Kas kaltas dėl šalies politinės degradacijos? Visų pirma Lietuvos socialdemokratų partija taip ir nesugebėjusi per ketverius metus valdžioje susigrąžinti socialdemokratijos.  

• LSDP  vadovybės siekis lankstytis į visas puses tai bažnyčiai, tai verslininkams  samdomų darbuotojų sąskaita griauna bet kokias viltis įprasminti  socialiai atsakingą  ekonomiką ir solidarumą visuomenėje.  

• Tuo pat pataloginė baimė imtis rimtų žygių pažaboti pačioje partijoje korupciją, švogerizmą, prekybą poveikiu  (taip iš esmės naikinant ydingą siaurais interesais grįstą lojalumo partijai modelį) - visa tai kartu paėmus tolina socialdemokratija nuo jos pačios.

• Lietuvos socialdemokratų dešinėjimas niekaip  neapsaugojo Lietuvos politinės padangės nuo „technokratų“ partijų ir nuo eilinių „kovos  su korupcija“ aferistų, šauniai perimančių nusivylusiųjų balsus, atsiradimo. Tai tie balsai, apie 20 procentų, kurie turėjo atitekti socialdemokratams jeigu jie būtų susigražinę socialdemokratiją. Taip neatsitiko.  

• Lietuvos socialdemokratų partija nėra tokia pagal apibrėžimą, nors šito iš jų laukia gera dalis Lietuvos rinkėjų. Nesulaukę, jie spjauna į Tėvynę ir bėga svetur ieškoti geresnio gyvenimo.  Į  šitą „geresnis gyvenimas“  supratimą patenka ir politinė valdžios kokybė, tai yra kai partijos politika  atspindi savo deklaruojamas vertybes. Jeigu  Skandinavijos  socialdemokratai būtų lietuviškosios socialdemokratijos atitikmuo, jie matytų ten gerovės valstybes kaip savo ausis.

Lietuvai verkiant reikia rimtos kairiosios politinės partijos ypač, kai anot Amžiną atilsį profesoriaus Leonido Donskio: „[Atidžiai] stebėdamas, kaip mūsų žiniasklaida inkorporuoja tolimos dešinės komentatorius į pagrindinę nuomonės formavimo srovę, kaip buvusios marginalinės mūsų tolimos dešinės figūros daro svaiginančią politinę karjerą centro dešinėje, kaip gan iškilios figūros atvirai teisina Vengrijos ir Lenkijos antidemokratinę politiką vien todėl, kad jos yra NATO narės ir pan., neketinu apsigauti. Potencialo mums tapti dar viena mažyte Lenkija arba Vengrija tikrai pakanka.“. (L. Donskis: „Ar mūsų laukia Vengrijos ir Lenkijos scenarijus?“).  

Kitaip tariant, Lietuvos socialdemokratų (kaip kairiosios partijos)  intelektualinis neįgalumas nesugeba užkirsti kelio partijoms, siekiančioms demokratija grįsti sau kelią į Lietuvos politinį Olimpą.  Kokiu tikslu? Bažnytinėmis ir nacionalistinėmis dogmomis panaikinti demokratiją Lietuvoje. Taip atsitiko prieškarinėje Lietuvoje. Pasekmės mums puikiai žinomos: diktatūra ir valstybės išdavimas Sovietų Sąjungai.  Paradoksalu, bet  šiandien Europos socialdemokratai siekia įgyvendinti Europos Sąjungos idėją, o kraštutiniai dešinieji – ją griauti.  Kas atsitiks, jeigu kraštutiniai taps establišementu? Užmeskite akį į Lenkiją ir Vengriją, Jungtinę Karalystę, pamatysite.

Jau akivaizdu, kad Seime po rinkimų atsidurs trys prieš ES idėją pasisakančios partijos: valstiečiai žalieji, TT ir  Darbo partijų likučiai. O jeigu  dar ir  G. Landsbergis nesugebės suvaldyti savo talibų?  Nesuvaldys galimų korupcinių skandalų? Juk partijos gretose vėl matosi konservatorių valdymo laikais mažiausiai dvylika korupcinių skandalų  sukėlę  veikėjai. Dar pridėkime  prieš korupciją „kovojančius“ violetinius  aferistus ir   kažkas Kremliuje gers šampaną.  Beje, už „antikorupcinę koaliciją“ balsuos niekur nedingusi violetinė gatvė. 

Politinė šalies degradacija ypač sustiprėjo Lietuvos socialdemokratams sudarius koalicija su TT ir Darbo partija. Intelektualine ir vertybine prasme smukimas akivaizdus. Visa armija gėdą Lietuvai darančių  „politikų“ išvydo dienos šviesą.  Tai padorumo, solidumo, erudicijos nepaliesti žmonės, kurie, egzistuojant  rimtai vertybinei socialdemokratijai,  niekada nebūtų galėję tapti ministrais, vice ministrais, merais. Taip, politikoje kompromisai būtini, bet ne  esminių principų sąskaitą. Tie principai, deja, buvo paminti.

Šiandien socialdemokratų partijai po rinkimų būtinas naujas lyderis ar lyderė, kurio esminis tikslas būtų socialdemokratijos susigrąžinimas jos vardu besivadinančiai partijai.  Reikalingas žmogus, kuris yra socialdemokratas ne žodžiais, ne atmintinai iškaltu žargonu, ne lojalumu draugeliams pasižymintis ar gaminantis politinius broilerius – prisitaikėlius.

 Reikalingas  žmogus, neturėjęs šaknų komunistų partijoje ar komsomole, neturėjęs nieko bendro su sovietine nomenklatūra, lojalus partiją vienijančiai idėjai ir iš jos išplaukiančiai ideologijai. Kai Lietuvoje yra tik viena kairioji partija turinti lyg ir pasipriešinti  visai dešiniųjų partijų ordai, tvirtos kairiosios vertybinės pozicijos neturėjimas yra neatsakingas, įtartinas, nekeliantis pasitikėjimo.  Tas nepasitikėjimas pagrįstas, todėl neleidžia Lietuvos socialdemokratams  didinti savo gerbėjų ir rėmėjų įprastą procentą. 

Norint keisti visuomenę iš esmės, negalima eiti obuoliauti kartu su siaurų privačių interesų patenkinimui skirtomis partijomis. Deja, ateinančio Seimo politinė sandara patvirtins, kad Lietuvos politinė tikrovė tik ir susideda iš vertybinėmis apsimetančių partijų.  Todėl tenka liūdnai konstatuoti, kad šalies politinė degradacija virsta nestabdomu procesu.  Deja, šioje vietoje ratas užsidaro. 

Profesorius Raimundas Lopata įvardijo V. Tomaševskio lenkų ir rusų, V. Uspaskicho, R. Pakso ir R. Karbauskio partijas prorusiškomis. Kaip čia atsitiko? Juk visus ketverius metus didžiausia Lietuvos partija – socialdemokratai, su trejomis (kol neišmetė V.Tomaševskio) partijomis dirbo koalicijoje. Ar reikia suprasti iš profesoriaus pasažo, kad ir socialdemokratai – prorusiška partija? 

Ar tikrai Rusija bando įtakoti Lietuvos rinkimus į Seimą ir jeigu taip, kaip tai sustabdyti? Yra tik vienas radikalus būdas: V.Putino Rusija turi pralaimėti visais frontais. Kiek pasiruošę tokiam scenarijui Vakarai? Šių metų Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikimas Kinijoje antraip nei teigia pats V. Putinas, nelabai jam sekėsi primesti savo agresyvius siekius. Vokiečiai ir prancūzai atsisakė be Ukrainos prezidento P. Poršenkos tęsti derybas dėl Ukrainos su V. Putinu. Tuo pat prieš G20 susitikimą, Vokietijos užsienio reikalų ministras F. W. Steinmeieris, jeigu pamenate, net pasiūlė NATO baigti žvanginti ginklais prie Rusijos sienų bei vėl normalizuoti santykius su Rusija. Kol tokia trumparegystė ir beprincipingumas tęsis, Ukrainoje liesis kraujas, o V.Putino šutvė toliau šantažuos Vakarus. Ir taip, jie toliau sėkmingai naudos savo „minkštąją galią“ įtakoti rinkimus ir JAV, ir ES ir Lietuvoje. Jau senai įtakoja per visus finansinius, politinius, kultūrinius kanalus. 

Beje, norėčiau Vokietijos užsienio reikalų ministro patikslinimo: apie kokias Rusijos sienas jis kalba. Mat šiandienos neo imperialistinė Rusija savo sienas mato žlugusio Varšuvos pakto ribose. 

Jeigu Vokietijos socialdemokratai bando apsimesti, kad į rusiškąjį neo imperializmą neverta kreipti dėmesio, jeigu jie mano, kad jis nekelia grėsmės, tai nebelieka nieko kito kaip manyti, jog jie priima putiniškąjį pasaulio tvarkos naratyvą. Jame Rusijos sienos baigiasi prie pačios Vokietijos. Tereikia Rusijai praryti įstrigusį jos gerklėje Ukrainos kąsnį, ir V.Putino svajonė išsipildys. D.Trumpas, jeigu taptų JAV prezidentu kartu su F.W.Steinmeieriu galimai parodytų susirūpinimą ir ramiai užsimerktų. Tai, žinoma, būtų blogiausias Europai variantas. 

Grįžkime į Lietuvą. R.Lopatos siūloma idėja – socialdemokratų koalicija su konservatoriais – nėra nauja. Ji yra Seimo viceprimininko socialdemokrato Gedimino Kirkilo senas arkliukas. Ar tokia koalicija apsaugos Lietuvą nuo Rusijos siekių įtakoti Lietuvos politiką?

Stebint ne vienkartinį simpatijų pareiškimą tarp JAV respublikonų kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino, kyla tikrai ne įvairių minčių, o tik viena: kas už tų viešai deklaruojamų simpatijų glūdi? Jau akivaizdu, kad D.Trumpo pagrįsta kritika NATO narėms ir kvestionavimas pačios NATO aljanso svarbos nėra šiaip nemokšiški užsienio politikos pareiškimai. 

Buvęs JAV Atstovų rūmų pirmininkas ir D.Trumpo rėmėjas, respublikonas Newtas Gingrichas aiškina D.Trumpo pareiškimą šitaip: „Nemanau, kad vertėtų rizikuoti branduoline konfrontacija su Rusija dėl Estijos. Ji nėra nieko daugiau, kaip Peterburgo miesto rajonas. Rusija nebūtinai pradėtų karinę invaziją, bet galimai pasinaudotų Ukrainos variantu“. (CBS, „This morning“, 2016). Tai garsaus Rusijos politikų klausimo vakarams „Ar jūs pasiruošę mirti dėl Narvos?“ atgarsis. Sėkla pasėta tinkamoje dirvoje.

Rusijos saugumo FSB agentų bei jų ruporo Russia Today, Sputnik ir naudingų idiotų armijos dezinformacija duodą akivaizdžią naudą. Visi minėti D.Trumpo pareiškimai atspindi dar vieną putiniškos užsienio politikos bruožą: nenuspėjamumą. Buvęs Švedijos premjeras ir užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas įvardija šį D.Trumpo nenuspėjamumą kaip galimą naująją JAV politinę doktriną. (The Washington Post, 2016). Jis turi gerą mokytoją Rusijoje, taip sakant. Dar D. Trumpui net netapus JAV prezidentu, šie jo pareiškimai kerta per visą pokarinės Europos saugumo architektūros pagrindą: NATO kaip gynybinį aljansą. Jam subliūškus, matysime susiskaldžiusią Europą neturinčią jokios bendros karinės galios ir kuriai gresia nauji Svexit bei kiti „exit“. Už tai reikia „dėkoti“ Vokietijos kancleriai A.Merkel įleidusiai į Europą virš milijono nelegalų be jokios patikros. Rezultate liejasi kraujas Europos gatvėmis. Reikėtų dėkoti šrioderiams ir šrioderizmui Vokietijos mentalitete santykiuose su Rusija. Šioje vietoje tiktų suktas klasikinis klausimas „kas paneigs...“. 

Už tokią dovaną sau V.Putinas pasiruošęs mokėti milijardus. Tai ir daroma. Vis garsiau kalbama apie „rusiškus pinigus“ iš V.Putinos oligarchų aplinkos besisukančius D.Trumpo aplinkoje. Matome lietuviško kaikarizmo analogą D.Trumpo asmenyje ir jo rėmėjų mąstysenoje tik gigantiškame formate ir tokioje pat galimai tragiškoje jo išdavoje. Europa grįžta į 1939 metus, kada jos susiskaldymas palčiai atvėrė vartus dviem žiauriems totalitariniams režimams. Šiandien teliko vienas, patogiai įsitaisęs sofoje ir laukiantis savo istorinės akimirkos. Kaip sako lietuvių išmintis: „Be kantrybės nėra galybės.“. 

Su nenuspėjamu D.Trumpu Europa arba pati save padovanos V.Putinui, arba padovanos Baltijos valstybes, kad atsiknistų nuo jo. Tokios turėtų būti V.Putino kantrybės prielaidos.

Autorius informuoja: Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) darbuotoja Lina Petronienė ir jos vadovaujamas skyrius reikalauja, kad nuo šiol visos publikacijos, kuriose ekspertai kalbinami ne apie tai, kodėl kieno nors reitingai smunka, o apie tai, kodėl kyla, turėtų būti pripažįstamos politine reklama. Šio komentaro įstatymus gerbiantis autorius yra priverstas rašyti tik apie krintančius partijų reitingus. Socialdemokratų partija – viena jų. Todėl komentaras negali būti traktuojamas kaip politinė reklama. 

Tyla prieš audrą? Iki rinkimų liko du mėnesiai, bet socialdemokratų rinkimų mašina – tyli. Matant JAV vykdomą audringą rinkiminę kampaniją arba Jungtinės Karalystės agresyvų bandymą tvarkytis su „Brexit“ sprendimo pasekmėmis iš pagrindų pertvarkant JK konservatorių partinį elitą, norisi kaip ir apsiverkti. Mūsų sodyboje tik vištos klega. „Vilmorus“ apklausa rodo Socialdemokratų partijos reitingų kritimą net iki 14,5 procentų. Susumavus palankias ir nepalankias nuomones, premjero Algirdo Butkevičiaus balansas dar liko teigiamas (+4,9), bet pagal šį rodiklį jis nusmuko net į dešimtąją rikiuotės vietą. 2016 m. sausio mėnesio Spinter tyrimai parodė, kad prieš Europos Parlamento rinkimus 2014 m. balandžio mėnesį socialdemokratai džiaugėsi 27,5 proc. respondentų palankumu, tačiau rinkimuose sulaukė 17,26 proc. rinkėjų balsų. 

Jau tada net ir aklas matė, kad kažkas negerai su pasitikėjimu socialdemokratų partija, todėl buvo būtina formuoti pasitikėjimo partija atstatymo politiką. Deja, vienas po kito partiją drebinę švogerizmo skandalai regionuose parodė, kad jokios pasitikėjimo partija atkūrimo politikos nėra. Dar daugiau: jos nėra, nes nevyko jokia rimta vieša, atvira savikritiška diskusija partijoje švogerizmo ir pasitikėjimo partija tema. 

Šios temos, akivaizdu, yra visiškas tabu. Tačiau dvelkia bažnytinėmis žvakėmis sprendžiant 50000 nesulaukiančių vaikų likimą. Nė vienas kritikas nebuvo iškvietęs viešai diskusijai partijos pirmininką žinodamas, kad neišgirs jokios reakcijos. Vadovybė tylės lyg vandens prisėmusi į burną. Už tą baimę viešai diskusijai visa partija moka kainą – 14,5 procentai simpatijų. Tai dviem procentais daugiau už partiją – nepartiją Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjūdį. 

„One down, more to go“ ar kažką panašaus sakė viename Holivudo vesterno filme kietas kietai šaudantis kaubojus. Šį kartą krito tikra šio žodžio prasme Liberalų Sąjūdžio karalius, partijos pirmininkas Eligijus Masiulis.

Jį pašovė STT pačioje finišo tiesioje. Liūdna, bet – pamokama istorija. Klausimas tik, kas kada nors ką nors iš jos išmoks. Tai klausimas ir A.Guogai žadančiam pastatyti bažnyčią Lietuvai. Ne dvasine, o tikra šio žodžio prasme.

Liberalų Sąjūdis pateko į eilinę kitas partijas kamuojančią galimos korupcijos bėdą. Šioje vietoje norėčiau pabrėžti, kad ne liberalizmas kaip ideologija, kuria žavisi ir pasitiki apie 15 procentų Lietuvos rinkėjų. Ar LS vis dar liks šių rinkėjų atstovu priklauso nuo Liberalų Sąjūdžio partijos vadovų pozicijos.

Bent kol kas ji atrodo solidi. Jeigu tokia išliks, tai partijos įvaizdis nenukentės ir rimtų pasekmių pasitikėjimui partija nebus. Protingai sudėliojus, šis įvykis gali net būti naudingas. E.Masiulis jau sustabdė savo narystę partijoje, pasitraukė iš pirmininko posto, padėjo Seimo nario bilietą.

Tokia civilizuota politika visame sumautame Lietuvos politinio elito „Aplinka kalta“ pozicijos kontekste iškrenta iš konteksto. Kita vertus, tiek nusivažiuota, kad galimai nusižengusio įstatymams ir politinei etikai politinio veikėjo civilizuotas žingsnis paverčia jį vos ne šventuoju.

Dabar LS vadovams svarbu ir toliau aktyviai kurti atsakingos partijos įvaizdį. Gali net pabandyti paversti jį civilizuotos partijos etalonu. Galiu kirsti lažybų, kad ta linkme ir bus einama. Koją pakišti gali nebent trys nežinomieji.

Pirma, pats E. Masiulis. Jeigu jis atkris į „aš dabar viską papasakosiu, net plaukai ant galvos atsistos“ žargoną. Regis, tai jau ir vyksta: „Aš norėčiau tiek daug ką pasakyti ir aš jums pasakysiu, kai ateis laikas. Tiek papasakosiu, kad Lietuvoje bus įdomu gyventi. Šiandien, deja, aš negaliu dėl proceso reguliavimo dalykų nieko sakyti“, – sakė E.Masiulis.

Tai yra jis perspėja, kad maža nepasirodys. Alio? Tai kur buvai, žmogau, vakar? Užvakar? Ko tada tylėjai? Nežinau, ar kaltas esi, nekaltumo prezumpcija vis dar galioja, bet tokie pasisakymai prieštarauja LS vadovybės pareiškimui apie visišką skaidrumą, pagarbą teisingumo vykdytojams ir norui bendradarbiauti su teisėsauga. Geriau pasitrauktų tylėdamas ir nei žodžio iki rinkimų. Išskyrus tuo atveju, jeigu STT paleistų E. Masiulį iš savo nagų be jokių rimtų pasekmių.