Velniai, valstybė ir ist(e)orikai

Paskelbta 2011 gruodžio mėn. 4 d. | 1 koment.

Žymės: valstybė, nacizmas, bažnyčia, Vinokuras, velniai

Istoriko Bernardo Gailiaus paskaitos „Katalikų Bažnyčia nėra apolitiška, nes už bendruomenės ribų kovoja su velniu“ argumentacija neiškrenta iš agresyvaus, į karą kviečiančio fundamentalistinės katalikybės konteksto. Žiūrint į šį jauną vaikiną, gali žavėtis jo retoriniais sugebėjimais, dendiškumu, britišku grakštumu pokalbyje TV ekranuose. Na, ko ne Manto Adomėno kopija?

Tai ne asmeniškumas. Matyt, šitaip ir turi atrodyti šiuolaikiniai neokoniškieji intelektualai, kurie istoriją paverčia katalikiška isterika, o Konstitucinį Teismą –chunveibinais. Žaismingai, taip sakant. Stebina, tačiau, jo simpatija nacių filosofui Carlui Scmittui. Gal, kad jaunuolis nėra patyręs sovietinės diktatūros? Nors, kaip sakė vienas intelektualas, B. Gailius nepatyrė ir demokratijos, nes Lietuvoje dvidešimt metų gyvename butaforinėje demokratijoje.

Noriu tuojau pat padėkoti istorikui už sąžiningą katalikų bažnyčios aspiracijų atskleidimą, už tikrų „šiuolaikinės“ katalikybės tikslų ir siekių įvardijimą pasaulietinėje valstybėje. Ypatingas dėkui už (bent kol kas tik kaip intelektualinį argumentą) pasitelkimą pagalbon nacį ir antisemitą filosofą Carlą Schmittą, kuris su džiaugsminga euforija degino „žydiškas“ knygas ir valė iš Trečiojo reicho universitetų „žydpalaikius“. Nežinančiam priminsiu, kad nacių Vokietijos filosofas Carlas Schmittas yra žinomas kaip vienas iš nacizmo ideologu, liberalizmo priešas ir autoritarizmo teigėjas, manęs, kad jokia politika neįmanoma be priešo, supriešinimo, nes tokia politikos esmė. Pasak jo, priešą naikinti yra būtina. Ypač žydus. Toje valstybėje (Lietuvoje), kurioje, anot B. Gailiaus, demokratija, demokratinė valstybė tolygu velniui ir remiamasi nacisto pamąstymais šiai minčiai įrodyti, kas laukia tų kelių likusių „žydelių“ bažnyčiai laimėjus prieš valstybę - velnią?

Laikydamasis katolicizmo logikos, jis siūlo, matyt a priori bedvasiams valstybės žmogeliams, palikti mirtiną kovą už dvasingumą (katalikinį) KB kuri juos, net ir netikinčius, bet vis tiek iš prigimties nuodėmingus, išgelbės. Ne tik maldomis, bet įstatymais, kuriuos po ateinančių rinkimų pramuš TS-LKD. Todėl, reikia suprasti, balsuokite už šią partiją. Mat Carlas Shmittas yra teisus. Juk, pasak jo, nėra jokio skirtumo tarp demokratijos ir diktatūros, nes dauguma ir ten ir ten visada teisi. Už tokią drąsią kalbą B. Gailiui plojo naivūs savo nežinojime (?) aukšti katalikų bažnyčios pareigūnai (nekyla liežuvis įvardinti juos dvasininkais) ir TS-LKD politikai. Kaip dera šis faktas apie pastarosios partijos rūpinimąsi gerais lietuvių ir žydų santykiais, Holokausto atminimu, niekaip nesuvokiu.

Nacizmas - katalikų bažnyčios alter ego? Kraupi mintis, bet, Lietuvoje, matyt, dėsninga. Antraip kuriam galui plojama istorikui B. Gailiui, besiremiančiam filosofu nacistu atsisakiusiam po karo pripažinti denacifikaciją? Gal todėl, kad katalikų bažnyčia yra autoritarinė institucija turinti dvejų tūkstančių metų smurto prieš kitaminčius patirtį, o Lietuvoje buvę komunistai ir prisitaikėliai, prieš komunistinę diktatūrą niekada nepakėlę piršto ir per naktį tapę šventesniais už šventuosius, išvengė desovietizacijos, kurios iš vis buvo atsisakyta?

B. Gailius, kalbėdamas apie tiesą „su velniu žmogus kovoja tada, kai demaskuoja jo sumanymus ir sako tiesą. Ir jei kova su savo nuodėmingumu yra labiau kovos metafora, tai kova su velniu yra reali, joje kaip visos žmonijos gelbėjimo institucija dalyvauja ir Katalikų Bažnyčia“, netyčia atskleidė katalikybės esminį prieštaravimą, neturintį nieko bendro su vienintele ir absoliučia tiesa. Atvirkščiai, empiriškai patvirtinta tiesa rodo veidmainystę: viena vertus propaguojama meilė artimam, kita vertus teigiama, kad katalikiška pasaulėžiūra dalija pasaulį į velnio ir Dievo sekėjus, todėl, anot jo, katalikybės esmė yra giliai politinė.(!) Kol kalbama nesąmones apie velnius, velnio išvarymą, celibatą, prigimtinę nuodėmę – bala nematė, tai tos katalikiškos bendruomenės religiniai reikalai. Kol trūksta elementarios logikos Kristaus žodžiuose apie meilę artimam, tačiau tuojau pat skatinamas šeimos narių susipriešinimas, ką gi, tikėjime logikos nerasi: „Nemanykite, jog aš atėjęs Žemėje nešti ramybės. Aš atėjau nešti ne ramybės, o kalaviją, atėjau sukiršinti sūnaus prieš tėvą, dukters prieš motiną ir marčios prieš anytą. Žmogaus namiškiai taps jums priešais“. Bet, čia noriu paklausti TS-LKD šventeivų: ar neskamba šie žodžiai, atleiskite šventvagystę, komunistiškai? Tai niekas kita, kaip skatinimas naikinti šeimą, sieti šeimoje priešiškumą, raginimas ugdyti pavlikus morozovus. Naikinti šeimą už kurią TS-LKD ruošiasi įstatymais padėti galvą. Tai kuri institucija yra velnias? Valstybė ar KB?

Ir štai čia, priimu B. Gailiaus ir jam pritariančių žodžius apie katalikybę kaip agresyvią politiką už gryną, neraminantį pinigą. B. Gailius, kalbėdamas apie dvasingumą, teigia, kad pasaulietinė valstybė, atskirdama katalikų bažnyčią nuo valstybės lyg ir atima iš jos dvasios mokytojo monopolį. Matyt, iš jaunumo, revoliucingai tėškę demokratinei valstybei ultimatumą: „Katalikas negali ramiai žiūrėti į tokį valstybės degradavimą, todėl natūraliai per XIX ir XX amžių išsirutuliojo tai, ką mes turime šiandien – kad katalikybė yra politika. Ir tol, kol valstybė viena ar kita forma nepripažins, kad jos žemiškos valdžios kompetencija turi tam tikras ribas, kurių negalima peržengti, tai katalikybė tol ir bus ne tik metapolitinė, bet ir politinė pozicija“

Tai kokias žemiškas kompetencijos ribas peržengia liberali demokratinė valstybė? Kad atsisako autoritetu pripažinti nacistų korifėjų? Kad nekeičia Konstitucijos, taip, jog mūsų valstybę leistų paversti dar vienu Iranu, tik katalikišku? Kur teismai ir politikai vadovausis Biblija, o gėjus kars ant medžių centrinėse miesto aikštėse? Ar tikrai B. Gailius yra teisininkas?

Sutikimas audringais plojimais pasaulietinės valstybės įvardijimą velniu rodo isterišką KB baimę prarasti „dvasingumo sargo“ monopolį. Taip pat TS –LKD isterišką baimę prarasti valdžią. Sunku patikėti, kad vietiniai neokonų katalikų intelektualai taip neatsakingai flirtuoja su autoritarizmu šalyje, kuri nepatyrė vakarietiško švietėjiško periodo, bet tik prievartą, baudžiavą, okupacijas. Kas tie dvidešimt metų demokratijos žingsnelių tokiame laiko kontekste? Nuo kurios jau kai kam bloga darosi. Sako, per daug laisvės. Tos laisvės, kuri jų supratimu, nuo velnio. Kaip primityvu. Jeigu norima kovoti už katalikiškų vertybių puoselėjimą, laisvės neigimas, flirtas su autoritarizmu nesustabdys šimtus tūkstančių lietuvių katalikų bėgimo iš Lietuvos. Kur? Į nekatalikišką Angliją, Švediją, Vokietiją. Laisvei būtina asmeninė drąsa buityje pastoviai priiminėti savarankiškus sprendimus. Katalikų bažnyčios hierarchai ir neokonai tokio savarankiškumo negali pakęsti. Todėl demokratinė valstybė isteriškai tapatinama su velniu.