Juk A. Tapinas nėra joks rasistas. Bet mintis kilo dėl vienos nemalonios priežasties: šioje laidoje nedalyvavo nė vienas nelietuviškos kilmės Lietuvos pilietis.

Tačiau laidoje vietos atsirado Lietuvos tautinio jaunimo sąjungos atstovams. Tai tie, marširuojantys Kovo 11- ąja kartu su neonaciais ir skinais Gedimino prospektu. Kaip čia taip neapsižiūrėta?

Juk Lietuvoje nemenka dalis gyventojų, net 16,5 procento, yra etninės mažumos. (2001m. balandžio 6 d. Visuotinio gyventojų ir būstų surašymo duomenimis). 2009-2010 metų duomenimis Lietuvoje veikė 153 bendrojo lavinimo mokyklos, kuriose ugdymo procesas vyksta viena ar keliomis tautinių mažumų vartojamomis užsienio kalbomis (62 lenkų, 36 rusų, 1 baltarusių, 16 lietuvių ir lenkų, 21 lietuvių ir rusų, 11 rusų ir lenkų, 6 lietuvių, rusų ir lenkų kalbomis.

Ar šiems bendrapiliečiams emigracijos tema nėra aktuali? Ar jų tėvai ar vaikai nepalieka savo Tėvynės?

Suprantu, lietuviškame kontekste, pasižiūrėjus laidą, ne etninio lietuvio lūpomis tartas žodis Tėvynė turėtų skambėti lyg pasityčiojimas, ar ne taip?

Na, gerai, kiek švelniau: kaip nemalonus nesusipratimas. Kaip ir J. Mikelinsko knyga “Teisė likti nesuprastam, arba Mes ir jie, jie ir mes”. Nesigilinsiu į knygos turinį, kurioje kalbama apie žydus. Noriu tik atkreipti dėmesį į autoriaus knygos pavadinimą be jokios potekstės išreiškiantį mentalinę ribą tarp etninių lietuvių ir „visų kitų“. Tų, be kurių Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė būtų neįmanoma.

Savo naujausioje eiliuotoje Lietuvos istorijoje eilėmis vaikams „Tadas ir Misteris Arkadas: Mano Lietuva“ įžangoje rašau štai ką: „Apie savo šalį reikia/ Sužinoti kuo daugiau/ Kaip gali mylėt Tėvynę/ Nieko jei neišmanai?/ Tau lyg medžiui be šaknų/ Bus labai labai sunku“.

Tai štai, šioje knygoje yra toks skyrelis, skirtas kitataučiams bendrapiliečiams: „Ar žinai, kad Gediminas/ Laišku kvietė į svečius/ Vokiečius, žydus, rusus/ Lenkus latvius ir kitus/ (...) O už tai, kad miestas švyti (Vilnius) / Ir jiems AČIŪ reik sakyti!“.

Paskaityk šią knygelę savo vaikams, Andriau Tapinai. Beje, šią knygelę atsisakė lėšomis paremti Lietuvos Kultūros ministerijos Kultūros fondas. Bet ją parėmė, koks paradoksas, žydų, rusų, karaimų kilmės Lietuvos verslininkai – patriotai. Kurių įmonėse dirba šimtai bendrapiliečių lietuvių ir kurių dėka Lietuvos valstybė, tai yra mes visi, uždirba milijonus.

Ar jie galėjo bėgti iš Lietuvos? Galėjo. Bet nebėgo. Pradėjo kaip ir visi, nuo nulio. Ar aš galėjau negrįžti į Lietuvą, namo? Nerašyti knygų, kurias skaito tūkstančiai vaikų?

Galėjau likti Švedijoje, į kurią dabar lyg patrakę bėga bendrapiliečiai lietuviai. Bet grįžau. Ar man neskaudus sodybų tuštėjimo metas? Aplankiau ir lankausi vos ne kiekviename Lietuvos kaime, miesteliuose.

Kai kolega Andrius Užkalnis laidoje didžiuodamasis pirštu duria į pilnas maksimas, tai jis, akivaizdu, iš Vilniaus kojos nekelia. Taigi, ar man neskaudu, nesvarbu, kai mano artimi draugai lietuviai arba jų vaikai palieka Tėvynę?

Girdėjau laidoje ir vienos jaunos moters pasisakymą, esą Vilniaus rajone jie jaučiasi emigrantais. Ir vėl tikra tiesa. Ir taip išliks tol, kol jūs būsite MES, o mes būsime JIE.

Čia kažkaip niekas krikščioniškai kito skruosto atsukti neskuba. Išskyrus, kai pats tūlas lietuvis patenka į Londoną ar dar kur ir tuojau pat tampa J. Mikelinsko knygos herojumi. Tik šiuo atveju ne prakeiktu žydu, o prakeiktu lietuviu. Emocijos ir nevilties jausmas - tokie patys.

Žinoma, gal ir nederėtų taip jautriai reaguoti. Juk pagal politkorektišką demokratinį mąstymą esame vienos šalies piliečiai ir tiek.

Bet studijoje ramiai diskutavo remiantys šūkį „Lietuva lietuviams!“. Todėl ir tapo kažkaip nejauku, žiūrint išties puikią, demokratišką publicistinę LRT laidą „Tautos aikštė“. Kurioje nelietuviams bendrapiliečiams vietos neatsirado.

Publikuota lrytas.lt

Publikuota kaunozinios.lt