Imigracija ir daugiakultūriškumo kontekstas

Paskelbta 2011 liepos mėn. 23 d. | 0 koment.

Žymės: imigrantai, daugiakultūriškumas, integracija,

Daugiakultūriškumas ar multikultūralizmas? Viešojoje erdvėje dažnai naudojami abu terminai, nors turinys vienas ir tas pat. Todėl buvo pasirinktas pirmoji – lietuviškesnė savoka. Tačiau gremėzdiškumas taip ir išliko. Tokie sunkiai ištariami žodžiai kai kuriuos žmones teigiamiems pamastymams nenuteikia. Ypač kai kontekstas - Lietuva. Daugybė atliktų tyrimų vienareikšmiškai įvardija Lietuvą kaip vieną iš netolerantiškiausių ES valstybių. Keista. Juk pažvelgus į Lietuvos istoriją „Nuo Baltijos iki Juodosios jūros“ ir iki šių dienų, lietuviai kaip tauta visada buvo artimai susijusi su kitataučiais, - be kurių Lietuvos istorija būtų buvusi neįmanoma

Populiariai suprantamas daugiakultūriškumas mums nėra jokia naujiena, kitaip tariant. Kaip čia atsitiko, kad šiuolaikinė daugiakultūriškumo idėja tapo baubu? Kaip nutiko, kad žinomi už savo svetingumą, kai kurie lietuviai nenori priimti į savo glėbį bandančius integruotis į mūsų visuomenę imigrantus ar pabėgelius? Pavyzdžiui, 2003 metais Klaipėdos miesto socialinės paramos centras bandęs įkurdinti mieste penkias čečėnų pabėgėlių šeimas, susidūrė su sunkumais ieškant butų nuomai, susilaukė neigiamos visuomenės reakcijos, todėl tuo metu į Klaipėdą atvyko tik viena iš šeimų.[1] Deja, per penkis pastaruosius metus tendencijos beveik nepakito. Dr. Daivos K. Kuzmickaitės (Socialinės ekonomikos institutas) 2006 metais atliktame tyrime pabėgėliai, reaguodami į apgyvendinimo problemą, sakė: „Nuomotojų požiūris svarbiausias, kitaip niekas negalės mums padėti. Paaiškinkite jiems, kad mes ne žvėrys“.[2]

Ištiesu ne žvėrys. Bet – kitokie. Kaip tie „kitokie“ taps suprantamais ir savais, žinoma, priklauso ir nuo pačių žmonių, norinčių integruotis į mūsų visuomenę. Ar jie turi prisitaikyti prie mūsų gyvenimo normų ir tradicijų? Pavyzdžiui, kelis dešimtmečius Švedijoje gyvenantys musulmonai pastoviai reikalavo Švedijos švietimo ministerijos nesikišti į jų religines mokyklas, nors ten ugdomas požiūris į moters vietą visuomenėje, į smurtą prieš vaikus kaip auklėjimo priemonę, prieštarauja Švedijos įstatymams. Pavyzdžiui, Švedijoje, smurtas prieš vaikus yra draudžiamas, nužudymai dėl „šeimos garbės vardo suteršimo“ yra sunkus kriminalinis nusikaltimas. [3] Tokie nužudymai vėliau pradėjo greitai plisti kai tėvas arba brolis, arba visa giminė, nesutinkanti su dukters noru pasirinkti švedišką gyvenimo būdą ir jos vertybes, už norą draugauti su švedu, tokią dukrą nužudydavo. Motyvuodami tuo, kad neva duktė diskreditavo šeimą. Ir kad tokia tradicija yra „musulmoniška“, todėl Švedijos valstybė turi į tai atsižvelgti ir toleruoti. Švedijos valstybė į tuos argumentus kategoriškai atsisakė atsižvelgti. Žinoma, ir daugeliui iš mūsų sunku suprasti ir pritarti kai kuriems čečėnų imigrantams ar pabėgėliams aiškinantiems, kad moteris neturi teisės dirbti, turi būti pastoviai kontroliuojama, tai yra uždaroma tarp keturių sienų, be jokios galimybės integruotis į naująją visuomenę, todėl praktiškai tampant visiška vyro verge.[4]

Be abejonės, (mūsų piliečių supratimu) pabėgėliai, norėdami integruotis į mūsų visuomenę, turi pripažinti Lietuvos teisės aktus tame tarpe ir Lietuvos Konstituciją. Pavyzdžiui, moters ir vyro lygiateisiškumo principai kartais nedera su tradicine vyro viršenybės virš moters kultūra, vyraujančiai kai kuriuose šalyse. Tačiau nedemokratinio gyvenimo būdo tradicijos neturėtų skatinti priešiškumo ne savo noru savo tėvynę palikusiems žmonėms. Atvirkščiai, juos atstumdami, niekada neleisime nei sau, nei jiems kada nors suprasti vienas kito. Grynai buitine prasme, kaimynams tai nėra naudinga, nes toks atsiskyrimas taps pastovaus konflikto tarp abiejų pusių priežastimi. Tad apie tai, ką reiškia daugiakultūriškumas, prieš kokius iššūkius mus ir pabėgėlius pastato ši samprata, bus kalbama šiame skyriuje.

Daugiakultūriškumas ir tikrovė

Kaip jau pastebėjau įvade, populiariai suprantamas daugiakultūriškumas yra tiesiog kelių kultūrų taikus ir lygiateisis sugyvenimas bendroje politinėje erdvėje – valstybėje. Idealiausiu atveju, dėl šios taikios ir gražios idėjos niekam neturėtų kilti priešiškumo. Tačiau su nerimu matome televizijos ekranuose Paryžiuje masiškai imigrantų deginamas mašinas ir riaušes[5]. Matome ne tik fanatiką musulmoną žudantį garsų olandų režisierių[6], bet ir šauniai žygiuojančius skustagalvius Gedimino prospekte šaukiančius ,,Viens du trys, graži Lietuva be ruso, žydai lauk“ ir „Lietuva lietuviams“.[7] Vienos ir kitos pusės gina savo jiems savaip suprantamą tautinį ar religinį identitetą. Vieni - suprasdami daugiakultūriškumą kaip tiesų kelią į tautiškumo praradimą, kiti – kaip demokratinės valstybės suteiktą nekvestionuojamą teisę savo etninėje aplinkoje toliau gyventi ir puoselėti akmens amžiaus patriarchato ir religinio fundamentalizmo tradicijas.

Taigi, daugiakultūrališkumas realiame gyvenime suprantamas labai nevienareikšmiškai. Ši iš pirmo žvilgsnio graži idėja tapo prieštaringai vertinama ideologija ir dėl aukščiau minėtų priežasčių, ir dėl susikirtimo su pliuralizmo, šiuolaikiškai suprantamomis asimiliacijos idėjomis ir teisingumu. Kitaip tariant, imigrantai reikalavo pripažinti ir gerbti jų kultūrą ir tradicijas, atsisakant elgtis taip pat su daugumos kultūra ir į ją integruotis. Todėl ideologija virtusia daugiakultūriškumo idėją imamasi persvarstyti nuo Australijos, Skandinavijos, Europos iki Kanados.[8]

Daugiakultūriškumo ideologija, teigianti skirtingų etninių grupių teisę išsaugoti savo kultūrinį identitetą ir tradicijas visiškai atsiribojus nuo etninės daugumos ilga laiką buvo politkorektiška ES rėmuose. Tikint, kad ši ideologija padės išvengti kultūrų (civilizacijų) susidūrimo, kalbant politikos mokslų tyrinėtojo Samuelio P. Hantingtono (Samuel P. Huntigton)[9] terminais.

Sociologijos daktaras Tadas Leončikas lyg ir rodo kelią, leidžiantį išvengti „civilizacijų konflikto“: „ Daugelis etniškumo šiuolaikinėje visuomenėje tyrinėtojų laikosi nuomonės, kad etninių mažumų individai, sėkmingai besinaudojantys visomis pilietinėmis teisėmis ir turintys pragyvenimo šaltinį bei mokantys daugumos (dažniausiai – valstybinę) kalbą, sėkmingai perima daugumos visuomenės elgesio normas bei kultūrines vertybes, tačiau nebūtinai atsisako savo etninio tapatumo (tokios galimybės užtikrinimas – vienas esmingiausia šiuolaikinės demokratijos dalykų)“,[10] Sutinku, kad etninio tapatumo užtikrinimas yra vienas esmingiausių šiuolaikinės demokratijos dalykų, bet ar tai taip pat reiškia, kad norint pabėgėliui sėkmingai integruotis į mūsų visuomenę, tereikia tik paties pabėgėlio sugebėjimo, naudojantis visomis pilietinėmis teisėmis, įsigyti pragyvenimo šaltinį bei išmokti valstybinę kalbą? Tik, kad taip ir atsitiktų, pabėgėlis pačioje jo integracijos proceso pradžioje turėtų būti mažiausiai išsilavinęs. Tačiau tyrimai rodo, kad nemažas skaičius pabėgėlių Lietuvoje turi tik pradinės mokyklos lygio išsilavinimą arba neturi jokio išsilavinimo. Turint omenyje, kad pajamos ir išsimokslinimas yra vieni pagrindinių socialinio statuso veiksnių, galima teigti, kad ne vienai pabėgėlių šeimai kelias į etninės daugumos tarpą nebus rožėmis klotas. Todėl ypač aktualu yra padėti pabėgėliui pačioje pradžioje susipažinti su mūsų valstybės sandaros pagrindais, istorija, kultūros ypatumais bei integracijos politika.

Lietuvoje jau pradėta eiti šiuo keliu. Pavyzdžiui, per 2008 m. parama integracijai savivaldybėse naudojosi 298 prieglobstį gavę užsieniečiai. Šie asmenys bent kelias dienas per ataskaitinį laikotarpį pasinaudojo teikiama parama leidžiančia susipažinti su aukščiau minėtais dalykais.

Taigi, tarp 2004 metų iki 2008 metų pabėgėlio statusas buvo suteiktas tik 62 žmonėms. Suteikta papildoma apsauga per tuos pačius metus – 1863 asmenims. Tarp 1997 ir 2008 metų prieglobsčio prašymų kiekis - 4809 asmenis.[11]. Sprendžiant iš skaičiaus atvykusių užsieniečių į Pabėgėlių priėmimo centrą, tarp 2003 ir 2008 metų (bendras skaičius 550 žmonių ir dauguma prašančiųjų prieglobsčio yra atvykę iš Rusijos, mūsų visuomenė dar labai toli nuo civilizacijų konflikto.[12]

Vengti nesusipratimų

Kaip daugiakultūriškumas ir jo poveikis pasaulėžiūrai bei politikai yra suprantamas mūsų politikų tarpe ir ar jis aplamai yra suprantamas? Juk nuo to supratimo priklausys mūsų visuomenės nuomonės pabėgėlių atžvilgiu formavimas. Ar bus kuriama atskira daugiakultūriškumui skirta pedagogika ir jos principai pradinėse mokyklose ir vidurinėse mokyklose?[13] Kaip ji bus įdiegiama darželiuose? Ką apie daugiakultūriškumą kalba sociologai? Bet ir jų nuomonė priklauso nuo politinių simpatijų ar antipatijų. Dabar gi, neturint bendros politinės daugiakultūriškumo nuostatos, neišvengiamai kyla kultūros skirtumais įtakoti nesusipratimai, kiekvienas sau paliekamas su savo idealais ar fobijomis. Ir tokie nesusipratimai nėra reti. Todėl populiariai suprantamas daugiakultūrinis pasiruošimas visiems asmenims su kuriais susiduria pabėgėlis, kaip tik ir nulemia pirmųjų pabėgėlio žingsnių į visuomenę sėkmę: „Socialinis darbuotojas turi būti tarpininku tarp skirtingų kultūrų ir socialinių institucijų. Neįvertinus pabėgėlių buvusios aplinkos ir patirties, socialinis darbas gali labiau skatinti konfliktą nei padėti. Šių problemų sprendimui, užsienio šalys praktikuoja socialiniais darbuotojais ir kultūriniais tarpininkais įdarbinti pabėgėlių praeitį turinčius darbuotojus“.[14]

Išvengti kultūrų švelnesnių ar kietesnių susidūrimų neįmanoma. Tačiau kalbant apie daugiakultūriškumą, reikėtų visų pirma atkreipti dėmesį į mūsų pačių socialinio bendravimo kultūrą, kurią įtakoja, pavyzdžiui: kalba, kūno kalba, etiketas, higiena, išsilavinimas ir taip toliau. Tik prieš dvidešimt metų, pavyzdžiui, pamatęs Vakaruose žmogų iš sovietinio bloko, iškarto galėjai tokį atpažinti iš blogo kvapo, savimi nepasitikinčios kūno laikysenos, drovumo, kalbos nemokėjimo.

Reikia taip pat kalbėti ir apie tai, kad mūsų tarpusavio socialinių santykių kultūra pastoviai įtakojama brandžiais arba neapgalvotais politikų sprendimais tiesiogiai atsiliepiančiais daugumos požiūriui į vienas kitą, į moralę ir etiką.

Mūsų pačių kultūra

Kokią mes atstovaujame kultūrą, jeigu mus pačius, iš principo naujokus Europos Sąjungoje, laiko parijais, tik besikapanojančiais lauk iš korumpuotų valstybės ir jos piliečių tarpusavio santykių? Korumpuotų ta prasme, kad nei viena politinė partija patekusi į valdžią, pasirodo, nesivadovauja nei savo rinkimine programa, nei savo ideologija. Nes tokios paprasčiausiai neturi, o jeigu ir turi, tai dažniausiai tai yra vienas kitai prieštaraujančių idėjų mišinys[15]. O iš kitos, piliečio pusės, valstybės apgavimas yra norma ir nacionalinis sportas[16]

Na, o kokią sąsają turi šie pastebėjimai su daugiakultūriškumu? Tiesioginę: pavyzdžiui eiliniam danų valstybės tarnautojui imigranto ar pabėgėlio pasiūlytas kyšis susilauks nesupratimo ir nepritarimo reakcijos, Rusijoje ir Lietuvoje – dažniausiai jokios. Paspekuliuokime: daugelyje Rytų Azijos šalių bakšišas (kyšis) yra laikomas norma. Taigi, pagavus tokį bakšišo davėją už rankos, bus atsakyta, jog toks būdas gauti sau lengvatų yra įprastas to žmogaus kultūroje. Bet pagal mūsų įstatymus toks elgesys baudžiamas. Remiantis paviršutiniškai suprantama daugiakultūriškumo nuostata tai yra neturint tarpkultūrinės ir daugiakultūrinės kompetencijos, lyg ir turėtumėme pro pirštus žiūrėti į tokį šio žmogaus jo aplinkoje įprastą elgesį, ar ne taip? Tačiau vienareikšmiškai atsakysime, kad ne, taip negalima. Bet, kaip jau minėta, mes taip pat neesame šventieji. Na, o nubaustas žmogus kiek dantis sukandęs atkentės jam skirtą baudą, kitaip tariant, jo jausmai nebus labai gyliai užgauti. Bet kaip su religinių simbolių manifestacijomis? Ar sutiksime, kad musulmonė mūsų visuomenėje nešiotų burką tai yra visą kūną iki akių dengiantį apdarą? Draudimas nešiot burką, tačiau, sukeltų ir jau sukelia didžiausią nepasitenkinimą. Tuojau bus kalbama apie pažeistas jų teisę į savo tradicijas, kultūrą, religiją ir žmogaus teisės.[17]

Kita mūsų visuomenėje vyraujanti kultūra yra – baimės. Pasižiūrėkime į lietuvio[18] darbdavio požiūrį į darbuotoją, į žeminančius mokėjimus vokelyje. Vienintelis darbuotojas suradęs drąsos viešai paskelbti išnaudojimą ir korupciją, buvo moteris.[19] Mūsų valstybinių institucijų darbuotojai ne iš lojalumo darbo vietai, bet iš baimės ją prarasti, dažnai atsisako bendrauti su žiniasklaida viešai.

Štai su tokia socialine – kultūrine tikrove susiduria ir pabėgėlis, ir jį kuruojantis asmuo. Įdomu ir tai, kad daugelis pabėgėlių puikiai suvokia į kokią kultūrinę ir ekonominę terpę jie patenka, todėl tas žinojimas ir yra viena iš labai svarbių priežasčių, dėl kurių kai kurie neapsisprendžia ar likti Lietuvoje, ar keliauti toliau tik jiems suteikus pabėgėlio statusą. Tas neapsisprendimas skaudžiai atsiliepia visai pabėgėlio šeimai (jeigu tokią turi) ir jo tolimesnei integracijai į Lietuvos visuomenę.[20] .

Kita vertus, peršasi mintis, kad pagalbos pabėgėliams kultūra yra tiesioginių atitinkamų Europos Sąjungos struktūrų ir fondų piniginės paramos skirtų pabėgėlių prieglobsčiui ir integracijos projektams įgyvendinti išdava. Kitaip tariant, nepiktai pajuokavus, nebūtų lėšų, neliktų ir kultūros. Na, o būdami vis dar archajiškai nacionalistiškai nusiteikusi, siaurai tautiškai save suprantanti visuomenė (sprendžiant iš visos eilės tyrimų, nenorime dalintis kaimynyste nei su tais, nei su anais, nei su juodais, nei su geltonais, nei su žydais, nei su romais, nei musulmonais, na, gal su neįgaliaisiais, bet tikrai ne su narkomanų reabilitacijos centrais ir ne duok Dieve, su jaunimo kolonijomis)[21], tai šiuo metu pagalbos artimam, labdaros 0kultūra tikrai nėra viena iš prioritetinių mūsų lietuvių socialinės kultūros tikslų. Tarp kitko, Vilmorus atlikta reprezentatyvi Lietuvos gyventojų apklausa (Lietuvos socialinės ir darbo apsaugos ministerijos užsakymu (2008), 77 procentai Lietuvos gyventojų laiko save tolerantiškais! Bet tas pat tyrimas teigia, kad net 75 procentai (!) gyventojų nenorėtų gyventi šalia romų! Nors kuolą ant galvos tašyk! Gal čia kalbama apie kitus, ne Lietuvos žmones?

Taigi, mes patys pastoviai reikalaujame ginti ir gerbti mūsų etniškumą, kalbą, tradicijas, bet užtikrinti tokią pat teisę mūsų šalyje apsigyvenusiems pabėgėliams, etninėms mažumoms, imigrantams remiantis taikaus su kitomis kultūromis sugyvenimu principu, kažkaip, psichologiniame kontekste nelengvai sekasi.Tos pačios, pavadinčiau - egoistinės subkultūros išdava rezultatas gal ir yra prieglobsčio prašytojų socialinės ir profesinės integracijos galimybių studijos ataskaitoje (SEKI, 2005) pastebimas nejautrumas pabėgėlių problemoms: „Lietuvoje apklaustų pabėgėlių respondentų atsakymai liudija pozityvios patirties pirmųjų kontaktų metu stoką. Šioje studijoje pateiktame Dr. I. Tamutienės straipsnyje cituojama medžiaga, kuri atskleidžia negatyvius pavyzdžius, kada pabėgėliams – net moterims ir vaikams – tekdavo susidurti su Lietuvos valstybės tarnautojų abejingumu ar net paprasčiausia humanizmo stoka. Išsekusiems asmenims nebūdavo pasiūloma pirminė pagalba (pvz., vanduo, maistas), be paaiškinimo verčiant ilgai laukti administracinių formalumų išpildymo, pakankamai nepaaiškinant, kur ir kodėl buvo gabenami ir pan. Akivaizdu, kad tokios pirmųjų kontaktų patirtys ne skatina, o trikdo pasitikėjimą naująja šalimi ir verčia abejoti jos pagarba žmogui“[22].

Pabėgėliams, ypač iš Tolimųjų Rytų, Afrikos, islamo šalių toks elgesys sukelia šoko būseną. Kaip ir, iš pirmo žvilgsnio, visai nekaltas lietuvio pareigūno bandymas paspausti musulmonės moters ranką. Matant jos vyrui. Arba per ilgas žvilgsnis į moters ar jų dukros pusę. Arba kalbėjimas tik su patrauklia pabėgėlio žmona, nenuleidžiant nuo jos akių jos vyrui matant. Šis pavyzdys yra tipiškas etninės kūno kalbos kultūros pažinimo stokos ir nejautrumo mišinys.[23]. Su panašiu nejautrumu galima susidurti ir vietinių etninių mažumų atžvilgių. Pavyzdžiui, Dainų šventėse dainuojamos tik lietuviškos dainos. Kai kuriuose vaikų darželiuose vaikai mokami dainų kur išjuokiami žydų kilmės lietuviai. Daina „Žydas jojo ant ožkos“ pateikiama kaip lietuvių liaudies daina.[24] Tas tyrimuose pastebėtas nejautrumas eina lyg raudona gija per visą mūsų visuomenę neišskiriant nei vienos etninės grupės. Pavyzdžiui, nejautrumas rodomas iš Šalčininkų administracijos pusės etniniams lietuviams, mažinant lietuviškų mokyklų skaičių arba finansinę paramą joms.

Todėl, turint aiškų daugiakultūriškumo supratimą, apsisprendus įtraukti šią tema į švietimo ir auklėjimo politiką, bent butų galima išvengti elementarių kultūrinių nesusipratimų buitiniame bendravime tarp skirtingų kultūrų ir pačioje Lietuvoje, ir bendraujant su užsieniečiais.

Keli pastebėjimai

Diskusija apie daugiakultūriškumą, jo formas, ribas, ekonomines pasekmes Lietuvoje lyg ir vyksta akademiniame ratelyje. Akylus skaitytojas pastebės, kad savo straipsnyje „Pabėgėlis daugiakultūriškumo kontekste“ aš vis nukrypstu nuo pagrindinės daugiakultūriškumo idėjos apžvalgos į šalutinę, konkretesnę, tą, suprantamesnę, - apie skirtingų kultūrų žmonių tarpusavio santykius, jų pasekmes pabėgėliui ir mums patiems. Mat mūsų politinėms partijoms ir mūsų intelektualams reikėtų apsvarstyti sociologijos profesoriaus Christiano Joppkes ir kitų Vakarų sociologų teiginius apie liberalios valstybės kintanti požiūrį į daugiakultūriškumą. Kaip jau minėta, taip elgiasi jau keletas Vakarų valstybių. Nuo šio apsvarstymo rezultatų priklausys, kaip toliau bus formuojama pabėgėlių integracijos politika, kaip bus veikiamos mūsų visuomenės sociokultūrinės nuostatos. Antraip gali būti susidurta su Prancūzijos, Nyderlandų ir kitų Europos valstybių integracijos politikos pasekmėmis: pabėgėlių ir imigrantų socialinis atskirtinumas, pastovi bedarbystė ir kultūrinio identiteto stoka persiduodančios iš kartos į kartą. Olandija, siekdama konstruktyviai išspręsti šias problemas jau imasi daug griežtesnės integracijos politikos.[25]

Na, o remiantis šiame straipsnyje panaudotais tyrimais, peršasi išvada, kad socialiniai Lietuvos darbuotojai, dirbantys su pabėgėliais, yra priversti savo išsilavinimu, dvasiniu užsigrūdinimu, politine ir kultūrine nuovoka atsistoti bent penkiais laipteliais aukščiau, nei jų kolegos senosiose ES valstybėse. To paties reikėtų ir mūsų valstybės tarnautojams. Nes valstybės tarnautojams, atsiplėšus nuo juos supančios tikrovės, reikia vos ne kasdiena kurti, konstruoti tikrovę, tokią, kokios reikalauja idealiai suprantama daugiakultūriškumo koncepcija, net jeigu jie patys ja netiki, nes jos paprasčiausiai nesuvokia.

Kita išvada, pasak atliktų tyrimų yra ta, kad vienintelis ir greičiausias būdas integruotis į mūsų istorijos audrų, ekonominio pakilimo ar ekonomikos griūties vartomą ir kankinamą visuomenę, tai pabėgėliui kuo greičiau susirasti darbą.[26] Juk tik tokiu būdų ir pabėgėlis, ir mes patys galėsime susipažinti su vienas kito kultūra, tuo pačiu koreguojant savo kultūrines nuostatas vienas kito atžvilgiu. Tačiau, žinia, mūsų visuomenėje šiandien tai užsiėmimas skirtas Sizifui arba Guliveriui milžinų šalyje. Nes čia, pasak sociologo dr. Tado Leončiko, suveikia trigubo atmetimo sindromas: ieškantis darbo yra ir pabėgėlis, ir kitokios kultūros, ir išpažįstantis kitokią religiją. Ir čia taip pat susiduriama su valstybės požiūrio į žmogaus problemą politika. Pasak Socialinės ekonomikos instituto tyrėjų, „Dauguma prieglobstį gavusių su baime laukia tos akimirkos, kai baigsis integracijos laikotarpis ir parama bus nutraukta visiškai. Toks ryškus šuolis tarp paramos teikimo ir jos nutraukimo neatitinka protingumo ir proporcingumo principų, kaip ir mechaninė nuostata tuoj pat nutraukti paramą suėjus metams. Pagal individualizacijos principą turėtų egzistuoti individualus integracijos planas kiekvieno pabėgėlio atveju su maksimaliais paramos teikimo rėmais, kurio metu parama būtų proporcingai mažinama. Tuomet pabėgėliai išvengtų socialinio šoko, kurį patiria suėjus vienerių metų terminui“.[27]

Populiariai suprantamos daugiakultūriškumo idėjos suvokimas yra svarbus mūsų visuomenei. Bandymas atsiriboti nuo „kitokių“, nors pačioje Lietuvoje turime visą eilę įvairių ir per amžius čia gyvuojančių kultūrų, apsunkina konstruktyvų tarpusavio bendravimą ir realų supratimą, kad esame vienas nuo kito priklausomi. Toks supratimas turi būti ugdomas nuo mažens, kuriant ir diegiant specialias tam tikslui švietimo programas per visą edukacinę sistemą.

Taip pat yra būtina kalbėti apie pačią daugiakultūriškumo ideologiją, kodėl ir kaip jos įgyvendinimas tapo kontraversišku. Kol neatsakysime į šiuos klausimus, tol gyvuos vaizdinys daugiakultūriškumo, kaip dviašmenio kardo kertančio ir pabėgėlio, ir prieglobsčio teikėjo pusėn. Turint omenyje didžiulius Lietuvos gyventojų emigracijos mastus, prieš save galime įsivaizduoti du asmenis su kuprinėmis „ant kupros“ stovinčius „ant Lietuvos rubežiaus“; vieną einantį link Lietuvos, kitą - iš jos. Linkėdami vienas kitam sėkmės. Vienam iš jų jos tikrai reikės, nes bent 55 procentai Lietuvos gyventojų nemano, kad pabėgėliai gali praturtinti kultūrinį Lietuvos gyvenimą. Atvirkščiai: net 46 procentai gyventojų yra įsitikinę, kad pabėgėliai tik padidins nusikalstamumą Lietuvoje. [28] Nemanau, kad lietuvis emigrantas arba, ne duok Dieve, lietuvis pabėgėlis, norėtų patekti į tokią terpę.

[Žiūrėta 2009 06 12].

[2] Dr. Daiva. K. Kuzmickaitė, „Pabėgėlių ir jų šeimų poreikiai Lietuvos respublikoje (Tyrimo ataskaita).“ Socialinės ekonomikos institutas, 2006 m. <www.lygus.lt/pabegeliai/files/daiva.pps>[Žiūrėta 2009.06.13]

[3] Dienraštis Svenska Dagbladet, „Polis: Många hedersmord i Sverige Många hedersmord i Sverige.” Svenska Dagbladet, 2006 sausio 20 d.< http://www.svd.se/nyheter/inrikes/artikel_267561.svd> [Žiūrėta 2009.06.13].

[4] Dienraštis Vakarų ekspresas, „Į Klaipėdą atvyko pirmoji pabėgėlių šeima.” Vakarų ekspresas, 2003 vasario 5 d. <http://www.ve.lt/?data=2003-02-05&rub=1065924810&id=1044387198> [Žiūrėta 2009 06 12].

[5] Naujienų agentūra „BBC News“, „French riots spread beyond Paris“. „BBC News“, 2005 m. lapkričio 4 d. <http://news.bbc.co.uk/2/hi/europe/4405620.stm> [Žiūrėta 2009 07 09].

[6] Theo van Gogh, nužudytas 2004 m. lapkričio 2 d. Amsterdame – aut. past.

[7] Audrius Bareišis, „Teisiamas „skinas“ dainavęs „Graži Lietuva be rusų“. Naujienų portalas „Alfa.lt“, 2009 sausio 26 d. <http://www.alfa.lt/straipsnis/10248641/?Teisiamas.skinas..dainaves.Grazi.Lietuva.be.rusu=2009-01-26_15-06 > [Žiūrėta 2009 07 07].

[8] Christian Joppke, „The retreat of Multiculturalism in the liberal state.“ Russell Sage Foundation,

Working Paper No. 203, January, 2003. Psl.5/18

<http://www.russellsage.org/publications/workingpapers/The%20Retreat%20of%20Multiculturalism%20in%20the%20Liberal%20State/document> [Žiūrėta 2009.06.18]

[9] Samuel Huntington, „The Clash of Civilizations?“ Foreign Affairs, Vol. 72, No. 3, 1993, 22-49.

[10] Tadas Leončikas, „Sociologinės asimiliacijos sampratos“, Filosofija. Sociologija, Nr. 4, 2005, 6-11.

[11] Migracijos departamentas prie LR VRM, „Prieglobsčio suteikimo procedūra Lietuvos Respublikoje, metinė ataskaita 2008.“ 2008 m. <http://www.migracija.lt/get_file.php?file=ekdhWW5tJTJCZG1xVnF4NXpkbW1iR3I1cVd3cFdZa3NXYnhkS2UxMmpZYnN6SHBabWZhV09ic0pUWnl0cWZac2FseFpyQ21wcWx4cFRFeHNmTmxjNmN4SmxtbWFWdW5aMmdhOVNZeEhHYXhxR1RtNVNVdzJMRW9KbVNuZEdTdzVySm1hREVwSmVabXF5VmtadmFuWjJXb2NXZGxKakNwc1ZpbWNtZXpaTFFtTWlhYXBSc21HU1paNW5TeGNkeW5aMXp5SUdYcFptY21waWF5cCUyRlFhZE9ieFptcXdwdHRZbWxuWnBDWDFtcXN5RmlhcDhlY21LWEZwcExJeDlCa3padll4MlhGcUplWWE1OXJuY21lbkElM0QlM0Q=> [Žiūrėta 2009.06.22]

[12] Pabėgėlių priėmimo centre (PPC) apgyvendinami užsieniečiai, kuriems jau suteiktas prieglobstis Lietuvos Respublikoje. Tik nelydimi nepilnamečiai apgyvendinami PPC iškart po prašymo suteikti prieglobstį pateikimo – aut. past.

[13] Žr. James A. Banks, „Diversity Within Unity: Essential Principles for Teaching and Learning in a Multicultural Society“. New Horizons for Learning, Vol. VII, No. 2, 2001. <http://www.newhorizons.org/strategies/multicultural/banks.htm> [Žiūrėta 2009 08 13].

[14] Socialinės ekonomikos Institutas (SEKI), „Prieglobsčio prašytojų socialinės ir profesinės integracijos galimybių studijos ataskaita.“ Kaunas: SEKI, 2005 m, 51.

[15] Arkadijus Vinokuras, „TS/LKD žaidžia su ugnimi“. Naujienų portalas „Alfa.lt“. 2008 rugsėjo 12 d. <http://www.alfa.lt/straipsnis/197392> [Žiūrėta 2009 06 12].

[16] Eugenija Grižibauskienė, „Vainienė: 2009 – šešėlinio renesanso metai“. Naujienų portalas „Alfa.lt“. 2009 kovo 3 d. <http://www.alfa.lt/straipsnis/10262004> [Žiūrėta 2009 07 02].

[17] Ahmed Rehab, „Sarkozy is Not Welcome in aBurka.“ The Huffington Post, 2009 birželio 24 d. <http://www.huffingtonpost.com/ahmed-rehab/sarkozy-is-not-welcome-in_b_219319.htm> [Žiūrėta 2009 08.13].

[18] Mano straipsniuose vartojamą sąvoką „lietuvis“ reikia traktuoti kaip Vakaruose įprastą pilietybės atitikmenį - aut. past.

[19]Dienraštis Lietuvos Rytas, „Apeliacinis teismas nepatenkino D.Budrevičienės skundo - jai bus išmokėta 85 tūkst. litų kompensacija.“ Lietuvos Rytas, 2009 birželio 8 d. <http://www.lrytas.lt/-12444619621242459612-apeliacinis-teismas-nepatenkino-d-budrevi%C4%8Dien%C4%97s-skundo-jai-bus-i%C5%A1mok%C4%97ta-85-t%C5%ABkst-lit%C5%B3-kompensacija.htm> [Žiūrėta 2009. 06.08].

[20] Socialinės ekonomikos Institutas (SEKI), „Prieglobsčio prašytojų socialinės ir profesinės integracijos galimybių studijos ataskaita.“ Kaunas: SEKI, 2005 m, 54-55.

[21] Dr. Tadas Tamošiūnas (Lietuvos suaugusiųjų švietimo ir informavimo centras), Dr. Tadas Leončikas (Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centras), Karolis Žibas (Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centras), „Prieglobstį gavusių užsieniečių įvaizdis Lietuvos visuomenės požiūriu.“ Ruklos Pabėgėlių priėmimo centras prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2008 m. <www.rppc.lt/files/323/ataskaita_ppt.ppt > [Žiūrėta 2009. 07.09].

[22] Ten pat, 63-64.

[23] Esu dažnai kviečiamas skaityti paskaitas tema: „ Neverbalinė komunikacija kultūros kontekste“. Taip pat esu skaitęs paskaitų kursą TSPMI, Vilniaus Universitetas: Arkadijus Vinokuras, „Neverbalinė komunikacija kaip tarptautinių tarpusavio santykių analizės modelis.“ Vilniaus universitetas, Tarptautinių santykių ir politikos mokslų institutas, 2001 m. – aut. past.

[24] Medžiaga filmuota mano vestai vaikų laidai „Misterio Arkado piknikas“, TV3, 2004, rugsėjis – aut. past.

[25] Civic integration in the Netherlands, 2006

<http://www.libertysecurity.org/IMG/pdf/civic_integration_brochure.pdf>[Žiūrėta 2009. 09.05]

[26] Žr. skyrių „Gera praktika“

[27] Socialinės ekonomikos Institutas (SEKI), „Prieglobsčio prašytojų socialinės ir profesinės integracijos galimybių studijos ataskaita.“ Kaunas: SEKI, 2005 m, 27.

[28] Dr. Tadas Tamošiūnas (Lietuvos suaugusiųjų švietimo ir informavimo centras), Dr. Tadas Leončikas (Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centras), Karolis Žibas (Socialinių tyrimų instituto Etninių tyrimų centras), „Prieglobstį gavusių užsieniečių įvaizdis Lietuvos visuomenės požiūriu.“ Ruklos Pabėgėlių priėmimo centras prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, 2008 m. <www.rppc.lt/files/323/ataskaita_ppt.ppt > [Žiūrėta 2009. 07.09].