Švedijos ne provokacinė politika Rusijos atžvilgiu trumparegiška

Paskelbta 2015 rugpjūčio mėn. 25 d. | 0 koment.

Žymės: Švedija, NATO, Lietuva, Rusija, Arkadijus Vinokuras, V. Putinas

(Šis mano komentaras trumpesniu variantu buvo publikuotas stambiausiame Švedijos dienraštyje  bei IT priede Dagens Nyheter,.)

Diskusija būti NATO nare ar ne Švedijoje kartais pagimdo  absurdiškus politinius pasisakymus. Pavyzdžiui, valdančiosios Švedijos socialdemokratų partijos Riksdago narė Veronica Palm paskelbė,  esą narystė NATO nesuderinama su feministine socialdemokratų vyriausybės politika. Komentaras, manau, nereikalingas.  Tuo pat, pirmą kartą palankių narystei NATO švedų viršija pasisakančius prieš: 48 už, 35 prieš.  Yra ir mokslininkų, manančių, kad Švedijos narystė NATO būtų Rusijoje traktuojama kaip provokacija. Juk jau dabar V. Putino režimas grasina Švedijai ir Suomijai  karinėmis pasekmėmis narystės NATO atveju..

"Švedijos narystė NATO sutvirtintų  Rusijoje eskaluojamą  Vakarų aljanso nepagarbų požiūrį į Rusiją. Reikia atsisakyti ekspansyvios ir nepagarbios politikos. Todėl mes nerekomenduojame Švedijai tapti  NATO nare". Tokį patarimą švedams duodą  du Švedijos Karo akademijos mokslininkai,  profesorius L. Hagström ir dėstytojas T. Lundborg.  Ar tikrai  narystė NATO būtų kažkaip provokuojanti V. Putino Rusija?  Klausimas neteisingas.  Rusiją „provokuoja“ bet kokie jos politikai neatitinkantys Vakarų veiksmai.  Tai, ką siūlo  švedų mokslininkai  iš tiesų yra "Miunchenas 2". Jeigu dar kas pamena,  tokia nuolaidžiavimo politika  virto   Antrojo pasaulinio karo prielaida.

Švedijos visuomenėje, jos  politiniame elite šiuo metu vyksta atviros diskusijos būti ar nebūti NATO nare.  V. Putino režimas i diskusijas sureagavo atviru grasinimu. Rusijos ambasadorius Švedijoje  Viktoras Tatarincevas dienraščiui Dagens Nyheter pareiškė, kad Švedijos narystė NATO iššauktų atsakomąsias priemones.  Dviejų Švedijos Karo akademijos mokslininkų mintys atspindi Rusijos poziciją.  Jie teigia, kad NATO, santykiuose su Rusija, turėtų rinktis pragmatinę politiką (realpolitik). Jie, matyt,  siūlo, atsisakius  ”ekspansyvios ir nepagarbios” Vakarų politikos, leisti pačiai Rusijai pradėti psichoterapijos procesą, kuriam vadovautų pats V. Putino režimas? Ir kieno kaina? Tikriausiai Švedijos nepriklausomybės  kaina finliandizacijos politikos pavyzdžiu.

Kažkas labai negerai su šių švedų mokslininkų istorine logika. Jie, tikriausiai, pamiršo, kad per pastaruosius 25-rius metus Vakarai atvėrė visas įmanomas ir neįmanomas duris Rusijai: bendradarbiavimas su NATO, G8, Nord Stream, ES valstybės tragiškai sumažino asignacijas gynybai, o NATO tapo popieriniu tigru.  Taip pat ir milijardai nešvarių pinigų užplūdo Europą. Prieš  du žiaurius karus Čečėnijoje ir Gruzijoje, dalies Moldovos okupaciją, Europa užsimerkė.  Kokių dar priemonių reikėjo Vakarams imtis, kad patenkintų Rusijos ambicijas?  Atsigulti ant nugaros ir leisti savo noru būti išprievartautais? Iš esmės jie tai ir darė.  Tačiau Rusija vis agresyvėjo.  Buvo  okupuotas Krymas  ir pradėtas karas Rytų Ukrainoje. O ir V. Putino režimas verčia Rusiją diktatūra, kurioje žudomi opozicijos politikai, žurnalistai, - jau virš 100 žurnalistų per pastaruosius dešimt metų,

Rusijos agresija prieš Ukrainą ir dalinė jos okupacija Vakarams buvo netikėta, ramiai sau miegant rožinėje pacifizmo lovoje. Tikėdamiesi geruoju numalšinti Rusijos agresiją, Vakarai kaip tik ir pasirinko tų dviejų švedų mokslininkų patarimą iš principo  pakartoti  N. Chamberlaino  nuolaidžiavimo, sutaikinimo (appeasement) politiką.  Rezultatas, – Ukrainoje tūkstančiai žuvusių, pusantro milijono pabėgėlių.  Ir ne šiaip sau šie švedų  mokslininkai rekomenduoja įsiklausyti į  garsaus JAV  Čikagos universiteto  profesoriaus J. Mearsheimer nuomonę, kad Vakarai turėtų kaltinti patys save už NATO ir ES plėtrą  į Rusijos "įtakos sferą". Tai yra pripažinti, kad tokia perversiška interesų sferą egzistuoja.  ES būtent taip ir pasielgė Ukrainos sąskaita: nusprendė neduoti kovinių  puolamųjų ginklų  Ukrainai, sutiko su bedančiu Minskas I ir Minskas II. Už kampo laukia jau ir Minskas III. Beje, kas gali paneigti, kad Švedija, pasirinkus pasyvią politiką, vieną nelaimingą dieną taps  Rusijos įtakos sferos dalimi?  Juk Švedija nėra NATO narė.

Ir čia norėčiau atkreipti dėmesį į pačią sąvoką "NATO plėtra", kurią  Rusija įvardija kaip nepagarbos Rusijai rodymą. Ir kaip  pažeminimą.  Tas mistinis „pažeminimas“  tapo agresijos  prieš kaimynus  esminiu pateisinimu.  Taip pat siekiama Rusijos visuomenei įteigti, kad NATO yra kažkokia okupacinė galia, verčianti laisvas valstybes tapti jos narėmis. Todėl svarbu pabrėžti:  teisinės bei demokratinės Baltijos valstybės ir buvusios Warszawos pakto  narės laisvai ir savarankiškai, referendumais triuškinančiai  pritarė narystei NATO ir Europos Sąjungai. Bet kaip tik toks okupacinio  NATO įvaizdis smelkiasi iš Švedijos Karo akademijos mokslininkų kalbų.  Regis, sąmoningai ar ne, jie dalyvauja Rusijos dezinformaciniame kare prieš Vakarus, prieš Švediją. To karo tikslas yra kaip tik įteigti Vakarų visuomenėms  tik tokį Rusijos režimui naudingą  vaizdą.

Mes, Baltijos valstybių visuomenės, pagrįstai  traktavome Rusiją kaip galimą potencialią grėsmę. Tačiau ne kartą į mūsų siekį atkreipti į tai dėmesį, išgirdome niekinančias kalbas apie tuos baltus pastoviai praleidžiančius progą patylėti.  Tai buvo ir 1990-taisiais. Bet mes buvome teisūs. Mes, mažesnės ES valstybės, negalime sau leisti didesniems žaisti už  mūsų nugarų. Tai šia Lietuvos patirtimi  norėčiau pasidalinti su mūsų draugais  Švedijoje.

Tiesą sakant, žmonijos istorija niekada neįrodė, kad pataikavimas  agresoriui  mažina agresoriaus apetitą. Jeigu  esu neteisus, tai  atverkite kalėjimų vartus ir išleiskite į laisvę žmogžudžius bei kitokius smurtininkus. Jeigu ne narystė  NATO, Rusija vienokiu ar kitokiu būdu jau būtų įsiveržusi į Baltijos valstybes.

Ar Švedija gali šiandien gintis viena? Tai, žinoma,  priklauso nuo Šiaurės valstybių karinio bendradarbiavimo.  Bet, su tokiomis nustekentomis Švedijos ir Suomijos karinėmis pajėgomis, klausimas yra rimtas.  Mes, Baltijos valstybės, esame daug saugesni su NATO, nei už jos ribų.

Mažiausiai ko Švedijai reikia, tai vengti ne provokacinės politikos Rusijos atžvilgiu.  Tokia trumparegiška politika  greitai virstų keliaklupsčiavimu Rusijai. Šiandien esame priversti rinktis: laisvė arba patekimas į Rusijos interesų sferą su visomis iš to išplauksiančiomis pasekmėmis.

Jau laikas suprasti, kad Vakarai nenusipelno tokios rusiškos tikrovės.  Nors, normalu, kad žmogui sunku su tokia bauginančia tikrove susitaikyti. Padėtis tikrai absurdiška: Rusija, vietoje mandagaus įėjimo per atviras duris į Vakarus,  tas atviras duris  bando pitekantropiškai išspirti.  Jeigu mes tikrai norime padėti Rusijai ir sau, tai neturime pasiduodi V. Putino režimo šantažui.  Nepamatuotos nuolaidos Rusijai tik sustiprina jos įsivaizdavimą, esą Europa, tame tarpe Švedija, yra silpna, nesugebanti priimti atitinkamus sprendimus.  Pavyzdžiui,  nesugebanti stiprinti ekonomines sankcijas, taip leidžiant Rusijai tempti šantažavimo gumą iki begalybės. Toks silpno įvaizdis tik stimuliuoja agresyvaus Rusijos režimo  apetitą.

Taip, tiesa, kad Švedijos mintys apie narystę NATO Rusijoje suprantamos kaip grėsmė Rusijai. Na, ir kokių atsakomųjų priemonių Rusija gali imtis Švedijai nusprendus tapti NATO nare? Eilinį kartą pagrasinti branduoliniu ginklu? Tas grasinimas kaip tik ir parodo, koks silpnas šiandien V. Putino režimas yra. Pasirinkus “Rusijos negalima provokuoti” politiką, Vakarai taip ir liks atpirkimo ožiais už Rusijos tragišką užsienio ir vidaus politiką. Ar tai abu Švedijos Karo akademijos mokslininkai siūlo Švedijai?