Kai kuriuos katastrofos yra užprogramuotos laike. Pavyzdžiui, niekaip su švogerizmu nesusidorojančios partijos žino, kad anksčiau ar vėliau tokia istorija iškils trankiai į paviršių. Tik laiko klausimas. 

Taip ir įvyko mums sužinojus, kad Darbo partijos deleguota Žemės ūkio ministrė  V.Baltraitienė dalyvavo medžioklėje su vakariene. Patikimi šaltiniai liudija, kad pati ministrė nešaudė. Bet, palaukite, tai tik viena versija. Tuojau atsirado kelios versijos kaip ir pridera susimovusiems Lietuvos politikams. 

Taigi, versija pirma: ministrė pakvietė oficialiai vakarienei ir medžioklei (nors teigiama, kad susitikimas ne oficialus, kitaip tariant slaptas) Latvijos žemės ūkio ministrą Janą Duklavą, taip pat Latvijos Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovą Marį Balodį su palyda. Jiems, tikriausiai, buvo skirtas varovų vaidmuo. Dėl visą ko ministrė pasikvietė pietums ir išalkusį savo vyrą. Gatvės žargonu tai vadinama „na chaliavu“. Nebent ponas pateiks jo apmokėtą sąskaitą restorane. Veterinarijos ir maisto priežiūros tarnybos vadovas J.Milius prisijungė vėliau. Jis, anot oficialios versijos, organizavo medžioklę. O dar vėliau prisiklijavo kažkaip ir mėsos perdirbimo įmonės „Biovela Group“ vadovas Virginijus Kantauskas. Tai tą įmonę, be kitų, ponas J.Milius turi tikrinti ir kontroliuoti. Ir taip, žinoma, konsultuoti, kaip nurodo LMVT įstatai. Matyt, ši medžioklė ir yra tas „naujas“ konsultavimo būdas. 

Ministrė šia tema pareiškia: „Nežinau, kaip tos įmonės atstovas, kurio akyse nesu mačiusi, pateko tarp mūsų“. Ačiū Dievui, kad anas nebuvo koks teroristas. Kur žiūri apsauga?

Taip, skaičiau Sigito Parulskio straipsnį „Veidmainystė, kuri užknisa“. Teisingai, žodis „užknisa“ nepolitkorektiškas, bet vartoti galima. Kartais panaudoju ir jaučiuosi lyg tikras popierinis didvyris, prisipažįstu. Kai kurie mano kolegos taip pat. Drabstymasis nepolitkorektiškais pareiškimais, kaip antai: „runkeliai, leftistinės ster...os, marozai, bukagalviai“, matyt, sudvasina, įaudrina, pasijuntama ypatingais ypatingoje misijoje „Už Lietuvą, vyrai!“. 

Todėl „gaudo kaifą“. Beje, žodis „kaifi“ visai politkorektiškas. Jo prigimtis arabiška ir jis reiškia „būsena“. Kaifi – linksmas, gera būsena. 

Bet S. Parulskis rašo ne apie tai, o apie veidmainystę kaip politkorektiškumo šalutinį poveikį neperspėtą gydytojų. Jis visiškai pagrįstai teigia, kad tam tikras ES politikų ir biurokratų sluoksnis pavertė politkorektiškumą kultūrinės diktatūros išraiška: „Šis reiškinys vadinamas afirmacijos akcija – teigiamoji diskriminacija, kai perlenkiama į kitą pusę, kai į darbą priimamos moterys (juodaodžiai, homoseksualai, indėnai), kurių kvalifikacija – žemesnė negu į tą pačią taikančių vyrų (heteroseksualų, baltųjų ir t.t.).“. 

Normalus nesiginčija dėl šito itin nesveiko fenomeno. Čia kaip su komunistine diktatūra: bolševikai apvertė aukštyn kojomis visus esminius humanizmo bei demokratijos postulatus: masinės žudynės pateisinamos „progresu“, demokratija tampa butaforija. Artimiausi pavyzdžiai: Šiaurės Korėja, Venesuela, Rusija, Kuba. „Na, ir ES“, pridurtų koks ES kritikas – „morozas“. Todėl, pasiklausius tų politkorektiškumo kritikų, kyla visokios mintys. Pavyzdžiui, apie tai, kas dabar vyksta Jungtinėje Karalystėje laimėjus „Brexit“ šalininkams: neofašizmo, rasizmo banga prieš visus „ne britus“. 

Dabar manoma, kad galima juodaodį vadinti nigeriu, gėjų – piderastu, lenkui šaukti varyk iš kur atėjęs. Vaikai persekiojami mokyklose. Vaikai. Rasistinės gaujos JK gatvėse jau grasina imigrantams žodiniu smurtu arba paleidžia į darbą kumščiais. 

Ar dabar toks elgesys jau tikrai antipolitkorektiškas tai yra teisingas, laisvas nuo politkorektiškumo, kuris kažkodėl dešiniųjų įvardijamas nehumanišku, neteisingu? Tokiu atveju visai greitai, kaip tais „gerais“ fašistiniais ir bolševikiniais laikais antihumanizmas taps politkorektišku.

Klausimas rimtas. Štai šiandiena nenoromis perskaičiau leidinio antraštę, kuriame skelbiama žinia, jog dainininkė ir puiki aktorė (kas be ko)  Jennifer Lopez šventė savo gimimo dieną be apatinių kelnaičių. O kažkokia bunkė  atvėrė kažkokias duris į kažkur ne filosofine prasme. Na,  o kaip jis ten, tas, kuris laksto su trumpomis ružavomis kelnėmis ir ilgomis kojinėmis? Ak taip, jis dar buvo vedęs australę,  nepamenu pavardės.  Tai štai: ar kas nors gali man protingu balsu, protingu veidu paaiškinti, kodėl aš visą tą „pasaulinės svarbos“  informaciją  turėčiau žinoti?

Tenka konstatuoti, kad be bulvaro regis ir rimtame leidinyje nei iš vietos.  Tokia yra  pasaulinė žiniasklaidos tendencija. Leidinys, mano jo leidėjai, turi būti skirtas vienu metu visoms čia žemiau išvardintoms grupėms: protingiems, mažiau protingiems, išsilavinusiems, mažiau išsilavinusiems, miesčioniams, svajojantiems tapti miesčioniais ir ypač bukiems. Kuriamas sėkmingo miesčionio naratyvas į kurį viliantys tapti miesčionėmis būtinai turi lygiuotis. Jiems būtina  viską apie tą jau tapusiu  miesčioniu žinoti: ką valgo, kuo rengiasi, ką veikia tualete, kiekis šlapimo bei išmatų.  Ne, apsirinku. Miesčionis tualeto nelanko. Toliau: ką kam „nepaprastai įdomaus“ kažkam „nepaprastai įdomiam“ pasakė ir kokie šeimyniniai skandaliukai tuos vargšelius „elito atstovus“ kamuoja ir net, ne duok Dieve, dar ir kankina.  Pasižiūrėjus į juos nuotraukose supranti, kad jų niekas ir nesiruošia kankinti. Visada pagal elitinio madų žurnalo etaloną gražūs, sėkmingi ir kaip pastebėta,  niekada nelanko tualeto. Jie juk tiesiog tobuli žurnalo tvariniai. Be kelnaičių taip sakant.  Vienam įtakotam to „be kelnaičių“ fakto skaitytojui  net kilo mintis paskelbti savo gimimo dienos baliuko  svečiams aprangos kodą: visi be kelnaičių, antraip lauk iš  šventės. Perspėja, kad bus tikrinama. 

Žinoma, taip, žodžio ir nuomonės laisvė, rinka ir kas be ko, demokratija. Daugumos galia. Tačiau jeigu dauguma tokia, kokia Rusijoje (V. Putinas ir novorosija).  Jungtinėje Karalystėje (B. Johnson  ir Brexit) ir JAV (D. Trumpas ir „Amerika be pasaulio“), tai ilgainiui mūsų krauju iškovota demokratija taps bulvarinio skaitalo analogu. Tai būsena, kai nėra problemų, nėra negražių ir nesveikų žmonių, nėra tualetų. Bet, yra  aibės gelažnikų parduotuvių  su garsių kūrėjų haute couture pigiomis kinietiškomis kopijomis. Visi pokalbiai prasideda apie orą, toliau pereinama „ak, aš ją mačiau, viešpatie, tokia neteisingai pasidažiusi, ne pagal normą“.  Galiausiai pokalbiai baigiasi lyg netyčiniu pasididžiavimu, mat jo ar jos, ar jų nuotraukos pasirodė tame „pačiame svarbiausiame leidinyje, kurį visi  kam reikia žino“.   Ir ne duok Dieve, jeigu nepasirodai nuotraukose! Šakės! Gyvenimo beprasmybė! Egzistencinė krizė pavadinimu „Manęs jau niekas nemyli“!

Taip demokratija tampa miesčionių įkaite ir nuosavybe. Politika taip pat. Nes politika garantuoja privilegijas, apie kurias eilinis miesčionis net bijo pasvajoti. Išskyrus tuos atvejus, kai miesčionimis tampa  graužinienės, baltraitienės, pitrinienės, pinskuvienės ir jų vyriški atitikmenis. Jų sąrašą galite patys susikurti.  Kuo menkesnis miesčionis, tuo didesnis pasipūtimas tapus „kažkuo“.  Nesvarbu kuo, bet valdžioje.  Nesvarbu kokioje ir nesvarbu su kuo.  Pamenate, kai iki 1990 –tųjų visi buvo komunistais, o po 1990 tie visi tapo patriotais? Tai dabar tie buvusieji komunistai, o šiandien patriotai ir formuoja mūsų bulvarinį mentalitetą.  Padedant demokratinei žiniasklaidai. Nes kuo daugiau kvailių, tuo daugiau galimybių išsilaikyti valdžioje. Štai „Darbo partijos“ pirmininkas  V. Mazuronis neves savo partijos į rinkimus. Skaityk „padėjo“ ant savo partijos. Mat Europarlamente daugiau moka. Socialdemokratų „žvaigždutės“ Europarlamente taip pat nedalyvaus rinkimuose, nes EP daugiau moka. Tokie štai mūsų miesčionys patriotai. 

Pagalvojus, gal tikrai raminančiai veikia bulvariniai skaitalai, kai tiek įtampos, skurdo, kraujo pasaulyje. Žinia apie vienokią ar kitokią  garsenybę be kelnaičių juk daug malonesnė, pikantiška, taip sakant. Kutena maloniau, nei kruvinų Vokietijos ar Prancūzijos gatvių vaizdai.  

Mūsų, Lietuvos gatvės, dar teroristų išpuoliais nesukruvintos. Galima gražų ir šiltą vasaros vakarą Vilniaus Didžiojoje gatvėje prisėsti prie lauko staliuko, be baimės skaičiuoti visus Mazaratti. Corvette 2016 Z06, BMV, naujausius, net 15 cm. padidintus Mercedes – Benz, Jaguar. Kas sakė, kad Lietuva ūbagynas?  Vien tik gražūs vyrai ir moteris Vilniaus gatvėse. Vilnius nėra Lietuva? Tai marš visi į Vilnių, kame problema. Sako, kad nors žmonių mažėja, o valdininkų didėja. Todėl darbo kiek nori. Normalu, juk Vilnius, ko čia kaime sėdėti ir svetimas vištas skaičiuoti?  Štai, prisėdi kavinukėje, pasiimti bulvarinį skaitalą  nebulvariniu protingu pavadinimu ir, žiūrėk, tampi „miesto elitu“, miesčioniu. 

Tik nevalia pamiršti to elito vardų ir pavardžių. Man niekaip nesiseka jų prisiminti, nors tu ką. Einu pasimokysiu atmintinai, nes liksiu už borto, jeigu mane pakvies į jų baliuką. Nors, po šio mano komentaro, matysiu tuos baliukus kaip savo ausis. Gaila net tas žodis. Tikra katastrofa! 

Ir vis dėlto: kodėl turėčiau žinoti, kad kažkas be kelna

Užuojauta Prancūzijai ir prancūzams. Užuojauta Turkijai ir turkams. Užuojauta Sirijai ir sirams. Užuojauta Irakui ir irakiečiams. Užuojauta JAV ir amerikiečiams. Užuojauta Izraeliui ir izraeliečiams. Tačiau, gėlių ir žvakių jūra, kažkodėl, tik prie Prancūzijos ambasados po kiekvieno ten įvykusio teroristinio išpuolio. Viskas suprantama ir žmogiška: artimiausio kaimyno nelaimė sukrečia labiausiai. Mat tas kaimynas ne musulmonas, ne judėjus, tas kaimynas – krikščionis. Bendra kultūra arčiau kūno, taip sakant, tai normalu. 

Terorizmas Europos Sąjungoje suprantamas kaip svetima kultūra, svetimkūnis. Bet kaip traktuoti galimai musulmoną (ar arabai būtinai turi būti musulmonai ir būtinai religingi fanatikai?) iš Tuniso kilusį Mohamedą Lahouaieją Bouhlelą esantį Prancūzijos piliečiu? Atkreipkite dėmesį į faktą, kad jau žinome žudiko vardą, kilmę, pilietybę, bet nežinome nei vieno iš 84 po sunkvežimio ratais sutraiškyto nieko dėto tėvo, motinos, vaiko, jaunuolio vardo. 

Taip pat atkreipkite dėmesį į įspūdingą, efektingą terorizmo būdą. Al –Qaidos teroristų 2001 rugsėjo 11 dieną JAV surengtas išpuolis visiškai toks pats kruvinai efektingas. Šiuolaikinių teroristų užduotis visų pirma yra masinės žudynės kuo efektingiausiais būdais ir visuomet prieš negalinčius apsiginti civilius gyventojus. Norvegų teroristas A. B.Breivikas tą pamoką išmoko. Taip pat palestiniečių teroristai ir „kovotojai už laisvę“ savo vaikus darželiuose moko kaip tik masinių žudynių meno. Moko kasdien tiesiogiai darželiuose ir mokyklose, per nacionalinę televiziją. Todėl praeivių užpuolimas automobiliais ir sunkvežimiais ar buldozeriais Izraelyje jau nieko nebestebina. Stebina tik Vakarų žiniasklaida neretai įvardinanti žudikus aukomis arba kovotojais už laisvę. 

Tai štai, tie „kovotojai už laisvę‘ dabar automobiliais traiško Europos miestų gyventojus. Jie tai daro kartais skatinami religinio fanatizmo, kartais dėl nenusisekusio gyvenimo, o kartais skatinami vietos policijos. Taip, ne kartą jau sužinome, kad žudikas buvo registruotas už vienokius ar kitokius nusikaltimus, bet paleidžiamas laisvėn. Šis kartas – visiškai toks pat. Ir arabas vėl tas pat tik kitos arabų valstybės. Vokietijos kanclerei A. Merkel įsileidus su nieko nepasitarus į šalį milijoną pabėgėlių iš arabų šalių, kur didžioji dalis nėra jokie pabėgėliai, teroristiniai išpuoliai neturi jokių šansų sumažėti.

Dalyvavau. Dalyvavau Baltic Pride eitynėse, idant įkvėpti laisvės oro gūsį. Toje laisvėje nėra vietos neapykantai, baimei, agresijai, asmeniniams kompleksams.  Ir, jeigu kas nors kartu su V. Putino Rusija mano, kad kumštis ruso chuligano Marselio gyventojui į galvą ar svetimos šalies okupacija yra galia, tai sakau be jokios abejonės – Vakarų Europos ir šiuolaikinės Lietuvos galia glūdi atvirume, gebėjimu naudotis laisve niekam negrasinant nelaisve.  

Šiandien Baltic Pride eitynėse susirinko mažiausiai du tūkstančiai dalyvių. Tai daugiau nei per Gegužės 1 dieną bei  Kovo 11-tą kartu paėmus.  Žinoma, Lietuvos politinis elitas dėjo  į krūmus, juk rinkimai ant nosies, o tam elitui norint būti  išrinktiems, matyt,  būtini kompleksuoti, autoritarinėje praeityje įstrigę rinkėjai. Mat mūsų politinis elitas jokių šansų būti išrinktiems ateities Lietuvos į valdžią  neturi. Tai ir parodė Liberalų Sąjūdžio rinkėjas skutais palikęs jų ateitį be korupcijos subjaurojusią partiją.  Dėl LSDP krečiančių nepotizmo skandalų ir Darbo kodekso reformų darbdavio naudai pasitikėjimas partija krito taip pat.  Šių dviejų partijų susimovimas lėmė Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos – nepartijos bei Naglio Puteikio partiją ar judėjimą „Prieš korupciją“ iškilimą. Tos partijos – gelbėtojos yra niekas kitas, kaip vilkas avelės kailyje.  Štai ką reiškia  susimauti lyg ir klasikinėmis turinčioms būti partijoms.  Toms, kurioms pasitikėjimas kaip esminė vertybė turi būti partijos pradžia ir pabaiga.  Taip nėra. Todėl ir tyčiojasi visuomenė iš LSDP pirmininko   savo reklamoje pareiškusio, kad jis jau dabar važiuos po Lietuvą išgirsti, ką ten žmonės šneka.  Tai kur gi jis buvo tuos ketverius metus? 

Politikai dėjo į krūmus.  Priežastis žinoma, bet nepateisinama.  Juk šie eitynėse besišypsantys žmonės nėra už įstatymo ribų, jie taip pat yra pilnateisiai Lietuvos piliečiai.  Jie taip pat galimi rinkėjai. Kraštutiniai dešinieji Vytauto Sinicos balsu, puolė ginti žodžio ir nuomonės laisvę reikalaudami uždrausti žodžio ir nuomonės laisve naudotis kitai žmonių grupei nepažeidusiai jokių įstatymų.  Nepažeidusiai jokių vyraujančių  padorumo normų. Tad jeigu norite įsivaizduoti, kaip gyvai atrodo nepakantumo kitai nuomonei ir gyvenimo būdui įstatymo ribose  skatinimas, pasiklausykite kraštutinių dešiniųjų intelektualų. Pats šlykščiausias jų  konstruojamos  tikrovės šalutinis efektas  yra keli girti veikėjai šaukiantys „Piderastai ir žydai lauk iš Lietuvos!“. Tai dešiniųjų idėjų  įgyvendinimo  įrankiai: rudmarškiniai pasiruošę fiziškai naikinti jiems neįtikusius net nemirktelėjus.

Politinis elitas pasislėpė už nuomonės laisvės aiškinant, esą jie nebūtinai turi dalyvauti eitynėse.  Taip, be abejonės būtina gerbti demokratinę teisę reikšti savo nuomonę. Tikrai nėra jokios prievartos dalyvauti. Visgi keista, kai liberalų ir socdemų pirmininkų tiesiog nėra, nors turėtų dalyvauti pagal tų partijų ideologijų apibrėžimą.  Juk Baltic Pride eitynės vyksta ne kiekvienas metais.

Atskiras pagiriamasis  žodis Vilniaus policijai.  Pirmą kartą pamačiau renginyje civilių policininkų grupę, dėvinčią raiščius su tekstu „Dialogo grupė“.  Tai policininkai, specialiai apmokyti nekonfliktinio konfliktų malšinimo meno.  Jie visi baigė 70 – ties valandų psichologijos mokymus bei lavinosi kitus  šiam  modeliui naudingus  įgūdžius. Tiesa, šios grupės veikia jau trejus metus.  

Maloniai nustebino nedidelis policininkų kiekis protingai paskirtas strateginėse eitynių kelio vietose. Palyginus su pirmomis dvejomis eitynėmis, kur, regis vos ne sunkiai ginkluotos policijos buvo daugiau nei dalyvių, šį kartą tas matomas policininkų kiekis nekėlė nemalonių minčių apie galimą grėsmę. Grėsmių nebuvo. Keli išsišokėliai buvo žaibiškai pašalinti. Vienu žodžiu, šios eitynės  pagrindine Vilniaus gatve sulaukė ir teigiamo praeivių dėmesio bei šypsenų. Akivaizdu, eitynės  normalių žmonių jau nebegąsdina.  Štai tokią Lietuvą visiems aš renkuosi.