Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Politinių lavonų kalbėjimas

Politinių lavonų kalbėjimas

Paskelbta 2013 vasario mėn. 4 d. | 2 koment.

Žymės: , , , , ,

www.theruleslawyers.com

Pastaruoju laiku vis aktualesnis tampa viešojo kalbėjimo aptarimas. Lietuvos Žurnalistų etikos inspektorius, Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos komisija pataria rašantiesiems įdėmiau rinkti savo žodžius straipsniuose įvardijant vieną ar kitą reiškinį. Ne, neturima omenyje cenzūros. Tiesiog žurnalistai turi savą etikos kodeksą, kuriuo pridera remtis. Išskyrus tuos atvejus, kai kontekstas pagrindžia hiperbolizaciją. Už tai pasisako ir Europos Žmogaus teisių teismas. Bet yra kitas viešas kalbėjimas – politiko, politikės, valstybės tarnautojo ar tarnautojos. Kuriems, regis, jokie kodeksai negalioja. Todėl nusikalbama. Ypač nusikalba politiniai lavonai.

Kraštutinis tokio kalbėjimo pavyzdys yra „Drąsos kelio“ šauniosios septyniukės kvatojimą sukelianti argumentacija. LNK laidoje „Diagnozė: valdžia“ jos lyderė žeria niekieno laidoje nestabdomus teiginius manydama, jog visi iki vieno Lietuvos gyventojai yra paskutiniai idiotai.

Atkreipkite dėmesį, kaip ir kokiomis priemonėmis politiniai lavonai bando skleisti visišką teisinį nihilizmą, nepasitikėjimą valstybės institucijoms. Anot „drąsiųjų“ vedlės ir jai pritariančiųjų: „Ji Lietuvoje nesulauks teisingumo“. Nors pati būdama teisėja dešimt metų, tą teisingumą lyg ir vykdė.

Lyg nebūtų teismo sprendimo, „drąsiųjų“ vedlė vis aiškina, kad ji yra tikroji svetimo vaiko motina. Tuojau pat užtikrindama žiūrovus esą ji „niekada nemeluoja“. Tokia yra telefoninių sukčių psichologija. Ji toliau kalba apie „žiauriai nužudytą“ jos brolį, nors Lietuvos ir Švedijos ekspertų išvada vienareikšmė: mirė uždusęs skrandžio turiniu.

Ir „svariausią“ argumentą pakloja Seimo narys V. Vasiliauskas. Tas argumentas, matyt, turėtų priversti Seimo narius balsuoti prieš teisinio imuniteto panaikinimą jų lyderei: „Jai praradus imunitetą, ją nužudys“. Seimas – slėptuvė ne tik nuo teismo, bet ir nuo žudikų? Belieka griebtis už galvos ir džiaugtis, kad į Seimą pateko tik septyni nonsensą kalbantys politiniai lavonai, parazituosiantys visus ketverius metus ant visuomenės kūno. Ir už tai kartu paėmus gausiantys veik tris milijonus litų.

Kitas, jau prieš akis virstantis vis dar kalbančiu politiniu lavonu – Viktoras Uspaskichas, siūlantis Seimo nariams „pačiulpti jo kraujo“. Iš tos pačios operos nuskambėjo ir Seimo pirmininko V. Gedvilo bukas pareiškimas apie rūpestį „savo žmonėmis“ Rusijos pagalba.

Prisimename ir R. Pakso, bei A. Valinsko nusikalbėjimus. Paskutinieji rinkimai parodė, kad Tvarkai ir Teisingumui gresia daugiau nebepatekti į Seimą. Stipriai krito ir Darbo partijos reitingai. Reikia tikėtis, kad po ketverių metų politinių lavonų ir jų nusišnekėjimų Seime nebeliks.

Apskritai vyraujanti problema kai kurių aukštų politikų tarpe Lietuvoje yra jų visiškas nesuvokimas, kad kalbėjimas turi politines pasekmes. Pačiam politikui ar politikei ir tuo pačiu jo ar jos atstovaujamai partijai ir tos partijos idėjoms.

Ypač išsilavinusi, turinti gilias demokratinio kalbėjimo šaknis visuomenė, reaguoja žaibiškai. Lietuvoje su tuo striuka, bet kaip tik politikai turi kelti viešo kalbėjimo kartelę. Na, striuka ir su politikais išmanančiais retorikos meną. Bet ir šito išmanymo nepakanka.

Būtinas suvokimas, kad kalbėjimas visų pirma yra politinė komunikacija, kurios nereikia painioti su viešaisiais ryšiais. To nesuvokus, atsitiks taip, kaip atsitiko sveikatos ministrui Vyteniui Andriukaičiui. Jo siekis teisiškai sveikatos apsaugoje sureguliuoti viešuosius ir privačius interesus buvo sutiktas šoku. Jis nebuvo suprastas net tarp savų.

Čia reikėtų priminti V. Andriukaičiui, kad revoliucijos sėkmė priklauso nuo dviejų prielaidų: demokratijos sąlygomis reformą remia valdančioji dauguma, prieš tai informavus visuomenę ir tuo pradedant viešą diskusiją, o diktatūros sąlygomis – grubi jėga.

Dėkui Dievui, gyvename ne diktatūroje. Todėl keista, kad socialdemokratai, žadėję nevykdyti jokių žaibiškų perversmų, savo pažadą lyg ir pamiršo. Reikia pasimokyti iš TS-LKD valdymo–komunikacijos klaidų. Neatsižvelgdami į visuomenės lūkesčius, jie ne tik griebėsi „naktinės reformos“ lyg žaibo iš dangaus, bet dar ir bandė primesti visuomenei klerikalinio gyvenimo normas, kurių ta visuomenė niekaip nepalaikė. Todėl po ketverių metų rinkimus jie pralaimėjo. Politinės komunikacijos žinovai tokių klaidų padarę nebūtų.

Kalbėjimo klaidų neišvengė ir premjeras Algirdas Butkevičius, per vieną dieną pakeitęs tris nuomones, o ir šiuo metu lieka neaišku, turėsime mes atominę ar ne? Politinėje komunikacijoje neaiškus politiko kalbėjimas yra tabu, nebent siekiama neleistinai manipuliuoti visuomene, siekiama pateikti norima, už turimą.

Tokio prieštaringo kalbėjimo pirmūnė yra mūsų prezidentė. Beje, socialdemokratai, konservatorių ir liberalų kaltinami neva vyriausybė pasiduosianti „Gazprom“ spaudimui, kaip tik dabar turi puikią galimybę pateikti visuomenei aiškią ir, jau faktiškai pagrįstą žinią – nenusileisti „Gazprom“.

Tačiau tokio visuomenę ir Lietuvai draugiškus užsienio partnerius raminančio ir koordinuoto kalbėjimo trūksta. Tikėkimės, kad premjero apsilankymas Briuselyje viską sustatė į savo vietas.

Politinės komunikacijos mokslo nepaisymas gali paversti politiką ar politikę pajuokos objektu. Akivaizdu, kad Ūkio ministrė Birutė Vėsaitė atėjo į A. Tapino laidą nepasiruošusi. Gal Seimo nario ar narės nusikalbėjimą kartą kitą galima toleruoti, bet ministrai ir ministrės turi būti savo srities profesionalais.

Žinantys kur ir kodėl eina, viena ar kita kryptimi. Politinės komunikacijos svarbiausias tikslas yra sukurti pasitikėjimą politiku bei jo ar jos politika. Visuomenės pasitikėjimas savo atstovais ir atstovėmis, valstybe ir jos institucijomis, yra darnios visuomenės pagrindas. Tokioje visuomenėje piliečiai žino, kad Konstitucijoje įprasmintos nuostatos nevirsta tuščiais šūkiais.

Politinė komunikacija reikalauja plataus ir gilaus susipažinimo su vidaus (ir užsienio) politikos srovėmis, kontekstais, socialiniais procesais, tarp jų - ir visuomenės lūkesčiais. Toks žinojimas verčia politiką ar politikę pasiruošti viešam kalbėjimui.

Tik tokiu atveju primityviai suprantami viešieji ryšiai virsta politinės komunikacijos vienu iš įrankiu leidžiančiu pateikti visuomenei aiškią politinę viziją. Ir net jeigu ji nebus priimtina, tokiam politikui ar politikei bus parodyta derama pagarba. Toks politikas ar politikė niekada netaps kalbančiu politiniu lavonu.


publikuota lrytas.lt

publikuota kaunozinios.lt


Publikuoti komentarą

Komentarai

  • Austėja Gruodis 28 d, 2009Nesuprantu kodėl autorius aotrdo toks nustebintas fakto, kad minia kai kuriais atžvilgiais prilygsta gyvulių bandai. Keliauja ramiai ir nemąstydama, tol, kol jų sąmonė nėra dirbtinai ir perdėtai sukrečiama. Taip buvo iki šiol taip tikriausiai bus ir ateityje. Daugumos psichologija.Kalbant apie konkretų vargšo Pipiro atvejį sutinku, kad informacija buvo per daug išpūsta ir pateikta gerokai perleidžiant per nuosavų emocijų prizmę. Kita vertus nemanau, kad bausmė per griežta. Autorius ir komentatoriai teisūs sakydami, kad tai pirmas toks atvejis Lietuvoje. Tik nesutinku, kad galima jį užginčyti remiantis tuo jog tokie dalykai vyksta kas dieną. Tai, kas įprasta nebūtinai turi būti (o dažnai ir nėra) toleruotina. Galbūt šis pirmas atvejis padės pamatus globalesnei kaitai šioje srityje. Galiausiai norėčiau pastebėti, kad autoriaus straipsnis taip pat gerokai pritvinkęs jausmų ir kiek perdėtas. Ypač kai paliečiama abortų tema. Taip mūsų valstybėje ir šiuolaikinėje visuomenėje daug kas nėra gerai ir daug kas neteisinga. Tačiau manau reikia džiaugtis vien jau tuo, kad šuns gyvybė buvo įvertinta, o žiaurus elgesys su gyvūnais pasmerktas visuotinai. Nesvarbu kokiomis aplinkybėmis. Žengdami šituo keliu galbūt ateisime ir iki pilnavertės pagarbos žmogaus gyvybei.P.S. Dėkoju už straipsnį. Vien tai, kad jis man sukėlė tiek minčių ir komentarų rodo, kad autoriaus paplušėta neblogai

    Publikavo Myles, 2013 liepos mėn. 12 d. 02:08 (prieš 6 metus)

  • Taikliai pastebeta, sarmata del tautos atstovu neismanymo.

    Publikavo Nerijus, 2013 vasario mėn. 04 d. 20:10 (prieš 7 metus)

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design