Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
 |
| Blogas » Mylime savo šalį. Tai kodėl ją paliekame? |
Mylime savo šalį. Tai kodėl ją paliekame?
karikaturos.lt Norvegijos lietuvių bendrijos pirmininkė Daina Bogdanienė piktinasi Norvegijos žiniasklaida (dienraštis „Dagbladet“ rašo apie nusikaltėlius iš Lietuvos), jos supratimu, už lietuvių mažumos Norvegijoje menkinimą. Laiške Norvegijos žiniasklaidai ji rašo: „Lietuva vis dar tebėra neturtinga šalis, mes sutinkame, kad reikia dar daug padaryti, siekiant pasiekti tą patį lygį kaip kitose Vakarų Europos šalyse. Tačiau mes mylime savo šalį ir mums skaudu, jog mūsų tauta nuolat negatyviai aptariama žiniasklaidoje.“ Nekalbėsiu apie faktą, jog Šiaurės šalių kalėjimuose bausmes atlieka jau virš tūkstančio Lietuvos piliečių. Kad jų žiaurumas pritrenkia vietinius. Tai kita tema. Tiesiog nuteikė pamąstymui kalba apie meilę Lietuvai: jeigu mylime savą šalį, tad kodėl ją paliekame savo noru – visam laikui? Paliekame, kad statytume gerovės valstybę kitoje šalyje. Kodėl ne Lietuvoje prisidėti savo darbu prie bendro gėrio, atviros visuomenės kūrimo? Žinau, mano žodžiai žeis vieno ar kito išeivio savigarbą. Bet, pasitraukus iš savo šalies, metus ją sunkumo akimirką, ar apie meilę savo šaliai galima įtikinančiai kalbėti? Juk niekas iš šalies nevarė, išvažiuota savo noru į gerovės valstybę „ant visko gatavo“, be jokių pastangų. Tai jos gerovė yra statoma, ne Lietuvos. Tos, kurią sakome mylintys. Sovietų diktatūros laikais už antisovietinę veiklą, po kalėjimo, psichinės ligoninės, buvau priverstas palikti savo šalį, kaip ir pokarinė išeivių banga, dažniausiai inteligentija. Buvome fiziškai priversti. Tačiau, kas privertė, su kokiu botagu, kokia jėga išvarė piliečius iš savo namų šiandien? Ar Lietuvoje kilo maras ir badas? Ar į gatves neįmanoma iš baimės būti papjautam, apiplėštam, išeiti? Juk šito „gero“ netrūksta ir Norvegijoje ar bet kur kitur, ar ne taip? Galime pateikti milijoną argumentų prieš gyvenimo kokybę ir ekonomines sąlygas Lietuvoje ir visi jie bus teisingi. Išskyrus vieną: čia nieko negalėjau padaryti. Netiesa. Galėjome. Galime. Turime. Pastebėjau tokią nemalonią tendenciją: kai kurie išeiviai jaučia malonumą piktintis svečia šalimi, ta šalimi, ją priglobusią. Gyvenau Švedijoje trisdešimt metų. Ne kartą girdėjau pareiškimus „kokie tie švedai kvaili, nes viskuo ir visais pasitiki, juos taip lengva apgauti“. Kai kurie piktinasi tapę antrarūšiais piliečiais, nes „į juos žiūrima, kaip į afrikiečius“. Tada jau pats laikas kovoti už savo teises, prieš diskriminaciją. Juk ji tikrai yra ir Norvegijoje, ir Švedijoje, ir Anglijoje. Tai paaiškinkite man, nesusipratėliui, kuriam galui palikti savo šalį, kai svečioje šalyje tave laiko trečiarūšiu žmogumi? Arba kita tendencija: neapykanta Lietuvai, savo Tėvynei. Juk kažkaip reikia pateisinti savo nesugebėjimą kurti savo gerbūvį sunkiomis sąlygomis. „Kiti kalti“ skamba geriau. Todėl bet kokia nelaime žavimasi, džiaugiamasi. Pavyzdžiui, teigiama: „Nėra teisybės Lietuvoje, todėl balsuosime už kvazi „politinę nepolitinę“ partiją, nors puikiai žinoma, kad ta kvazi partija iki kelių subridusi į dviejų nekaltų nužudytų žmonių kraują. Tai gal pats laikas grįžti namo ir čia pradėti kovoti prieš korupciją, diskriminaciją, ksenofobiją, prieš žmones žeminančius kai kuriuos biurokratus? Iš meilės Lietuvai. Dar keletas metų ir, žiūrėk, taps ta mūsų Lietuva „tokia pati, kaip Norvegija“. Na, gal nelabai. Tos naftos ir lašišų mes kaip ir nerandame. Pats su šeima grįžau namo prieš 10 metų. Dalinuosi tuo pačiu gyvenimu, ta pačia kasdienybe su kitais piliečiais. Nesu joks turtuolis, bet vaikai lanko mokyklas, aprengti ir sotūs. Kaip ir Vakaruose išeiviai, esame paėmę paskolą banke. Dirbame savo darbus. Niekam nesilenkiame ir kyšių niekam nemokam. Tiesiog noriu čia, Lietuvoje, prisidėti prie bendro gėrio kūrimo. Neketinu stovėti šalia. Ar tikrai įmanoma nuoširdžiai mylėti savo šalį, iš kurios pasitraukei niekieno nevaromas? Juk lengviau kaltinti visus ir visą, o ne patį save dėl nesugebėjimo susikurti savo gyvenimą savo nuosavoje šalyje. Sakoma: „Mums čia nėra jokių šansų, todėl – dingstam iš čia“. Ar kas gali man pasakyti, kiek iš visų savo noru palikusių Lietuvą tapo turtuoliais? Tapo vidurine klase ir joje pritapo? Tapo garsenybėmis? Dauguma kitiems lenkia nugaras ir niekuomet netaps tuo, kuo jie įsivaizdavo. Tai kur ta gyvenimo kokybė? Kas ta laimė svetimoje šalyje? Laimė, kurios negalėsi niekaip pasidalinti su tėvynainiais Tėvynėje? Na, siunčiami pinigai saviškiams, pasakysite. Bendra suma išties įspūdinga Lietuvos sąlygomis. Bet likę čia būtume į bendrą iždą sunešę dešimteriopai daugiau. Suprantu skausmą, nostalgiją, svetimumo jausmą, nes pats buvau emigrantas. Todėl neatsiprašinėsiu, jei ką užgavau. Mylite Lietuvą? Tai eikite ir balsuokite spalio 14 dieną. Neleiskite iš niekuo nepagrįsto pykčio „ant Lietuvos“ balsuoti už aferistus, politinius telefoninius sukčius. Juk sakome, kad mylime Lietuvą. Bent kas ketverius metus tai ir reikėtų įrodyti.
Publikuoti komentarąKomentarai
« ankstesnis 1 2 3 4 5 6 7 8 9 10 11 12 13 14 15 16 17 18 19 20 21 22 23 24 25 26 27 28 29 30 31 32 33 34 35 36 37 38 39 40 41 42 43 44 45 46 47 48 49 50 51 52 53 54 55 56 57 58 59 60 61 62 63 64 65 66 67 68 69 70 71 72 73 74 75 76 77 78 79 80 81 82 83 84 85 86 87 88 89 90 91 92 93 94 95 96 97 98 99 100 101 102 103 104 105 106 107 108 109 110 111 112 113 114 115 116 117 118 119 120 121 122 123 124 125 126 127 128 129 130 131 132 133 134 135 136 137 138 139 140 141 142 143 144 145 146 147 148 149 150 151 152 153 154 155 156 157 158 159 160 161 162 163 164 165 166 167 168 169 170 171 172 173 174 175 176 177 178 179 180 181 182 183 184 185 186 187 188 189 190 191 192 193 194 195 196 197 198 199 200 201 202 203 204 205 206 207 208 209 210 211 212 213 214 215 216 217 218 219 220 221 222 223 224 225 226 227 228 229 230 231 232 233 234 235 236 237 238 239 240 241 242 243 244 245 246 247 248 249 250 251 252 253 254 255 256 257 258 259 260 261 262 263 264 265 266 267 268 269 270 271 272 273 274 275 276 277 278 279 280 281 282 283 284 285 286 287 288 289 290 291 292 293 294 295 296 297 298 299 300 301 302 303 304 305 306 307 308 309 310 311 312 313 314 315 316 317 318 319 320 321 322 323 324 325 326 327 328 329 330 331 332 333 334 335 336 337 338 339 340 341 342 343 344 345 346 347 348 349 350 351 352 353 354 355 356 357 358 359 360 361 362 363 364 365 366 367 368 369 370 371 372 373 374 375 376 377 378 379 380 381 382 383 384 385 386 387 388 389 390 391 392 393 394 395 396 397 398 399 400 401 402 403 404 405 406 407 408 409 410 411 412 413 414 415 416 417 418 419 420 421 422 423 424 425 426 427 428 429 430 431 432 433 434 435 436 437 438 439 440 441 442 443 444 445 446 447 448 449 450 451 452 453 454 455 456 457 458 459 460 461 462 463 464 465 466 467 468 469 470 471 472 473 474 475 476 477 478 479 480 481 482 483 484 485 486 487 488 489 490 491 492 493 494 495 496 497 498 499 500 501 502 503 504 505 506 507 508 509 510 511 512 513 514 515 516 517 518 519 520 521 522 523 524 525 526 527 528 529 530 531 532 533 534 535 536 537 538 539 540 541 542 543 544 545 546 547 548 549 550 551 552 553 554 555 556 557 558 559 560 561 562 563 564 565 566 567 568 569 570 571 572 573 574 575 576 577 578 579 580 581 582 583 584 585 586 587 588 589 |
Nuotraukos |
CV in English |
Teatras |
Literatūra |
Dainuojamoji poezija |
Blogas |
Santykiai |
Paskaitos ir mokymai |
CV |
Kontaktai
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2024 |
www.vinokuras.lt | Web Sprendimas:
ATO.lt design