Kiek šventa šeimos institucija Lietuvoje?

Paskelbta 2011 spalio mėn. 11 d. | 1 koment.

Žymės: šeima, institucija, Vinokuras, šventa, KT, Lietuva

Naudingiau visuomenės solidarumui būtų buvę, jeigu TS-LKD kovotų ne prieš Konstitucinio Teismo verdiktą konservatorių ir krikdemų „Šeimos koncepcijai“, bet imtųsi ryžtingų priemonių už santuokoje arba partnerystėje šeimas kankinančių problemų sąžiningą įvertinimą. Tada ir organiškai atsiras idėjų, kaip jas šalinti. Tačiau koją jiems vis pakiša bažnytinė santuokos instituto idealizacija bei partijos ideologija. Tikrovė kalba ką kitą. Psichologai – taip pat.

Visų pirma valstybė neturi teisės rūšiuoti šeimas į teisingas ar neteisingas. Valstybė neturi jokios teisės išsirinkus vieną socialinę grupę skatinti ją išskirtinėmis ekonominėmis priemonėmis. Prieš įstatymą yra visi lygus. Lietuvos Konstitucijoje tokia nelygybė nenumatyta. 38 Konstitucijos straipsnis kalba apie šeimą, santuoką, tėvystę ir motinystę kaip valstybės pagrindą. Rūšiuodama šeimas valstybė naikina visuomenės solidarumą. Nelygybė tarp piliečių tokiu atveju tampa norma.

Betgi tikslas, pasak „Šeimos koncepcijos“ kūrėjų yra santuokinės šeimos gelbėjimas ir jos iškėlimas aukščiau visko ir visų, kaip vertybių ir valstybės socialinio stabilumo garantas. „Tai – siekiamybė“, dažnas jų argumentas. Na, žinome, kad demagogija yra paskutinė politiko užuobėga. Tik šiais laikais tai vadinama „siekiamybė“. Pastebėjote, visos politinių partijų programos – siekia. Kai man ant stalo atsidurs politinė programa, kurioje numatyti „siekiai“ pavirs konkrečiais skaičiais ir numatytomis konkrečiomis pasekmėmis visuomenei ir atskiram individui, jau pradėsiu manyti, kad mūsų partijos, politikai suprato, kad turi reikalą ne su idiotu rinkėju, bet su sąmoningu piliečiu.

Taigi, žiūrėkime, kokia yra faktinė padėtis santuokoje Lietuvoje. Minėdama pasaulinę psichikos sveikatos dieną, viešoji įstaiga „Vaikų linija“ pristato „Neigiamos vaikystės patirties“ tyrimo rezultatus. Pasaulio sveikatos organizacijos užsakymu atlikto tyrimo duomenimis, net du trečdaliai jaunų lietuvių vaikystėje susidūrė su įvairiomis neigiamos patirties formomis – smurtu, nepriežiūra bei sunkumais šeimoje. Toks ankstyvasis patyrimas yra susijęs su rizikingu elgesiu suaugus bei didesne bandymų žudytis rizika.

2010-aisiais metais atlikto tyrimo metu apklausus 1636 19-21 metų studentus iš 11-os skirtingų valstybinių aukštųjų mokyklų paaiškėjo, kad net trečdalis jų vaikystėje patyrė fizinę ir psichologinę nepriežiūrą, pavyzdžiui, neturėdavo pakankamai maisto ar jautėsi nemylimi. Psichologinį smurtą patyrė 6,6 proc. vyrų ir 7,8 proc. moterų. Fizinį smurtą patyrė 9,4 proc. vyrų ir 7,2 proc. moterų. Seksualinį smurtą vaikystėje patyrė 3,5 proc. vyrų ir 6 proc. moterų.

18,9 proc. vyrų ir 29,1 proc. moterų gyveno šeimose, kuriose buvo priklausomų nuo alkoholio ar narkotikus vartojančių asmenų. 11,4 proc. vyrų ir 17,8 proc. moterų yra stebėję naudojamą smurtą prieš motiną ar pamotę. Tėvų išsiskyrimą ar skyrybas patyrė apie penktadalis tiriamųjų.

Trečdalis respondentų (34,1% vyrų ir 32,5% moterų) nepatyrė nė vienos neigiamos patirties vaikystėje, tačiau du trečdaliai tiriamųjų išgyveno bent vieną neigiamą patirtį. Su keturiomis ar daugiau neigiamos patirties formų susidūrė 8,3% vyrų ir 13,9% moterų.

Nustatyta, kad tie asmenys, kurie vaikystėje patyrė psichologinį, fizinį bei seksualinį smurtą, nepriežiūrą, įvairius sunkumus šeimoje (psichoaktyvių medžiagų vartojimą, smurtą, šeimos nario įkalinimą, gyvenimą su psichinių sutrikimų turinčiais asmenimis, tėvų skyrybas), suaugę yra dažniau linkę įsitraukti į rizikingą elgesį. Tose asmenų grupėse, kurios susidūrė su daugiau neigiamos patirties formų, buvo daugiau vartojusių psichotropines medžiagas, rūkančių ir anksčiau nei kiti pradėjusių lytinį gyvenimą. Neigiamas patyrimas vaikystėje taip pat susijęs su didesne bandymų žudytis rizika. Keturias ar daugiau (iš dešimties neigiamos patirties kategorijų) neigiamas patirtis išgyvenusių asmenų bandymų žudytis rizika yra 13,4 karto didesnė nei tų, kurie nepatyrė nė vienos neigiamos patirties.

Vaizdas ne iš maloniųjų. Kai Seimo nario Manto Adomėno advokatas LTV laidoje „Noras žinoti“ gindamas savo klientą ir santuokos instituciją pateikia Švedijoje atliktus tyrimus apie laisvoje partnerystėje gimusių vaikų neva padidėjusį polinkį savižudybėms, pastarasis „pamiršta“, kad aplamai savižudybių kiekis Lietuvoje yra vos ne aukščiausias Europoje, tame tarpe ir „pilnose“ santuokinėse šeimose.

Ar aš teigiu, kad atėjo galas santuokos institucijai? Jokiais būdais. Gyvenu laimingoje santuokoje. Tačiau akivaizdu, kad santuoka jau senai nebėra vertybių, stabilumo, harmonijos ir užuobėgos nuo kančių garantas. Laisvoje partnerystėje gyvena apie 28 procentus Lietuvos porų, o skiriamasi, kaip žinome, iš šimto santuokų šešiasdešimt viena.

Todėl palikite siekiamybę siekiamybei, bet ekonominės priemonės turi būti skiriamos visiems turintiems vaikų nesvarbu ar jie vedę ar ne. Lėšos taip pat turėtų būti skiriamos asmeniniam vaikų, tėvų ir motinų skyrybų atveju socialiniam saugumui užtikrinti. Tame tarpe galimybei lengvai kreiptis į psichologą. Kiekvienoje mokykloje vaikų psichologas yra tiesiog būtinas. Tai – civilizuotos švietimo politikos ir atsakomybės ženklas. Bažnyčia, šiuo atveju, nesugeba suteikti tinkamų paslaugų santuokų gelbėjimui.

Apie vertybes. Kokios vertybės, toks ir auklėjimas. Klausimas: ar valstybė, tai yra bet kuri valdančioji tuo metu partija turi auklėti suaugusius žmones primetant jiems moralinę savo partijos poziciją? Ateis socialdemokratai ir vėl, kaip toje sovietinėje kino komedijoje, kur kaimietis, sušukęs „valdžia keičiasi!“ užsideda kitą kepurę su kitu ženklu. Maždaug taip Lietuvoje ir įvyko 1990 metais. Tarp TS-LKD ir kitų partijų narių atrasim ne vieną buvusi komunistą, buvusi komsomolistą ar politruką.

Apie moralę kalbėti reikia. Ir apie tą, kuri atsispindi įstatymuose. Su ja galima susipažinti Baudžiamajame kodekse. Bet gyventi laisvoje partnerystėje nėra nusikaltimas. Griauti santuoką – taip pat. Todėl įstatymu ar „koncepcija“ bausti vieną žmonių grupę iškeliant į padanges kitą, tokia politika tik įtvirtintų socialinę neteisybę.