Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Kokios tiesos nenorėjo publikuoti leidinys "Tiesa"

Kokios tiesos nenorėjo publikuoti leidinys "Tiesa"

Paskelbta 2012 rugsėjo mėn. 11 d. | 0 koment.

Žymės: , , , , , , , , ,

Skandalingasis Vilis Normanas klausia:

Arkadijau, jūsų gyvenimo aprašymas, prisipažinsiu, vienas iš įspūdingiausių kokį teko matyti. Bet kaip trumpai pats save pristatytumėte „Tiesos“ skaitytojams?

tiesa,com

 

Prisistatyti TIESAI teisingai išties Sizifo vertos pastangos ypač lietuviškame violetiniame kontekste. Save pristatyti ne taip jau ir paprasta, ypač žmogui siekiančiam nenuobodžiauti. Laiko stoka tiesiogiai susieta su egzistencinėmis baimėmis LAIKU nepasiekti jūros krašto. Na ten, kur ji susilieja su dangumi. Trumpai tariant, profesijos tokios: aktorius, rašytojas, žurnalistas. Priedai: poezija, dainuojamoji poezija, Neverbalinė komunikacija kultūros kontekste bei pastangos  neiškristi iš  aktyvios dalies piliečių siekių konstruoti savaip suprantamą tikrovę.

Sakėte, kad tremtis iš Lietuvos buvo priverstinė, gal trumpai papasakokite apie tai.

Septinto praeito amžiaus dešimtmečio kauniečiai buvo gana įdomus padarai. Tai žmonės, sugebėję vienu metu būti visiškais konformistais ir prisitaikėliais, bet tuo pačiu grįsti savo pasaulėžiūrą smetoninę –nacionalromantiška-antirusiška nostalgija. Kurią palaikė kaip įmanydami „kai niekas“ nematė ir negirdėjo. Gal todėl Kaunas pagimdė tokius žmones kaip Juozas Grušas, Jonas Jurašas, atvėrė duris latviui Modriui Tenisonui ir – hipių judėjimui. Mūsų vertybės, tačiau, visiškai kontrastavo su lietuviško rūtų darželio romantika, nes tarp mūsų buvo visa eilė kosmopolitų rusiškomis, lietuviškomis, lenkiškomis ir taip toliau pavardėmis. Tačiau, čia svarbus žodis „Tačiau“, visi iki vieno dievino Lietuvą ir svajojo apie visišką laisvę laisvoje Lietuvoje. Galiausiai, kad neišsiplėsti, organizavome Baltijos jaunimo antisovietinę pogrindinę organizaciją. Baigėsi tuo, kad mane uždarė į kalėjimą, o vėliau, per Kalantines, į psichinę karo ligoninėje.  Galiausiai, pasiūlė kuo greičiau palikti Lietuvą. Dar kai kam siūlė tuo metu. Pvz. A. Štrormui, T. Venclovai, J. Jurašui.  Man praktiškai naudingo gyvenimo nebebuvo, nes buvo uždrausta studijuoti visoje tuometinėje sovietų imperijoje, dirbti taip pat neleido.

 

Kur vykote iš Lietuvos ir koks tai buvo gyvenimas?

Būdamas žydų kilmės, atsidūriau Izraelyje. Šokas visiškas. Sionistu nebuvau, todėl visa siela siekiau sugrįžti į „provincinę“ Europą. Taip atsitiko, kad puoliau į meilės švedės veidu glėbį. Stokholmas sutiko draugiškai. Vietiniai lietuviai taip pat. Kol prieš kelis metus nesužinojau, kad keli jų svarbiausi, pasisakė prieš mano paskyrimą tapti jau laisvos Lietuvos atstovu Švedijoje 1990.  Nors visa mano veikla  už teatro ribų buvo nukreipta Lietuvos laisvės reikalo garsinimui. Aš taip pat įkūriau Lietuvos informacijos ofisą, kuris vėliau virto Lietuvos ambasada, buvau ir pirmasis pusiau oficialus Lietuvos krašto apsaugos ministro specialus asistentas Vakarams.

Šiaip gyvenimas po sovietinės „tikrovės“ Švedijoje virto tikrąja prasme alkano nesulaikomas ir godus smaguriavimas viskuo. Pataikiau tiesiai į seksualinės revoliucijos Švedijoje mėsmalę ir man – patiko. Judėjimų begalės: stalinistai, leninistai, eurovizionistai, feministai ir visi jie vadino mane fašistu, nes bandžiau pasakyti jiems, kaip mes iš tikrųjų ten, sovietijoje,  gyvename ir kuo esame.  Išmokęs kalbą, pradėjau vaidinti stambiausiose Švedijos teatruose, TV, cirkuose, gatvėse. Kiekvieną sekundę kvėpavau laisvės oru šaukdamas visa gerkle esą jūs, švedai, net nesuvokiate laisvės kainos! Tiesą sakant, aš nesuvokiau pats tos daugiaamžės demokratinės kultūros sugebėjusios sukurti raudoną antidemokratinį mentalitetą plačiai paplitusi žiniasklaidoje, teatre, riksdage. Čia  socdemai buvo uzurpavę politinę agendą visus septyniasdešimt vienerius metus. Myliu Švediją, gerbiu Švediją už politines ir politikos pamokas, už atvirumą, už drąsą visuomenės konstravimo eksperimentams. Socialinis teisingumas, žmogaus teisės  ir lygios teisės  tapo ir mano religija.

 

Dabar visi kalba apie rojų Vakarų šalyse, kokie Vakarai yra Jūsų akimis ir konkrečiai Švedija, kur gyvenate?

Jau paminėjau, kad socialinis teisingumas yra Švedijos politikų ir politikos leitmotyvas. Nesvarbu, kokia politinė pasaulėžiūra tuo metu yra valdžioje. Reikia atskirti Švediją nuo visų kitų Skandinavijos valstybių ir Vakarų. Visų pirma Vakaruose buvo paskleistas mitas apie laisvai prieinamas švedęs atsiduodančias „ant kiekvieno kampo“ bet kada. Ar tai buvo tiesa? Kaip čia pasakius...  Paprasčiausiai švedės moterys pačios priiminėja sprendimus. Restorane už ją nesumokėsi, autobuse vietos neužleisi,- įsižeis. Kita vertus, švediškas šventeiviškumas – sąžiningiausia pasaulio tauta, kainavo milijardus, kuriuos su didžiausiu malonumu išnaudojo korumpuoti Afrikos režimai. Be jokio rezultato jų visuomenėms.

Rojus? Rojus yra tik danguje, regis. Tiesiog „Vakarai“ turėjo kur kas daugiau laiko patirti demokratijos vaisius, tuos ne kartą kruvinus išprievartautus vaisius  nuo Prancūzijos revoliucijos laiku  ir taip toliau ir panašiai. Mes, Lietuvoje, viso šito demokratinio gaivalo istorinio atsitiktinumo dėka, išvengėme. Todėl ir kapstomės violetinio-autoritarinio-sovietinio mentaliteto mėšle.  Mėšlavabaliams tai patinka. Tai jų stichija. Tų, kurių taip nemano, laukia tiesmukas kelias lauk iš Lietuvos. Mat laiko savęs ugdymui nėra.

 

Ar esate patenkintas savo gyvenimu svečioje šalyje, ar norėtųsi gyventi Lietuvoje?

 

Grįžau namo prieš dešimt metų. Mane vienas draugas pavadino sadomazochistu. Atsakiau jam, kad tiek dešimtmečių garsinau Lietuvos reikalą, kad negrįžus tektu save išvadinti veidmainiu.  Bet kuriuo atveju, nusikeiksiu: man gera Lietuvoje. Įsivaizduojate? Nuoširdžiai gera. Turiu sau misiją, visai ne utopišką, skleisti savo žinias per teatrą, knygas, publicistiką. Čia jaučiu dvasinę pilnatvę. Tikrai. Nesu joks idiotas, aš – Lietuvos patriotas.

Kaip švedai priima pasaulio lietuvius? Ar yra kokių nors tautinių stereotipų? Ar darbe galioja kokios nors nerašytos taisyklės? Kokia apskritai Jums yra Švedija?

Pasakiška šalis. Šypsenų šalis. Kompromisų šalis. Drąsi šalis. Kultūringa šalis. Veikli šalis. Parazitų šalis. Sukčių šalis. Rasistų šalis. Išlaikytinių šalis. Veidmainių šalis. Literatūros šalis. Puikaus kino meno ir teatro šalis. Atjautos šalis. Tolerantiška šalis. Gerbianti žmogaus teises šalis. Nerašytos taisyklės meno pasaulyje? Jų – nėra. Man trūksta Švedijos ir švedų, bet, Lietuvos man trūko labiau. Todėl grįžau.

Kaip ten atvykę lietuviai reprezentuoja Lietuvą? Jūs gyvenate labai seniai, todėl galite lyginti skirtingas emigracijos bangas.

Buvo pokarinė imigracijos banga, septyniasdešimtųjų (labai maža)  ir devyniasdešimtųjų. Pradėjus masiškai  plaukti Švedijon naujųjų imigrantų, tarp jų į Švediją pateko aibės banditų, vagių, plėšikų. Švedus pritrenkė jų žiaurumas. Tik už kelis litus buvo nužudyti žmonės. Švedas plėšikas šito niekada nedarytų. Kam žudyti žmogų už pora litų?  Dabar, šiuo metu, šiaurės Švediją atakuoja apie šimtas tarptautinių vagių. Vienu žodžiu, žiauru. Tokiame kontekste nublanksta nieko dėti, puikiai dirbantys, sąžiningi imigrantai iš Lietuvos.

Ar dabar Švedijoje paprastam atvykėliui iš Lietuvos sunku susirasti darbą?

Sunku su nešvedišku vardu gauti darbą. Švedijoje yra apie du milijonai imigrantų iš Afrikos, arabų ir lotynų Amerikos šalių. Be kontaktų sunkiai išsiversi. Moterims kiek lengviau, nes jos masiškai teka už švedų.

Koks švedų požiūris į lietuvius?

Romantika išsisklaidė.  Dabar viskas priklauso nuo paties asmens gebėjimo bendrauti, susivokti švediškame gyvenimo būde, kultūroje. Kai žiniasklaidoje kartojama apie nusikaltėlius lietuvius, kai kurie lietuviai keičia savo vardus į švediškai skambančius.  Bent man asmeniškai, nebuvo jokių problemų. Menininkų pasaulis, sutik, kiek kitoks ir ten galioja kiti bendravimo, dvasiniai kriterijai. Net kai dirbau pradžioje fabrike, ploviau langus viešbučiuose, nesutikau nei vieno priešiškai nusiteikusio žmogaus.

 

Jūsų patirtis tokia didelė, kad turbūt galėtumėte parašyti ne vieną knygą apie įvairius dalykus, bet norėtųsi daugiau praktinių dalykų – kokia yra Švedija emigrantams ir kokia ji yra tiems, kurie jau pritapo ir gali save vadinti „pusiau švedais“?

Taisyklė pirma: mokykis kalbos ir kuo greičiau, kuo geriau. Kalba yra raktas į pasaulį, be kurio esi visiškas nulis. Kalbu laisvai septyniomis kalbomis ir dar trejomis susikalbu. Rašau dainas ir poezija švedų, anglų, lietuvių  kalbomis. Antra taisyklė- mokykis atidžiai visą valstybės sandarą, kas už ką atsakingas, kokia institucija atsakinga už ką. Jeigu turi profesija, sužinok viską apie tos profesijos galimybes Švedijoje dar ten nenuvykęs. Tie, kurie jau ten gyvena, džiaugiasi socialinėmis garantijomis ir taip toliau. Blogiausia, kai girdi imigrantus iš buvusios sovietijos atsainiai, su panieka atsiliepiančius apie švedus. Sako, kokie kvailiai, jie viskuo pasitiki, juos galima apmauti ir t.t.  Tai visiškų bukagalvių ir dvasinių degeneratų  filosofija,  nevykėlių savęs aukštinimo kaina tų, kurie sugebėjo sukurti tokią šalį, į kurią jie, tie nevykėliai bėga liežuvius iškišę.

Dažnai galima išgirsti, kad Skandinavijos šalys yra rojus – kas čia sunkiausia, kokios didžiausios problemos yra Skandinavijos šalyse.

Didžiausia problema – išlaikyti tą pragyvenimo ir pasitikėjimo valstybe tai yra savimi lygį.  Tai kainuoja pasakiškus pinigus. Pastangos didžiulės išlaikyti balansą tarp valstybės ir piliečio, individo ir kolektyvo interesų. Prielaida problemų sprendimui yra kritinės dalies gyventojų išsilavinimo lygis, demokratinės patirties ir pasitikėjimo ja lygis.  Trumpai tariant, ten Klonio gatvės pasaulėžiūra neįmanoma. „Drąsiaus kelio“, ar „Sąrašo kelio“ ar dar kažkokio pseudo kelio briedo su primityviausio lygio politikieriais, kuriems atvirai pataikauja kažkokia „prezidentė“... na, tai neįmanoma.  Tokių problemų ten nėra.  Tiesiog vyksta konstruktyvus darbas, besiremiantis pagarba sau ir kitam.

Ar kaip žmogus pilnai realizuojate save Švedijoje?

Keistas klausimas. Aš galiu save realizuoti ir dykumoje. Savirealizacija yra gebėjimas pasitikėti savimi, lankstumas, atvirumas, drąsa, noras mokytis, pagarba  ir taip toliau. Žinoma, savirealizacijai reikalinga vieta. Ir jeigu ta vieta tau netinkama, yra du būdai: keisti pačią vietą, arba ją palikti. Taip, aš atsiskleidžiau Švedijoje taip, kaip tuo metu man, matyt, buvo būtina. Bet Lietuvoje  turiu šeimą, namus, aplinką, kurią kuriu.  Nes niekur daugiau nenoriu bėgti. Realizuoti save Lietuvoje yra galima. Tiesiog nereikia nuleisti rankų sutikus chamą, idiotą turinti kiek valdžios, nenusileisti bukumui, uždarumui. Lietuvoje man labai įdomu gyventi!

Ar esate laimingas?

Filosofine prasme?  Viskas juk reliatyvu... Bet štai grįžau iš Palangos, kurioje vaidinau mėnesį. Grįžau su pačiais geriausiais prisiminimais, žmonės šypsosi, sako komplimentus. Tiesa, esu klounas Misteris Arkadas, gal todėl klounui ir sako komplimentus. Grįžęs namo, sakau savo antrai pusei, kad man ypač moterys Palangoje sakė aibes komplimentų, mat esu gražus  su Misterio Arkado grimu. Žmona pasižiūrėjo į mane ir pasakė: ir man patinki, tik nenusiimk grimo....  Taigi, taip, esu laimingas!


Publikuoti komentarą

Komentarai

Šiame puslapyje komentarų dar nėra.

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design