijos į rinkimus. Skaityk „padėjo“ ant savo partijos. Mat Europarlamente daugiau moka. Socialdemokratų „žvaigždutės“ Europarlamente taip pat nedalyvaus rinkimuose, nes EP daugiau moka. Tokie štai mūsų miesčionys patriotai. 

Pagalvojus, gal tikrai raminančiai veikia bulvariniai skaitalai, kai tiek įtampos, skurdo, kraujo pasaulyje. Žinia apie vienokią ar kitokią  garsenybę be kelnaičių juk daug malonesnė, pikantiška, taip sakant. Kutena maloniau, nei kruvinų Vokietijos ar Prancūzijos gatvių vaizdai.  

Mūsų, Lietuvos gatvės, dar teroristų išpuoliais nesukruvintos. Galima gražų ir šiltą vasaros vakarą Vilniaus Didžiojoje gatvėje prisėsti prie lauko staliuko, be baimės skaičiuoti visus Mazaratti. Corvette 2016 Z06, BMV, naujausius, net 15 cm. padidintus Mercedes – Benz, Jaguar. Kas sakė, kad Lietuva ūbagynas?  Vien tik gražūs vyrai ir moteris Vilniaus gatvėse. Vilnius nėra Lietuva? Tai marš visi į Vilnių, kame problema. Sako, kad nors žmonių mažėja, o valdininkų didėja. Todėl darbo kiek nori. Normalu, juk Vilnius, ko čia kaime sėdėti ir svetimas vištas skaičiuoti?  Štai, prisėdi kavinukėje, pasiimti bulvarinį skaitalą  nebulvariniu protingu pavadinimu ir, žiūrėk, tampi „miesto elitu“, miesčioniu. 

Tik nevalia pamiršti to elito vardų ir pavardžių. Man niekaip nesiseka jų prisiminti, nors tu ką. Einu pasimokysiu atmintinai, nes liksiu už borto, jeigu mane pakvies į jų baliuką. Nors, po šio mano komentaro, matysiu tuos baliukus kaip savo ausis. Gaila net tas žodis. Tikra katastrofa! 

Ir vis dėlto: kodėl turėčiau žinoti, kad kažkas be kelna

Autorius informuoja: Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) darbuotoja Lina Petronienė ir jos vadovaujamas skyrius reikalauja, kad nuo šiol visos publikacijos, kuriose ekspertai kalbinami ne apie tai, kodėl kieno nors reitingai smunka, o apie tai, kodėl kyla, turėtų būti pripažįstamos politine reklama. Šio komentaro įstatymus gerbiantis autorius yra priverstas rašyti tik apie krintančius partijų reitingus. Socialdemokratų partija – viena jų. Todėl komentaras negali būti traktuojamas kaip politinė reklama. 

Tyla prieš audrą? Iki rinkimų liko du mėnesiai, bet socialdemokratų rinkimų mašina – tyli. Matant JAV vykdomą audringą rinkiminę kampaniją arba Jungtinės Karalystės agresyvų bandymą tvarkytis su „Brexit“ sprendimo pasekmėmis iš pagrindų pertvarkant JK konservatorių partinį elitą, norisi kaip ir apsiverkti. Mūsų sodyboje tik vištos klega. „Vilmorus“ apklausa rodo Socialdemokratų partijos reitingų kritimą net iki 14,5 procentų. Susumavus palankias ir nepalankias nuomones, premjero Algirdo Butkevičiaus balansas dar liko teigiamas (+4,9), bet pagal šį rodiklį jis nusmuko net į dešimtąją rikiuotės vietą. 2016 m. sausio mėnesio Spinter tyrimai parodė, kad prieš Europos Parlamento rinkimus 2014 m. balandžio mėnesį socialdemokratai džiaugėsi 27,5 proc. respondentų palankumu, tačiau rinkimuose sulaukė 17,26 proc. rinkėjų balsų. 

Jau tada net ir aklas matė, kad kažkas negerai su pasitikėjimu socialdemokratų partija, todėl buvo būtina formuoti pasitikėjimo partija atstatymo politiką. Deja, vienas po kito partiją drebinę švogerizmo skandalai regionuose parodė, kad jokios pasitikėjimo partija atkūrimo politikos nėra. Dar daugiau: jos nėra, nes nevyko jokia rimta vieša, atvira savikritiška diskusija partijoje švogerizmo ir pasitikėjimo partija tema. 

Šios temos, akivaizdu, yra visiškas tabu. Tačiau dvelkia bažnytinėmis žvakėmis sprendžiant 50000 nesulaukiančių vaikų likimą. Nė vienas kritikas nebuvo iškvietęs viešai diskusijai partijos pirmininką žinodamas, kad neišgirs jokios reakcijos. Vadovybė tylės lyg vandens prisėmusi į burną. Už tą baimę viešai diskusijai visa partija moka kainą – 14,5 procentai simpatijų. Tai dviem procentais daugiau už partiją – nepartiją Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjūdį.