Sugrąžinti socialdemokratiją partijai. Atsakymas Vyteniui Andriukaičiui.

Vyteni Andriukaiti, LSDP garbės pirmininke,

keistai atrodo Tavo kalbėjimas atvirai DABAR, kai tas DABAR jau senai po laiko. Tas „po laiko“,  - keturi metai valdžioje. Toje valdžioje, kuri per tuos ketverius metus kažkur pradangino socialdemokratiją. Tiesiai šviesiai šnekant, kurią pradangino LSDP taryba, valdyba ir prezidiumas.  

Kaip pats puikiai žinai, turiu veik 30 metų patirties Švedijos politinėje kultūroje, kurioje vietinė socialdemokratija atvedė šalį į Gerovės valstybę. Jie rėmėsi tuo, kuo Lietuvos LSDP niekaip nesugebėjo remtis:  socialdemokratine pasaulėžiūra ir iš jos išplaukiančia ideologija, veikusia socialinės ir ekonominės politikos sprendimus. Taip pat,  – kategoriškas NE švogerizmui partijoje ir visuomenėje.   Bet kodėl švedų socdemai prarado valdžią 1991 metais po 71 metų toje valdžioje? Todėl, kad nustojo girdėti rinkėjus, kuriai ji atstovavo. Nustojo girdėti kritiškus partijos narius. Visiškai taip pat, kaip ir mūsų partijoje.

Mano tiesmukas klausimas Tau, Vyteni: kur buvai visus ketverius metus su tuo „DABAR“ žinojimu? Juk diskutavome intensyviai, pastoviai rodžiau į  klaidas, vesiančias į pralaimėjimą bei socialdemokratijos praradimą.  Rašiau Tau ir kitiems bičiuliams, kaip žinai.  Siūliau priemones,  galėjusias išgelbėti LSDP nuo pralaimėjimo lygioje vietoje. Kai nenorėjote girdėti ten, valdžios aukštumose, rašiau  viešai. Viešai, nes net LSDP EiPK pasirodė beprincipė ir bestuburė. 

Taip, visiškai sutinku su Tavo pozicija: LSDP neturi dalyvauti koalicijoje su dar vienais „gelbėtojais“  galimai išpažįstančiais kvazi krikdemišką ir kvazi tautininkišką „ideologiją“.  Tai sambūris individų su skirtingomis idėjomis, skirtingais interesais. Kažkieno bandymas primesti jiems kairiųjų etiketę ne tik kad nekelia juoko, bet yra tiesiogiai pavojinga šimtamečiai Lietuvos LSDP, jos  idėjai bei tradicijoms.  Dalyvavimas koalicijoje (kokiais primityviais sumetimais?) su LŽVS yra mūsų, LSDP susinaikinimas politine prasme ir žmogiškosios savigarbos prasme. Tauta mūsų nenori, ar gi dar neaišku?  

Šiandien darbas opozicijoje mums reikalingas kaip oras: būtina užsilaižyti žaizdas,  kurias partijai socialdemokratijos praradimas ir padarė. Šiame kontekste, Algirdai Butkevičiau, ne „kiti“, ne „išgalvoti“ skandalai, o Tavo paties ir Tavo aplinkos padarytos žaizdos partijai.  Būtina rinkti naują tarybą, valdybą, prezidiumą ir partijos pirmininką.  Pirmininko kalbėjimas „aš neatsistatydinsiu, nes reikia konsoliduoti partiją“ – ši pozicija žemiau kritikos, ar taip nemanai, Vyteni? Ši pozicija civilizuota politine atsakomybe, rūpesčiu partijos išlikimu  ir pagarba partijos nariams net nekvepia.  

Buvimas opozicijoje, sustačius viską į savo vietas, duos mūsų partijai laiko susigrąžinti socialdemokratiją. Be jos, mes tiesiog ištirpsime, būsime išmesti į istorijos šiukšlyną. Būtų nusikaltėliškai  neatsakinga, nes Lietuvai reikalinga tikra kairioji, socialdemokratinė, partija. 

Arkadijus Vinokuras,

LSDP EiPK narys. (Mano asmeninė nuomonė).Vyteni Andriukaiti, LSDP garbės pirmininke,

Nušlavę abi stambiausias Lietuvos politines partijas – TS-LKD (31 mandatų) ir suvarę į ragą LSDP (17 mandatų) – Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjunga (54 mandatai) rodys kelią Lietuvai. Kaip? Profesionaliai. Tik su universitetų diplomais, pamirštant kad bent Lietuvoje aukštasis išsilavinimas nei nuo kvailumo, nei nuo korupcijos neapsaugo. 

LVŽS atveju, valstybės alkoholio pardavimo ir vaistinių monopolijos įsipaišo į tą patį minėtą apibrėžimą. O kaip su Lietuvos žemele? LVŽS žemę ir toliau (ne)pardavinės užsieniečiams, kad saviems liktų kur ubagaus suguldyti. 

Tikiu LVŽS partijos lyderio Ramūno Karbauskio kairiojo ir dešinio idealizmo kokteiliu. Nors politika nėra bažnyčia, todėl politikais tikėti nevalia, bet šiuo atveju nieko kito nebelieka. Tačiau ir tą tikėjimą Lietuvos liberalų sąjūdžio pirmininkas Remigijus Šimašius sukompromitavo jam įvardijus LVŽS ideologiją tuo, kuo ji ir kažkaip norom nenorom kvepia nacionalsocializmu. Kaip tai atrodo lietuviškoje tikrovėje, pavyzdį pateikė pats R. Karbauskis: kursime vaistinių monopolį Lenkijos pavyzdžiu kartu su Bažnyčia. Teigiama, kad vaistų kainos ten sumažėjo. 

Tikrai reikalinga rimta konkurencija tarp vaistinių be jokių kartelinių susitarimų. Mūsų piliečių pajamos per mažos brangiems vaistams. Su tuo negalima nesutikti. Ir šioje vietoje kairieji tikrai plos kairuoliškiems socialinių problemų sprendimų būdams, kurių patys net nebandė įgyvendinti, o konservatoriai plos konservatoriškiems jų sprendimams. Belieka viltis, kad už abortus moterys penkiems metams į kalėjimą sodinamos nebus, kaip tai norėta įgyvendinti Lenkijoje. 

Beje, kodėl R. Karbauskis savo versluose dirbantiems nemoka vakarietiškų algų taip konkrečiai parodant pavyzdį, kaip stabdyti emigraciją, nesuprantama.

Net aklas mato ir kurčias girdi, kad kandidatuojančio į Seimą TS-LKD nario, buvusio Kauno klinikų vadovo Juozo Pundziaus argumentai apie „dėduko“ ar „tėtuko“ jam paliktus milijonus eurais yra, medicininiais terminais šnekant, neadekvatūs. Ir kas galėjo pagalvoti, kad Kauno klinikų vadovas, būsimasis Seimo narys neadekvatus! Panašių veikėjų yra ir daugiau šioje partijoje. Ar toks ir yra konservatorių planas Lietuvai? 

Kas pamena, tai dar konservatorių valdymo laikais ši partija (kaip ir šios kadencijos LSDP) taip pat buvo purtoma švogerizmo ir korupcijos skandalų. Vienas kitas tų skandalų veikėjas, kaip antai Dainius Kreivys skaudžiai nuteistas antrai kadencijai į Lietuvos Seimą. 

Kaip reaguos naujasis ir jaunasis, principus mūru ginantis konservatorių lyderis Gabrielius Landsbergis? Remiantis R.Malinausko ir LSDP konflikto patirtimi, operacija – politine prasme – turėtų būti žaibiška, kategoriška: lauk Pundziau! Nes su tokia pradžia bet kokia viltis pakelti Lietuvos politinės etikos kartelę į civilizuotesnį lygį mirs greičiau, nei Seimo ir Vyriausybės vairą perims naujieji svieto gelbėtojai ir lygintojai. 

Ateitis tikrai optimizmu nekvepia. Vienoje pusėje valstiečiai –žalieji. Vaizdžiai ir nepiktai tariant, kaip toje pasakoje „Alibaba ir 40 plėšikų“. Vadovas su 34000 hektarų žemės kišenėje, bet prisistatantis kariuoju, (o kartais dešiniuoju, matyt priklauso nuo vėjo krypties) ir dar galimai 40 visiškai skirtingais tikslais į Seimą genami ir jokios bendros idėjos nekontroliuojami veikėjai. Jie patys teigia, esą visi iki vieno profesionalai. Tikrai?

Ar tikrai neliko? Tiesą sakant, tokios niekada ir nebuvo. Reikėjo dvidešimt penkerių metų ir 2016–ųjų rinkimų tuo įsitikinti. Per ketverius metus „socdemai“ taip ir nesugebėjo susigrąžinti socialdemokratijos partijai. Tos socialdemokratijos, kuri sugeba ne tik lėšas skirstyti, bet ir kurti socialiai atsakingą rinką bei solidarią visuomenę. Tai ką mes tokio turėjome? Atsakymas akivaizdus: liberalų ir krikdemų kloną apsimetusi socialdemokratu. A. Butkevičius: „Kuo mūsų rinka bus konkurencingesnė, tuo žmonės bus laimingesni“. 

Ir šioje vietoje hipotetiškai atsiveria TS-LKD – LRLS – LSDP koalicijos galimybė. Turėtume bent išbandytas ir kiekvieną savaip už valstybę atsakingų partijų bloką. Žinoma, su naujų LSDP pirmininku, juk anos dvi pirmininkus pasikeitė, būtų kažkaip nepatogu su tuo pačiu. Bet, Lietuvoje vardan valdžios viskas įmanoma, todėl šiandieniniai „socdemų“ vadovai tikisi ir vėl prasmukti į valdžią su bet kuo tikslu ne valdyti, bet kažkaip išsisukti nuo atsakomybės už jau mažiausiai dvejus metus mano prognozuojamą jiems rinkimų fiasko. 

Taip ir atsitiko: nuvažiuota nuo kadaise 31 proc. simpatijų iki šiandienos 14,44. Išsisukti nepavyks. Norint susigrąžinti socialdemokratiją partijai jos vardu, pasitraukti turės jos pirmininkas Algirdas Butkevičius, visa valdyba ir prezidiumas. Jie visi iki vieno turi prisiimti atsakomybę. Antraip tie patys susireikšminę partijos atstovai patekę į Seimą ir toliau manys, kad jie, lyg kokia išrinktųjų kasta, ir vėl galės šokdinti partijos narius. Laikas partijos nariams suvokti, kad be partijos vidinės demokratijos matysime socialdemokratiją kaip savo ausis. Negali partija vadintis demokratine, kai jos atstovai tampa nevaldomais, susireikšminusiais kunigaištukais numetančiais lyg kaulą šuniui nurodymus nariams jiems tyliai linkčiojant galvas. Taip, jie linkčiojo ir prisilinkčiojo. 

Ir kaip aiškina buvęs premjeras ir iš LSDP pirmininko posto turėsiantis pasitraukti A. Butkevičius kritimą į nematytas partijai žemumas? Patentuotu paksišku kalbėjimu „mes nekalti, aplinka kalta“. Taip eilinį kartą atsiskleidžia partijos vadovo intelektinis skurdumas. Galėjo bent atsimušinėti protingesniais argumentais, kaip antai „Visa Europos socialdemokratija krizėje, nes nespėja ranka rankon su besikeičiančia visuomene, globalizmu, stambių įmonių bėgimu į... Kiniją“, na, kažką panašaus.

Ar tikrai V. Putinas ruošia Rusiją karui? Tikrai. Ar tai tiesa? Nežinau, ar tai tiesa. Mat V.Putino Rusijos karinės doktrinos esmė – neprognozuojamumas. Ji išties pavojinga. Todėl NATO, Europa, Skandinavija ir JAV turi ruoštis karui su Rusija. 

Ruoštis taip, kad Rusijos karinių raumenų rodymas atitiktų silpnos Šiaurės Korėjos modelį: daug triukšmo dėl nieko. Jeigu Rusija būtų tokia galinga, kaip ji bando parodyti, Ukraina jau būtų praryta be jokių Rusijai skaudesnių politinių pasekmių pasaulinėje arenoje. Todėl tas triukšmas greičiausiai skirtas vidiniam naudojimui. Pozityviai mąstant, V.Putino režimui svarbiausia, kad savi, tai yra Rusijos visuomenė, būtų užimta kitais klausimais nei kaip išgyventi nuo ryto iki vakaro ir nepyktų ant valdžios. 

„Neo imperinės“ Rusijos po imperialistinės aspiracijos yra niekas kita, kaip vaidyba vidaus rinkai ir šantažas Vakarams. Jau kuris laikas Rusijos valdžia eina link va bank situacijos su Vakarais. Tai rimta. Nesvarbu, kad Ukrainoje įstrigo, nesvarbu, kad Sirijos miestus pavertė skerdynių poligonais, kuriame naudojamos uždraustos bombos bei cheminiai ginklai, nesvarbu, kad naikinamos ligoninės. B.Assado režimas dalį Sirijos jau prarado. Svarbiausia, parodyti Vakarams rusiškąjį nesiskaitymą su žmonių gyvybėmis. Šitas „mes naikinam viską su visu tuo, ką turime“ yra niekas kita, kaip žinia Vakarams laikytis atokiau nuo Rusijos, jeigu nenori matyti savo miestų sulygintais su žeme. 

Rusija jau šiandien grasina Sirijoje naikinti JAV naikintuvus, jeigu JAV nuspręstų smogti Sirijos daliniams. JAV nieko nebeliks, kaip parodyti eilinį piktą susirūpinimą... Izraelio nausėdijų statybų programa Vakarų Krante. 

Rusija žudo Sirijoje nesiskaitydama su žmonių gyvybėmis. Nesiskaito, nes žino, kad niekas nepajudins piršto. B.Obamos vyriausybė savo bejėgiškumą Sirijoje rodo kiekvieną dieną. Laikas, kai JAV galėjo reaguoti Sirijoje, diktuoti savo poziciją nestabdoma, praėjo. Nuo to laiko žuvo dar dešimtys tūkstančių nieko dėtų žmonių su milijonais pabėgėlių užplūstančiais Europą. 

Todėl nekaltų žmonių kraujais suteptos ir Taikos Nobelio premijos laureato JAV prezidento B. Obamos rankos. Abu, B.Obamą ir V.Putiną, reikėtų nutempti į Hagos teismą. Žmogus, turintis galios sustabdyti nusikaltimą, bet tos galios nerodantis, tampa nusikaltėlio bendrininku.

Kas kaltas dėl šalies politinės degradacijos? Visų pirma Lietuvos socialdemokratų partija taip ir nesugebėjusi per ketverius metus valdžioje susigrąžinti socialdemokratijos.  

• LSDP  vadovybės siekis lankstytis į visas puses tai bažnyčiai, tai verslininkams  samdomų darbuotojų sąskaita griauna bet kokias viltis įprasminti  socialiai atsakingą  ekonomiką ir solidarumą visuomenėje.  

• Tuo pat pataloginė baimė imtis rimtų žygių pažaboti pačioje partijoje korupciją, švogerizmą, prekybą poveikiu  (taip iš esmės naikinant ydingą siaurais interesais grįstą lojalumo partijai modelį) - visa tai kartu paėmus tolina socialdemokratija nuo jos pačios.

• Lietuvos socialdemokratų dešinėjimas niekaip  neapsaugojo Lietuvos politinės padangės nuo „technokratų“ partijų ir nuo eilinių „kovos  su korupcija“ aferistų, šauniai perimančių nusivylusiųjų balsus, atsiradimo. Tai tie balsai, apie 20 procentų, kurie turėjo atitekti socialdemokratams jeigu jie būtų susigražinę socialdemokratiją. Taip neatsitiko.  

• Lietuvos socialdemokratų partija nėra tokia pagal apibrėžimą, nors šito iš jų laukia gera dalis Lietuvos rinkėjų. Nesulaukę, jie spjauna į Tėvynę ir bėga svetur ieškoti geresnio gyvenimo.  Į  šitą „geresnis gyvenimas“  supratimą patenka ir politinė valdžios kokybė, tai yra kai partijos politika  atspindi savo deklaruojamas vertybes. Jeigu  Skandinavijos  socialdemokratai būtų lietuviškosios socialdemokratijos atitikmuo, jie matytų ten gerovės valstybes kaip savo ausis.

Lietuvai verkiant reikia rimtos kairiosios politinės partijos ypač, kai anot Amžiną atilsį profesoriaus Leonido Donskio: „[Atidžiai] stebėdamas, kaip mūsų žiniasklaida inkorporuoja tolimos dešinės komentatorius į pagrindinę nuomonės formavimo srovę, kaip buvusios marginalinės mūsų tolimos dešinės figūros daro svaiginančią politinę karjerą centro dešinėje, kaip gan iškilios figūros atvirai teisina Vengrijos ir Lenkijos antidemokratinę politiką vien todėl, kad jos yra NATO narės ir pan., neketinu apsigauti. Potencialo mums tapti dar viena mažyte Lenkija arba Vengrija tikrai pakanka.“. (L. Donskis: „Ar mūsų laukia Vengrijos ir Lenkijos scenarijus?“).  

Kitaip tariant, Lietuvos socialdemokratų (kaip kairiosios partijos)  intelektualinis neįgalumas nesugeba užkirsti kelio partijoms, siekiančioms demokratija grįsti sau kelią į Lietuvos politinį Olimpą.  Kokiu tikslu? Bažnytinėmis ir nacionalistinėmis dogmomis panaikinti demokratiją Lietuvoje. Taip atsitiko prieškarinėje Lietuvoje. Pasekmės mums puikiai žinomos: diktatūra ir valstybės išdavimas Sovietų Sąjungai.  Paradoksalu, bet  šiandien Europos socialdemokratai siekia įgyvendinti Europos Sąjungos idėją, o kraštutiniai dešinieji – ją griauti.  Kas atsitiks, jeigu kraštutiniai taps establišementu? Užmeskite akį į Lenkiją ir Vengriją, Jungtinę Karalystę, pamatysite.

Jau akivaizdu, kad Seime po rinkimų atsidurs trys prieš ES idėją pasisakančios partijos: valstiečiai žalieji, TT ir  Darbo partijų likučiai. O jeigu  dar ir  G. Landsbergis nesugebės suvaldyti savo talibų?  Nesuvaldys galimų korupcinių skandalų? Juk partijos gretose vėl matosi konservatorių valdymo laikais mažiausiai dvylika korupcinių skandalų  sukėlę  veikėjai. Dar pridėkime  prieš korupciją „kovojančius“ violetinius  aferistus ir   kažkas Kremliuje gers šampaną.  Beje, už „antikorupcinę koaliciją“ balsuos niekur nedingusi violetinė gatvė. 

Politinė šalies degradacija ypač sustiprėjo Lietuvos socialdemokratams sudarius koalicija su TT ir Darbo partija. Intelektualine ir vertybine prasme smukimas akivaizdus. Visa armija gėdą Lietuvai darančių  „politikų“ išvydo dienos šviesą.  Tai padorumo, solidumo, erudicijos nepaliesti žmonės, kurie, egzistuojant  rimtai vertybinei socialdemokratijai,  niekada nebūtų galėję tapti ministrais, vice ministrais, merais. Taip, politikoje kompromisai būtini, bet ne  esminių principų sąskaitą. Tie principai, deja, buvo paminti.

Šiandien socialdemokratų partijai po rinkimų būtinas naujas lyderis ar lyderė, kurio esminis tikslas būtų socialdemokratijos susigrąžinimas jos vardu besivadinančiai partijai.  Reikalingas žmogus, kuris yra socialdemokratas ne žodžiais, ne atmintinai iškaltu žargonu, ne lojalumu draugeliams pasižymintis ar gaminantis politinius broilerius – prisitaikėlius.

 Reikalingas  žmogus, neturėjęs šaknų komunistų partijoje ar komsomole, neturėjęs nieko bendro su sovietine nomenklatūra, lojalus partiją vienijančiai idėjai ir iš jos išplaukiančiai ideologijai. Kai Lietuvoje yra tik viena kairioji partija turinti lyg ir pasipriešinti  visai dešiniųjų partijų ordai, tvirtos kairiosios vertybinės pozicijos neturėjimas yra neatsakingas, įtartinas, nekeliantis pasitikėjimo.  Tas nepasitikėjimas pagrįstas, todėl neleidžia Lietuvos socialdemokratams  didinti savo gerbėjų ir rėmėjų įprastą procentą. 

Norint keisti visuomenę iš esmės, negalima eiti obuoliauti kartu su siaurų privačių interesų patenkinimui skirtomis partijomis. Deja, ateinančio Seimo politinė sandara patvirtins, kad Lietuvos politinė tikrovė tik ir susideda iš vertybinėmis apsimetančių partijų.  Todėl tenka liūdnai konstatuoti, kad šalies politinė degradacija virsta nestabdomu procesu.  Deja, šioje vietoje ratas užsidaro. 

Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė pramušė dugną: kartu su padėjėja užsipuolė septyniolikmetę mokinę dėl ministrei neįtikusios mergaitės politinės veiklos. Mokinė, mat, buvo atsakinga už debatų moderavimą vienoje Skuodo mokykloje ne taip, kaip reikėjo ir ne tą dieną, kurią reikėjo. 

Kas tai? Vaikų psichologas įvardintų tokį elgesį kaip nedovanotiną. Taip, ministre, taip minsitrės padėjėja, jūsų elgesys yra ne kas kita, o paauglio terorizavimas, psichologinis smurtas. Už tai, negerbiamos ponios, baudžiama. Žinoma, ne dabar, esant ministrei, taip Lietuvoje nebūna. Lietuvoje ministrų, grasinančių vaikams arba dalinančių „zadanijas„ nesodina. Bet socialinės tarnybos turėtų patikrinti šį įvykį, nes Vyriausioji tarnybinės etikos komisija yra bedantė. 

Kai atrodo, kad normalų žmogų jau niekuo nenustebinsi, nesupykinsi, vadovaujamas socialdemokratų šiandieninis politinis elitas vis dar šokiruoja savo atstovais. Kai pagalvoji, kad jau gana su L.Graužinienę ir kitais panašiais veikėjais, kad tai jau dugnas, tas elitas vėl ima ir pagimdo dar vieną valdininką, kuris niekada neturėjo juo tapti.

Profesorius Raimundas Lopata įvardijo V. Tomaševskio lenkų ir rusų, V. Uspaskicho, R. Pakso ir R. Karbauskio partijas prorusiškomis. Kaip čia atsitiko? Juk visus ketverius metus didžiausia Lietuvos partija – socialdemokratai, su trejomis (kol neišmetė V.Tomaševskio) partijomis dirbo koalicijoje. Ar reikia suprasti iš profesoriaus pasažo, kad ir socialdemokratai – prorusiška partija? 

Ar tikrai Rusija bando įtakoti Lietuvos rinkimus į Seimą ir jeigu taip, kaip tai sustabdyti? Yra tik vienas radikalus būdas: V.Putino Rusija turi pralaimėti visais frontais. Kiek pasiruošę tokiam scenarijui Vakarai? Šių metų Didžiojo dvidešimtuko (G20) susitikimas Kinijoje antraip nei teigia pats V. Putinas, nelabai jam sekėsi primesti savo agresyvius siekius. Vokiečiai ir prancūzai atsisakė be Ukrainos prezidento P. Poršenkos tęsti derybas dėl Ukrainos su V. Putinu. Tuo pat prieš G20 susitikimą, Vokietijos užsienio reikalų ministras F. W. Steinmeieris, jeigu pamenate, net pasiūlė NATO baigti žvanginti ginklais prie Rusijos sienų bei vėl normalizuoti santykius su Rusija. Kol tokia trumparegystė ir beprincipingumas tęsis, Ukrainoje liesis kraujas, o V.Putino šutvė toliau šantažuos Vakarus. Ir taip, jie toliau sėkmingai naudos savo „minkštąją galią“ įtakoti rinkimus ir JAV, ir ES ir Lietuvoje. Jau senai įtakoja per visus finansinius, politinius, kultūrinius kanalus. 

Beje, norėčiau Vokietijos užsienio reikalų ministro patikslinimo: apie kokias Rusijos sienas jis kalba. Mat šiandienos neo imperialistinė Rusija savo sienas mato žlugusio Varšuvos pakto ribose. 

Jeigu Vokietijos socialdemokratai bando apsimesti, kad į rusiškąjį neo imperializmą neverta kreipti dėmesio, jeigu jie mano, kad jis nekelia grėsmės, tai nebelieka nieko kito kaip manyti, jog jie priima putiniškąjį pasaulio tvarkos naratyvą. Jame Rusijos sienos baigiasi prie pačios Vokietijos. Tereikia Rusijai praryti įstrigusį jos gerklėje Ukrainos kąsnį, ir V.Putino svajonė išsipildys. D.Trumpas, jeigu taptų JAV prezidentu kartu su F.W.Steinmeieriu galimai parodytų susirūpinimą ir ramiai užsimerktų. Tai, žinoma, būtų blogiausias Europai variantas. 

Grįžkime į Lietuvą. R.Lopatos siūloma idėja – socialdemokratų koalicija su konservatoriais – nėra nauja. Ji yra Seimo viceprimininko socialdemokrato Gedimino Kirkilo senas arkliukas. Ar tokia koalicija apsaugos Lietuvą nuo Rusijos siekių įtakoti Lietuvos politiką?

Izraelio žinių portalas „Honest Reporting“ kartu su „USA Today“ pateikia skaitytojams aštuonių dalių vaizdo siužetus „Red Lines: The Eight Categories of Media Bias“. Vaizdo pamokėlėse mokoma atpažinti spekuliacijas, sąmokslų teorijas remiantis tikrais faktais. Tikrai, pusiau tiesa tiesa netampa, nors ir remiamasi faktais. 

Prezidentės Dalios Grybauskaitės teiginys, esą krašto apsaugos ministras Juozas Olekas kreipėsi į prokuratūrą „tik dėl etikečių, o ne dėl išpūstos kainos“, yra klasikinis žaidimų pusiau tiesomis pavyzdys. Tiesa ta, kad KAM kreipėsi ir dėl sukčiavimo, ir atsakingo pareigūno asmeninės kaltės įvertinimo. Tai yra nepaneigiamas faktas. 

Ikiteisminei tyrimo institucijai buvo pateiktas aiškus kreipimasis. „Įvertinus tarnybinio patikrinimo metu surinktų įrodymų visumą buvo įžvelgti nusikalstamos veikos požymiai pagal Lietuvos Respublikos baudžiamo kodekso 229 straipsnį, tai yra tarnybos pareigų neatlikimas,  taip pat minėtos kompanijos nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 straipsnyje – sukčiavimo požymiai.“ (KAM, 2014). 

Prezidentė užsiima žodžių ekvilibristika manydama, kad niekas nemato, o matantys nesusigaudo. Dėl pastarosios įžvalgos ji yra teisi. Jeigu net profesionalūs žurnalistai nemato reikalo paaiškinti skaitytojui, kas ir už ką atsakingas KAM ir kariuomenėje, kaip konkrečiai vyksta pirkimai, kas juos kontroliuoja ir kaip, kokiu būdu KAM sužinojo apie „auksinius virtuvės įrankius“, kaip gali susigaudyti eilinis skaitytojas? 

Kaip gali ką nors suvokti skaitytojas, jeigu jam nepateikiama tiksli viso įvykio seka ir laiko chronologija? Detalės juk svarbios, nes, kaip sakoma, velnias glūdi detalėse. Tik Pulkininkų asociacijos atstovas pulkininkas leitenantas A.Demenius suprato poreikį paaiškinti, bet, pasakęs A, turėjo ir pasakyti B. Nepasakyta, kad apie problemą dėl pirkimų buvo operatyviai pranešta KAM ir tiek pat operatyviai imtasi priemonių. 

Esu objektyvumo siekiantis žurnalistas. Ir nesu nė vieno politiko gynėjas, nesvarbu, kokia jo politinė spalva. Man svarbi tiesa. Todėl stebėdamas viešojoje erdvėje diskusijas apie įžūliai permokėtus virtuvės įrankius, o dabar ir dėl palapinių, paklodžių, batų bei kovinių pirštinių, matau neleistiną aiškumo trūkumą. Kas sumokėta, kiek sumokėta, kada sumokėta, kas tos preliminarios pirkimo sumos ir kiek iš tikrųjų buvo sumokėta. Kiek kartų laimėjo konkursus tiekėjas „Nota bene“ ir kokiomis sumomis per tam tikrą laiko tarpą? Nes viešojoje erdvėje pasirodę skaičiai neatitinka tikrovės.