Lovos politika. Politika lovoje

Paskelbta 2011 spalio mėn. 4 d. | 1 koment.

Žymės: Vinokuras, lovos politika, lovoje, šeima, bažnyčia

Pirma dalis straipsnio pavadinimo nėra laužta iš piršto. Švedijos Geteborgo universiteto Politinių mokslų departamento dr. Andrej Kokkonen atliko tyrimą pavadinimu „Lovos politika. Kaip šeimos politika įtakoja moters norą gimdyti bei sprendimus formuojant partnerystę“ ( Bedroom politics. How family policies affect women’s fertility and union formation decisions. A. Kokkonen, 2011) . Šiame tyrime pagrindinis jo dėmesys yra skiriamas ne vyrui, bet moteriai, jos padėčiai įtakojančiai vaikų gimstamumą. Šiame tyrime nekalbama ir apie imigracijos įtaką gimstamumui.

Antra dalis pavadinimo, - mano pridėta, atspindi neo konservatyvios valdančiosios koalicijos šeimos politikos formavimo principus besiremiančius akmens amžiaus krikščionišku patriarchalinio vyro požiūriu į moterį bei šeimą. Susipažinę su A. Kokkoneno mintimis suprasite, kad vyriausybės pastangos didinti Lietuvoje vaikų gimstamumą – kalbu apie Katalikų Bažnyčios įtakotą šeimos koncepciją, atves ir jau veda šias pastangas į nesaugumą. Moters nesaugumą. Ir nusivylimą. Moters nusivylimą. Ar nusivylusi, nesaugi moteris norės turėti daugiau nei vieną vaiką? Atleiskite Bažnyčios sargai: turėti ar neturėti vaikų ar turėti daugiau vaikų galiausiai sprendžia pati moteris. O ne jos vyras.

Taigi, A. Kekkonen klausia: „Ar šeimos politika gali paveikti, nuteikti moterį gimdymui, daugvaikystei?“. Atsakysime taip, žinoma,. Šiame klausime nieko nauja. Juk matome, kaip demografinė padėtis visoje Europoje, visose išsivysčiusiose šalyse nesiekia 2,1 vaiko reikalingo atsverti populiacijos senėjimo ir mirštamumo mastų. Šiuo metu Europoje gimstamumas tesiekia, 1,4 vaiko. (Eurostat 2010). To paties klausia ir politikai. Pasak mokslininko, yra trys teorijos, trys požiūriai į problemą. Vieni mokslininkai mano, kad reprodukcijos mažėjimas yra įtakotas šiuolaikinės savęs realizacijos kultūros, kurios jokia šeimos politika nepakeis.

Kiti mokslininkai, daugiau orientuoti į ekonomiką, teigia, kad moterų nenoras turėti vaikų yra racionali reakcija į reprodukcijos kaštų augimą bei didesnių galimybių darbo rinkoje atsiradimas. Todėl, teigia mokslininkai, sudarius galimybes ženkliai mažinti reprodukcijos kaštus, tai yra juos kompensavus, galima įtakoti vaikų gimstamumo didėjimą.

A. Kokkonenas į pastarąją argumentaciją atsako šitaip: „ Nors šis argumentas neabejotinai turi savo privalumų ir dažnai pasiteisina, šis tyrimas teigia, kad praleidžiamas esminis faktas apie reprodukcijos prielaidas. Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad sprendimai yra tampriai persipynę, susieti su individualiu sprendimu sudaryti partnerystę arba ją nutraukti. Sprendimus turėti vaikų ar ne moterys priima dar prieš sudarant partnerystę, mat norima įsitikinti, kad jų partneriai dalinsis vaikų priežiūros našta. Be to, turint omenyje skyrybų kiekį, ne visi sprendimai turėti vaikų yra susiję su grynu altruizmu“.

Mes visi tikime meile iš pirmo žvilgsnio bei norime tikėti, kad vaikai gimsta iš meilės. Tikėtinai, pirmas vaikas gimsta iš meilės. Bet antras vaikas? Ar niekas neskaičiuoja kaštų? Neklausia savęs ar sugebės suteikti savo vaikams civilizuotas galimybes bei priežiūrą bent iki aštuoniolikos metų amžiaus? Bažnyčia ir tie, kurie neskaičiuoja pajamų, tie, kurie negyvena nuo algos iki algos, pastovioje baimėje ir nerime netekti darbo, nepaskendę paskolose,- žinoma, kodėl tokiems neturėti ir dešimt vaikų? Bet visi kiti mirtingieji, kurie gauna 50 litų už vaiką iki trijų metų (neturėję 5 tūkstančių litų algos prieš gimdant) pagalvos bent dešimt kartų. Rezultatas tokios ekonominės politikos – menkas gimstamumas. Jis tiesiai šviesiai trikovės pirštu duria į primityvų populistą Seimo narį Rimantą Dagį ir Co svaičiojantį apie šeimos vertybes ir Europos Sąjungos sprogimą neva vykstančio dėl šeimos vertybių trūkumo. Čia jis tikriausiai šneka apie „šliaužiančio liberalizmo baubą“, liberalizmo, suteikusio pusei žmonijos – moteriai, lygias teises su vyrais. Todėl komunistiniu stiliumi jo ir jo partijos skanduojami šūkiai, tipo „Spjauk i ekonomizmą, gimdyk iš meilės!“, „Vardan dvasingumo ir meilės tėvynei – gimdyk!“ nekreipiant dėmesio į piniginę, skamba nepagarbiai visų pirma moterims, norinčioms turėti vaikų, daug vaikų. Bet sąmoningai pasirinkusias jų neturėti arba turėti tik vieną.

Mokslininkas A. Kokkonenas nesustoja prie ekonominių paskatų. Jo tyrimas kalba apie ekonominių, psichologinių, liberalpolitinių paskatų moteriai, norinčiai gimdyti daugiau vaikų, simbiozę. Tai yra tai, kas suteikia moteriai saugumo jausmą, kuris yra esminis ir tiesiogiai formuojantis apsisprendimą turėti daugiau vaikų ar ne. Pasak jo, politika gali paskatinti gimstamumą šiais dvejais būdais: „Pirmas, sudaryti sąlygas moterims siekti partnerystės. Antras būdas - sudaryti sąlygas moterims gimdyti vaikus nestabilioje partnerystėje. „Šio tyrimo tikslas yra parodyti tokios politikos poveikį gimstamumo augimui. <...> Abejais atvejais, dėmesys turi būti nukreiptas nuo šeimos sampratos į individą, tai yra į tinkamas prielaidas skatinančias moterį gimdyti vaikus. Taigi, optimistinė šios studijos žinia yra ta, kad gerai supratus gimstamumo mažėjimo problematiką, taps savaime aišku, kad dosni šeimos politika gali atgaivinti Europoje gimstamumą; turi būti vykdoma politika, mažinanti individo išlaidas reprodukcijai. Kitaip tariant, šis tyrimas išnarplioja priežastinius mechanizmus, per kuriuos vykdoma politika daro įtaką moterų apsisprendimui gimdyti. <...>.“

Čia reikia atkreipti dėmesį į kirčius: kalbama ne apie paramą šeimai, kuri dažniausiai suprantama kaip patriarchato tvirtovė, kuri neretai sudaro neigiamas sąlygas moters apsisprendimui gimdyti, bet į moterį kaip individą. Ją, moterį, visų pirma reikia remti, moteris turi žinoti, kad saugios ar nesaugios partnerystės atveju, ji, kartu su vaiku, neliks ant ledo. Mūsų Seimo priimta šeimos koncepcija kaip tik šia prasme diskriminuoja moterį- motiną esančia santuokoje ir tą, už jos ribų. Konservatoriai sprendžia kažkokią „šeimos“ problemą stigmatizuodama moteris, vienišas moteris ar vienišus tėvus. Tai yra visiškas krikščionių fundamentalistų šeimos ir gimstamumo gelbėjimo idėjos žlugimas. Tai už ką „krikščioniškos“ šeimą „ginančios“ nevyriausybinės organizacijos vis gauna valstybinius pinigus? Kad gelbėtų šeimą, ar gelbėtų konservatorius nuo valdžios praradimo? Kad prievartiniu būdu verstu moteris gimdyti, antraip Bažnyčia netenka pajamų nuo pvz. krikštynų trūkumo?

Kaip gaila, kai geros idėjos patenka į rankas apsimetėliams nieko neišmanantiems apie lovos politiką, bet „viską“ apie politiką lovoje.