Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Lietuvos politikos debilizacija

Lietuvos politikos debilizacija

Paskelbta 2011 rugsėjo mėn. 2 d. | 1 koment.

Žymės: , , , ,

Pagaliau įvyko tai, apie ką buvo nuolat skambinama varpais apie dvejus metus: liumpenai konsoliduojasi. Su šūkiais „Gatvė į Seimą!“, „Gali A. Valinsko zombiai, galime ir mes!“, „Garliavos tiesa – Lietuvai!“, „Už paprastus žmones!“, „Į kovą už Lietuvą lietuviams!“.

Už šių šūkių – IQ nesugadinti veidai: V. Šustauskas, K. Brazauskienė, Venckienės klanas, nesveikose svajonėse jau besišlaistantis po prezidentūrą, nacistas R. Čekutis. Kartu su partijos „Tvarka ir teisingumas“ šūkiu „Tvarka bus!“ ir „Darbo“ partija jau turime aiškų ir nedviprasmišką galimai būsimo Seimo veidą.

Argumentas, esą liumpenai taip pat yra žmonės, turintys teisę reikšti savo nuomonę, tai atsakymas į šį argumentą yra A. Valinsko zombiai Seime: už ką jie gauna mūsų visų pinigus? Kad visus ketverius metus tylėtų arba gimdytų Seimą menkinantį vieną skandalą po kito, pamintų elementarią politiko etiką? Nuomones turime visi. Ir taip, visi turi teisę ją reikšti. Tačiau nuomonė nuomonei nelygi.

Pavyzdžiui, K. Brazauskienė aiškina, kad jos „partija“ kovos už paprastą žmogų. Kaip? Nacistas R. Čekutis (dievagojasi, kad ne nacistas, nors faktai rodo, kad nacistas. Toks kietas, bet prisipažinti neturi drąsos) sako – kovosime už Lietuvą lietuviams. Kaip? Garliavos minia šaukia „Šalin pedofilus!“. Kaip? Seime sėdi partija „Tvarka ir teisingumas“, jau tiek metų kovojanti už tvarką ir teisingumą. Norite sužinoti kaip? Šimtai milijonų skolų Vilniaus miestui, stadionas-koliziejus ir kyšiai.

Jeigu ir toliau rinksime žmones politikais ar partijas tik su „nuomone“, turėsime parazitus Seime ir valdžioje, visišką teisinį nihilizmą, t. y. Rusijos variantą lietuvišku veidu. Ta linkme akivaizdžiai ir einama. Taigi, dar kartą: į nuomonę turi teisę visi, bet taip pat visi turi turėti pareigą atsakingai pagrįsti savo nuomonę. Tai ir yra tai, kas skiria žmogų su pagrįsta nuomone nuo liumpeno, nuo gatvės. Nuo tų, kuriems politikos ir pilietiškumo supratimas prasideda ir baigiasi „sviestas sviestuotas“ pakalbėjimais, sovietiniu įtikinėjimu, kad ir melžėja gali valdyti valstybę.

Tuo jie yra įsitikinę patys ir tuo jie bando įtikinti visuomenę. O visuomenė yra taip išdrenuota masinės emigracijos (protų emigracijos taip pat), kad jai nesunku primesti šią pavojingą idėją. Mat vidutinybėms atsiranda plačios galimybės užpildyti tuštumą visose valstybės institucijose. Vidutinybėms jokiais būdais nereikia šviesių protų, nes tai jiems patiems gyvybiškai pavojinga. Todėl kai kažkokia vidutinybė aukštose pareigose – vicekancleris Giedrius Kazakevičius (?) – nusibeldžia į Naująją Zelandiją už keturiasdešimt tūkstančių litų su mergužėle (nors viską buvo galima sužinoti internetu neišleidžiant nė vieno lito arba pasiskambinus), tokią vidutinybę gina kita vidutinybė dar aukštesnėse pareigose. Tokiu būdu vidutinybių „elitas“ užsidaro. Visų pirma nuo tų, kurie juos rinko. Arba nerinko. Mat biurokratai skiriami.

Gal Seime esančioms partijoms reikėtų įstatymu numatyti tam tikrus reikalavimus visoms be išimties partijoms arba registruojant naujas ir pareiškusioms norą dalyvauti rinkimuose? Vienas toks reikalavimas būtų pateikti prieš rinkimus visuomenei visavertes politines, ekonomines, socialines, švietimo ir t. t. programas su konkrečiais skaičiais, tikslų siekimo būdais, pasekmėmis valstybei, visuomenei ir kiekvienam žmogui. O ne ant kelių ar net keliolikos popieriaus lapų surašytas nesąmones, prasidedančias niekuo neįpareigojančiais žodžiais: „Mes sieksime, kad...“

Kai kas iš valdančiųjų pasijuokė iš šios idėjos. Sakė, kad visai nesunku sumokėti keliems profesionalams ir tie staigiai surašytų tokią programą. Liūdnas, klaidingas ir skurdus požiūris. Jis atskleidžia visišką nepasitikėjimą rašytu žodžiu ir žmogaus poreikiu skaityti tai, kas rašoma. Ar nesakoma „tai, kas parašyta, kirviu neiškirsi“? Ir labai norėtųsi pamatyti tuos, matyt, labai kietus profesionalus, sugebančius paruošti rimtą politinę ir t. t. programą per kelias dienas.

Tiesą sakant, tokių profesionalų Lietuvoje galima suskaičiuoti ant vienos rankos pirštų. Kitas reikalavimas, niekaip neįgyvendinamas Lietuvoje, tai politinių partijų vadovų dvikova televizijos ekranuose – „Politikų kova“. Ir tose laidose jie turėtų apginti savo rašliavas. Juos tardytų savo srities ekspertai. Be baimės, kad juos paduos į teismą ir nuteis už tai, ką pagalvos „statistinis žiūrovas“. Tie keli anksčiau matyti bandymai yra tiesiog apgailėtini ir provincialūs. Jeigu jau viskas kopijuojama, tai nukopijuokite analogiškas TV laidas JAV, Anglijoje ar Švedijoje. Tos laidos turi milijonines auditorijas.

Regis, „klasikinės“ partijos – socdemai ir konservatoriai – prarado bet kokį sugebėjimą valdyti padėtį. Tik skėsčioja rankomis. Sakote ir liberalai? Ak, taip, ir liberalai. Ypač pastarųjų išsisukinėjimo vojažas Teisingumo ministerijoje pirmosiomis Baltarusijos disidento A. Beliackio išdavimo „batkai“ dienomis visiškai sumenkino jų kaip liberalios demokratijos prievaizdų įvaizdį. Bet ir šiaip liberalai, žvelgiant į konservatorių ir liberalų bendradarbiavimą, nepanaikino religinėmis dogmomis ir Bažnyčios neokonservatyvia politika paremto moralizavimo monopolio. Atvirkščiai, veik nieko nedarė, kad sustabdytų mentalinio atsilikimo užkonservavimą.

Apie prezidentės populizmą prirašyti ne iš piršto laužti kilometrai. Atsisakymas pašalinti teisėjų „klano“ atstovę N. Venckienę iš teisėjų „klano“ vien ko vertas simboliniame kontekste. Vidutinybės ir liumpenai puikiai suprato žinią: „Pirmyn į Seimą. Juk už mūsų – prezidentė!“

Vladas Laučius paskelbė puikų esė apie Lietuvos televizijų žmonių bukinimo politiką, žodžio laisvės sampratą. Tačiau nesutinku, kad visos pramoginės laidos bukos. Atvirkščiai: visos iki vėmimo įkyrėjusios laidos, kaip „Šok su manimi“, „Dainuok su manimi“, „Verk su manimi“ ar kaip ten ta laida, „Chorų karai“ (kodėl karai?), visokie talentų šou, kaip tik ir atlieka tam tikrą apsaugos funkciją nuo visiškos politinės ir kultūrinės debilizacijos.

Žmonėms be iliuzijų ir vilčių išties reikia „Panem & Entertainment“, parafrazuojant seną Romos šūkį. Gerai, jei ta pramoga yra šokiai ir dainos, kai ta pramoga suteikia jaunimui viltį parodyti savo sugebėjimus. Bet „Rubikonas“ (abiem prasmėmis) yra visai šalia. Jį peržengus, atsiras realybės laidos „Gladiatoriai: užmušk jį“ arba „Dulkinkis su manimi“. Ne, regis, tokia jau buvo. Kitaip tariant, Vladai Laučiau, nuo politikos debilizacijos mus saugo televizija? „Oh mon Dieu“!


Publikuoti komentarą

Komentarai

  • YES! I used to run in the morning in New York past dzenos and dzenos of people doing Tai Chi as the sun rose. So happy that you are now going to be my Yoga/Tai Chi/climbing friend :)

    Publikavo Tatyana, 2013 liepos mėn. 14 d. 17:41 (prieš 5 metus)

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2018 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design