Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
 |
| Blogas |
Žiūrimi įrašai pagal žymę 'švedija'Švedijos kovos su pandemija modelis - rusiška ruletė?Švedijos kovos su pandemija modelis - rusiška ruletė? Švedijos sprendimas verčia Maskvą griežti sukąstais dantimis
Švedija pasirašė istorinę sutartį su NATO. Šis dokumentas labai svarbus Baltijos valstybių saugumui. Sutartis vadinasi „Priimančios šalies susitarimas su NATO dėl priimančios šalies paramos“. REKLAMA Rusija, anot Švedijos saugumo tarnybos SÄPO, per visus įmanomus viešus ir neviešus kanalus dėjo didžiules pastangas siekdama sustabdyti sutarties ratifikavimą parlamente – Riksdage. Tačiau nepavyko: 254 balsai „už“ ir 40 – „prieš“. Tai niekas kita, kaip nokautas Vladimiro Putino režimo dezinformacijos mašinai.
Ratifikavusi šią sutartį, Švedijai nuo šiol bus daug paprasčiau, taip pat juridine prasme, priimti NATO dalinius savo teritorijoje mokymams, manevrams, galiausiai – per karines krizes ar karinę konfrontaciją. Arčiau narystės NATO tik pats tapimas NATO nare. Viskas bus greičiau ir paprasčiau Pasak Švedijos Karo akademijos valdybos nario pulkininko Bo Hugemarko, yra kelios svarbios priežastys, kodėl Rusija nenori sutarties: „Švedijos sutartis su NATO tampa esminiu trukdžiu Rusijai užimti Baltijos valstybes, nes Švedija virsta NATO ir JAV karinių pajėgų placdarmu. Taip pat ši sutartis smarkiai supaprastina juridinių sprendimų priėmimo laiką. (NATO ir JAV neturi teisės be Švedijos sutikimo dislokuoti savo dalinius Švedijoje). Antras galimas tikslas: „Torpeduoti Rusijos siekį užimti Baltijos valstybes, o užėmus, pateikti tai kaip fait accompli ir tik tokiu atveju rimtai grasinti branduoliniu ginklu Vakarams.“ REKLAMA Bo Hugemarkas, kuris yra svarbios bei įtakingos Švedijos karo ekspertų grupės narys, Švedijos narystės NATO šalininkas, savo straipsnyje „Įsivaizduokite, jeigu Rusija užima Baltijos valstybes“ teigia, kad NATO būtina turėti kelis placdarmus siekiant sustabdyti Rusijos puolimą. Šiame kontekste Švedija vaidina labai svarbų logistinį vaidmenį. Iš jos lengviau ir greičiau bus galima permesti karinius dalinius, pastiprinimus, ginti oro erdvę virš Baltijos jūros. Dėl šios priežasties Švedija turi tapti visos šios strategijos aktyvia dalimi.
Švedija pasirašė istorinę sutartį su NATO. Šis dokumentas labai svarbus Baltijos valstybių saugumui. Sutartis vadinasi „Priimančios šalies susitarimas su NATO dėl priimančios šalies paramos“. Rusija, anot Švedijos saugumo tarnybos SÄPO, per visus įmanomus viešus ir neviešus kanalus dėjo didžiules pastangas siekdama sustabdyti sutarties ratifikavimą parlamente – Riksdage. Tačiau nepavyko: 254 balsai „už“ ir 40 – „prieš“. Tai niekas kita, kaip nokautas Vladimiro Putino režimo dezinformacijos mašinai. Nykstančios tautos kronikos. Kodėl Švedijoje mažėja lietuvių
Per savaitę ne mažiau kaip po dešimt žmonių Švedijoje atsisako Lietuvos pilietybės. Šioje Šiaurės šalyje dabar gyvena apie 12 tūkst. lietuvių. Dauguma – išsilavinę, jauni, sėkmingi.
Yra ir tokių, kurie tėvynėje turėjo nuosavą verslą. Štai vienas pažįstamas vadovavo net 40 darbuotojų. Bet, anot pašnekovo, po 10 metų pastangų prakeikęs Lietuvos politikų ir biurokratų abejingumą, metė viską ir štai ramiai gyvena Švedijoje. Su visa šeima.
Švedijos pilietybę gauti paprasta. Penkeri metai – ir štai prašom – laiškas, kviečiantis atsiimti pasą. Ir nesvarbu, kiek pilietybių turi. Taip neturėdami galimybės pasilikti Lietuvos pilietybės, mūsų tautiečiai atsisveikina su Lietuva.
Panaši padėtis ir Norvegijoje. Ten dabar gyvena apie 60 tūkst emigrantų iš Lietuvos. Nereikėtų gal aiškinti, ką reiškia pilietybės atsisakymas, bet dvigubos pilietybės priešininkams vis dėlto tai padarysiu. Ypač tiems, aimanuojantiems dėl Lietuvos išsivaikščiojimo, dėl lietuvybės, kaip jie taip šauniai sudėlioja – savasties praradimo.
Kokiu būdu izraeliečiai niekaip tos žydiškos savasties nepraranda, nors turi po kelis kitų valstybių pasus, jiems tikriausia mistika.
Buvo Jonas, tapo Junu
REKLAMA
Taigi, pilietybės atsisakymas trumpai drūtai reiškia formalų ir galutinį šaknų nutraukimą su savo šalimi. Tol, kol nebus apsispręsta dėl dvigubos pilietybės, Lietuva neteks galimybės net pasvajoti apie tautiečių sugrįžimą namo ir fizine, ir dvasine prasme.
Mat randasi ir kita tendencija: kartu su įsigytu švedišku pasu, kai kurie lietuviai keičia lietuviškas pavardes į švediškas. Jau nebesi Jonas Jonaitis. Tampi Junas (švediškai Jonas tariama Junas) Svensson.
Taigi, Junas Svensson ir – viso gero, Lietuva. Nes Švedijoje gimę lietuvių vaikai asimiliuojasi labai greitai.
Taip, Švedijoje lietuviai jungiasi į bendruomenes, organizacijas siekdami išsaugoti lietuvybę. Tai šaunu. Bet čia kalbu apie kitas, nerimą keliančias tendencijas.
Per savaitę ne mažiau kaip po dešimt žmonių Švedijoje atsisako Lietuvos pilietybės. Šioje Šiaurės šalyje dabar gyvena apie 12 tūkst. lietuvių. Dauguma – išsilavinę, jauni, sėkmingi. Man sako: greitai gyvensime kaip Švedijoje. Ir aš tikiu
Grįžau į Lietuvą po 25 metų praleistų Švedijoje. Prisimindamas šią šalį, noriu, kad Lietuvoje būtų kaip ten. Ir kad ne mes į ją bėgtume, bet jie pas mus. Nuo ko pradėti? Nuo pasitikėjimo savo atstovais politikoje. Naujausiais duomenimis, tačiau, Lietuvos partijomis pasitiki tik 5,2 proc. gyventojų.Nepasitiki – 68,2 proc.
Todėl man vis sako, kad Lietuvoje pakelti pasitikėjimą partijomis neįmanoma. Priežastį jau žinau: kas civilizuotoje politinėje kultūroje vadinama savikritika, Lietuvoje įvardijama kaip saviplaka. Tokios, matyt, reikia kratytis. Tokiu būdu aplinka ir kritikai lieka kaltais. Todėl ir siūloma kritiškiems partijos nariams užsičiaupti: „Juk priešai pasinaudos.“. Taip suklupo didžiausia Lietuvos politinė partija. Lygioje vietoje.
Pateiksiu tikros demokratinės politinės kultūros ir atsakomybės pavyzdį. Štai prieš gerą savaitę Švedijos Būstų ir miestų plėtros ministras Mehmet Kaplan (Žaliųjų partija), palygino Izraelį su nacistine Vokietija. Vėliau prisėdo su garsiu neonacistu papietauti. Kiek anksčiau palygino islamistus su savanoriais Suomijos kovotojais už laisvę. (1939 karas prieš sovietus). Po kelių dienų jam teko atsistatydinti. Supratote? Jokių „zadanije“, jokio valstybės valdymo telefonu, jokių dvarų, jokių kyšių. Tiesiog papietavo. Tiesiog nusikalbėjo. Pas mus už nusikalbėjimą nebaudžiama. Esame tikra demokratija.
R
Apie atsakomybę. Lietuvoje tuo tarpu Socialdemokratų partijos citadelės Druskininkuose meras, pasiėmęs su savimi visą skyrių trenkia durimis, bet – „aplinka kalta“. Atsakomybės niekas nesiruošia prisiimti.
Praėjus 13 metų po mano sugrįžimo namo, turiu prisipažinti, niekaip nesuprantu, kodėl įpartijos viršūnes stumiamos jokių idėjų, vizijų neturinčios asmenybės, politiniai broileriai. O protingi, nors ir jauni, paliekami nuošalyje. Regis, reikalingi viskam pritariantys veikėjai leisiantys konservuoti švogerizmą kaip lojalumo partijai modelį.
Nesuprantu, kokiu pagrindu kviečiami į partijas žmonės, kaip antai „pasiruošęs dirbti su bet kuria partija“ S.Skvernelis. Bet pasitikėjimas juo – iki debesų. Bet kokie būdai geri, tik kad išsilaikyti valdžioje? Kiti protingi būdai, – pagarba kito kitokiai nuomonei, nepotizmo rovimas su šaknimis partijose ir regionuose, kvietimas sugrąžinti (kalbant apie socialdemokratus) socialdemokratiją partijai, atmetami.
Tačiau tikrovė Lietuvoje, kurioje netekęs kantrybės ir pasitikėjimo partijomis pilietis spjauna ir emigruoja, visiškai kitokia. Šiandien partijos turi kalbėti apie pasitikėjimą ir imtis rimtų priemonių atkurti pasitikėjimą civilizuotos politinės kultūros priemonėmis. Bet, pavyzdžiui, skaitant socialdemokratų 2016 metų programą, pritrenkia temos nebuvimas pavadinimu „Pasitikėjimo politinei sistemai, partijai ir visuomenėje atkūrimas“. Reitingai krinta lyg senai pernokę obuoliai, švogerizmo skandalai vienas po kito murkdo partiją, bet apie pasitikėjimo atkūrimą partijai – nei žodžio. Tyla. Tikriausiai, kad nebūtų apkaltinta saviplaka. Apsimetama, kad pasitikėjimas krinta ne dėl rimtų priežasčių, o dėl priešų klastų.
Grįžau į Lietuvą po 25 metų praleistų Švedijoje. Prisimindamas šią šalį, noriu, kad Lietuvoje būtų kaip ten. Ir kad ne mes į ją bėgtume, bet jie pas mus. Nuo ko pradėti? Nuo pasitikėjimo savo atstovais politikoje. Naujausiais duomenimis, tačiau, Lietuvos partijomis pasitiki tik 5,2 proc. gyventojų.Nepasitiki – 68,2 proc. Holokaustas – vis dar ne praeitisKiekvienas save gerbiantis demokratas pabrėžia, kad Holokausto pamiršti negalima. Viso pasaulio žydai prisiekia: ”Mes niekada nepamiršime Holokausto”. Tačiau, liūdnai pajuokausiu tokią svarbią (jau senai turinčiai tapti svarbia) Lietuvos visuomenei dieną: net jeigu ir norėtume pamiršti, bet antisemitizmas Europoje toks gajus, kad ir labai stengiantis, nelabai ir pavyks. Lietuva, deja, neiškrenta iš bendro konteksto. Kokios tiesos nenorėjo publikuoti leidinys "Tiesa"Skandalingasis Vilis Normanas klausia: |
patriotai.lt
Nuotraukos |
CV in English |
Teatras |
Literatūra |
Dainuojamoji poezija |
Blogas |
Santykiai |
Paskaitos ir mokymai |
CV |
Kontaktai
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2024 |
www.vinokuras.lt | Web Sprendimas:
ATO.lt design