Žinia apie ausko vertė kariškių indus – jau ne šiaip skandalas, jeigu pasitvirtins, bus paskutinė vinis į pasitikėjimą Socialdemokratų partija. Niuansų juk niekas žinoti nenori. 

Problemas būtina spręsti, ypač, jeigu jose figūruoja viešos, visų mūsų lėšos. Pasiskaitęs šią eilinę „auksinių“ pirkinių istoriją, normalus žmogus paspringsta rytine kava. Kyla pagrįsti bei logiški klausimai: jeigu pirmieji „nesusipratimai“ su kariuomenei 10 metų tiekiančią įrangą įmone „Nota Bene“ jau buvo kilę 2015 metais, kodėl tos įmonės nebuvo atsikratyta? 

KAM ministras Juozas Olekas mus informuoja, kad vis dėlto buvo kreiptasi tais metais į generalinę prokuratūrą dėl įtarimų įmonei ir kariškiams sukčiaujant. Generalinė prokuratūra tyrimą nutraukė. J. Olekas sprendimą apskundė. Pasirodo, su įmone problemos kaip ir prasidėjo ne 2015, bet 2014 metais. Tuo metu ir kariuomenė susirūpino taip, kad veikėjai šioje byloje ir toliau dirba sistemoje, nes „nerasta nusikaltimo požymių“, regis taip aiškinama. 

Įdomus ir kitas klausimas: Lietuvos karinių pajėgų vadė prezidentė Dalia Grybauskaitė kažkodėl sureagavo tik dabar dėl šios konkrečios istorijos. Kur ji buvo 2014, 2015 ir 2016 metų pusmetį? Jokių pareiškimų, nors apie problemas su pirkimais ir tiekimais mūsų visą žinanti prezidentė tikrai turėjo žinoti. Antraip kokia ji kariuomenės vadė? 

Ministras Juozas Olekas žinojo ir ėmėsi visų priemonių sustabdyti sukčiavimą, kariuomenės vadas žinojo ir užsiundė Centralizuotą vidaus audito tarnybą bei Generalinę inspekciją, o prezidentė – nieko nežinojo? Na, ir visuomenė, regis, nelabai žinojo. Bet, rinkimai ant nosies ir prezidentė skelbia „susirūpinimą“ dėl viešųjų pirkimų neskaidrumo Lietuvos kariuomenėje, toje pačioje, kuriai ji vadovauja.

Kai kuriuos katastrofos yra užprogramuotos laike. Pavyzdžiui, niekaip su švogerizmu nesusidorojančios partijos žino, kad anksčiau ar vėliau tokia istorija iškils trankiai į paviršių. Tik laiko klausimas. 

Taip ir įvyko mums sužinojus, kad Darbo partijos deleguota Žemės ūkio ministrė  V.Baltraitienė dalyvavo medžioklėje su vakariene. Patikimi šaltiniai liudija, kad pati ministrė nešaudė. Bet, palaukite, tai tik viena versija. Tuojau atsirado kelios versijos kaip ir pridera susimovusiems Lietuvos politikams. 

Taigi, versija pirma: ministrė pakvietė oficialiai vakarienei ir medžioklei (nors teigiama, kad susitikimas ne oficialus, kitaip tariant slaptas) Latvijos žemės ūkio ministrą Janą Duklavą, taip pat Latvijos Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovą Marį Balodį su palyda. Jiems, tikriausiai, buvo skirtas varovų vaidmuo. Dėl visą ko ministrė pasikvietė pietums ir išalkusį savo vyrą. Gatvės žargonu tai vadinama „na chaliavu“. Nebent ponas pateiks jo apmokėtą sąskaitą restorane. Veterinarijos ir maisto priežiūros tarnybos vadovas J.Milius prisijungė vėliau. Jis, anot oficialios versijos, organizavo medžioklę. O dar vėliau prisiklijavo kažkaip ir mėsos perdirbimo įmonės „Biovela Group“ vadovas Virginijus Kantauskas. Tai tą įmonę, be kitų, ponas J.Milius turi tikrinti ir kontroliuoti. Ir taip, žinoma, konsultuoti, kaip nurodo LMVT įstatai. Matyt, ši medžioklė ir yra tas „naujas“ konsultavimo būdas. 

Ministrė šia tema pareiškia: „Nežinau, kaip tos įmonės atstovas, kurio akyse nesu mačiusi, pateko tarp mūsų“. Ačiū Dievui, kad anas nebuvo koks teroristas. Kur žiūri apsauga?

Viskas! Gana! Vulgarumo primadona Daina Bilevičūtė tai padarė! Ji – nuoga vandens telkinyje su visais 1970-tųjų hipio bei Rubenso primadonos atributais. Niekaip negaliu atskirti jos kūno nuo jos pačios vidinės beskonybės! Fotografas man nepadeda, nes tiesiog nupyškino sovietinio realizmo nesudarkytą „selfie“ lygio nuotrauką, nuo kurios taip pat gera netampa. 

Tai tokia mano pirminė reakcija į paskelbtą „kūniškąjį grožį“, kurio neįmanoma atskirti nuo vidinio žmogaus vulgarumo. Bet, tai, ką perskaitėte pirmoje pastraipoje, tik dalis „tiesos“. Jeigu nuotraukoje matyčiau nežinomą apvaliausių formų mauduolę, viso aukščiau parašyto nebūtų. 

Todėl pakalbėkime apie kitą medalio pusę bei atidėkime šio asmens menamą ar tikrą beskonybę į šalį. Viena vertus, dalyvavimas tokiame „erotiškame“ formate rodo žmogaus socialinę, laužančią nusistovėjusius tabu drąsą. Kita vertus šis „išsišokimas“ galimai atspindi asmeninio gyvenimo beviltiškumą, kai dėl noro matytis, iškilti į paviršių žmogus yra pasiruošęs mokėti bet kokią kainą. D.Bilevičutė, žinia, kovojusi už savo vaikus, regis, viena, be vyro pagalbos, nudegė stipriai versle, bet skęsti nesiruošia. Pozicija, be abejonės, gerbtina. D.Bilevičiūtei spaudžiu ranką. 

Beje, bet koks kitas mūsų visuomenės narys pasirinkęs ne kilpą, o kovą už būvį taip pat gerbtinas. Bet apie tuos „eilinius“ žmones nekalbama, nes jie nelaužo socialinius tabu, todėl žiniasklaidai neįdomūs. 

Taigi, už D. Bilevičūtės viešo vienokios ar kitokios vertės įvaizdžio glūdi gyvas žmogus, su savo džiaugsmais ir vargais, kritimais ir pakilimais. Bet ar aš turiu ką nors apie tą žmogų žinoti? Tokių žmonių tūkstančiai. Tad kodėl aš reaguoju į jos, mano nuomone, menkavertes nuotraukas? Juk turėčiau atsiriboti nuo mano nuostatų apie tai, kas yra „grožis – negrožis“ arba „skoninga – neskoninga“. O ir juridine prasme žmogus nėra nusikaltėlis, nuo jo elgesio nukentėjusių ar aukų nėra.

Taip, skaičiau Sigito Parulskio straipsnį „Veidmainystė, kuri užknisa“. Teisingai, žodis „užknisa“ nepolitkorektiškas, bet vartoti galima. Kartais panaudoju ir jaučiuosi lyg tikras popierinis didvyris, prisipažįstu. Kai kurie mano kolegos taip pat. Drabstymasis nepolitkorektiškais pareiškimais, kaip antai: „runkeliai, leftistinės ster...os, marozai, bukagalviai“, matyt, sudvasina, įaudrina, pasijuntama ypatingais ypatingoje misijoje „Už Lietuvą, vyrai!“. 

Todėl „gaudo kaifą“. Beje, žodis „kaifi“ visai politkorektiškas. Jo prigimtis arabiška ir jis reiškia „būsena“. Kaifi – linksmas, gera būsena. 

Bet S. Parulskis rašo ne apie tai, o apie veidmainystę kaip politkorektiškumo šalutinį poveikį neperspėtą gydytojų. Jis visiškai pagrįstai teigia, kad tam tikras ES politikų ir biurokratų sluoksnis pavertė politkorektiškumą kultūrinės diktatūros išraiška: „Šis reiškinys vadinamas afirmacijos akcija – teigiamoji diskriminacija, kai perlenkiama į kitą pusę, kai į darbą priimamos moterys (juodaodžiai, homoseksualai, indėnai), kurių kvalifikacija – žemesnė negu į tą pačią taikančių vyrų (heteroseksualų, baltųjų ir t.t.).“. 

Normalus nesiginčija dėl šito itin nesveiko fenomeno. Čia kaip su komunistine diktatūra: bolševikai apvertė aukštyn kojomis visus esminius humanizmo bei demokratijos postulatus: masinės žudynės pateisinamos „progresu“, demokratija tampa butaforija. Artimiausi pavyzdžiai: Šiaurės Korėja, Venesuela, Rusija, Kuba. „Na, ir ES“, pridurtų koks ES kritikas – „morozas“. Todėl, pasiklausius tų politkorektiškumo kritikų, kyla visokios mintys. Pavyzdžiui, apie tai, kas dabar vyksta Jungtinėje Karalystėje laimėjus „Brexit“ šalininkams: neofašizmo, rasizmo banga prieš visus „ne britus“. 

Dabar manoma, kad galima juodaodį vadinti nigeriu, gėjų – piderastu, lenkui šaukti varyk iš kur atėjęs. Vaikai persekiojami mokyklose. Vaikai. Rasistinės gaujos JK gatvėse jau grasina imigrantams žodiniu smurtu arba paleidžia į darbą kumščiais. 

Ar dabar toks elgesys jau tikrai antipolitkorektiškas tai yra teisingas, laisvas nuo politkorektiškumo, kuris kažkodėl dešiniųjų įvardijamas nehumanišku, neteisingu? Tokiu atveju visai greitai, kaip tais „gerais“ fašistiniais ir bolševikiniais laikais antihumanizmas taps politkorektišku.

Stebint ne vienkartinį simpatijų pareiškimą tarp JAV respublikonų kandidato į JAV prezidentus Donaldo Trumpo ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino, kyla tikrai ne įvairių minčių, o tik viena: kas už tų viešai deklaruojamų simpatijų glūdi? Jau akivaizdu, kad D.Trumpo pagrįsta kritika NATO narėms ir kvestionavimas pačios NATO aljanso svarbos nėra šiaip nemokšiški užsienio politikos pareiškimai. 

Buvęs JAV Atstovų rūmų pirmininkas ir D.Trumpo rėmėjas, respublikonas Newtas Gingrichas aiškina D.Trumpo pareiškimą šitaip: „Nemanau, kad vertėtų rizikuoti branduoline konfrontacija su Rusija dėl Estijos. Ji nėra nieko daugiau, kaip Peterburgo miesto rajonas. Rusija nebūtinai pradėtų karinę invaziją, bet galimai pasinaudotų Ukrainos variantu“. (CBS, „This morning“, 2016). Tai garsaus Rusijos politikų klausimo vakarams „Ar jūs pasiruošę mirti dėl Narvos?“ atgarsis. Sėkla pasėta tinkamoje dirvoje.

Rusijos saugumo FSB agentų bei jų ruporo Russia Today, Sputnik ir naudingų idiotų armijos dezinformacija duodą akivaizdžią naudą. Visi minėti D.Trumpo pareiškimai atspindi dar vieną putiniškos užsienio politikos bruožą: nenuspėjamumą. Buvęs Švedijos premjeras ir užsienio reikalų ministras Carlas Bildtas įvardija šį D.Trumpo nenuspėjamumą kaip galimą naująją JAV politinę doktriną. (The Washington Post, 2016). Jis turi gerą mokytoją Rusijoje, taip sakant. Dar D. Trumpui net netapus JAV prezidentu, šie jo pareiškimai kerta per visą pokarinės Europos saugumo architektūros pagrindą: NATO kaip gynybinį aljansą. Jam subliūškus, matysime susiskaldžiusią Europą neturinčią jokios bendros karinės galios ir kuriai gresia nauji Svexit bei kiti „exit“. Už tai reikia „dėkoti“ Vokietijos kancleriai A.Merkel įleidusiai į Europą virš milijono nelegalų be jokios patikros. Rezultate liejasi kraujas Europos gatvėmis. Reikėtų dėkoti šrioderiams ir šrioderizmui Vokietijos mentalitete santykiuose su Rusija. Šioje vietoje tiktų suktas klasikinis klausimas „kas paneigs...“. 

Už tokią dovaną sau V.Putinas pasiruošęs mokėti milijardus. Tai ir daroma. Vis garsiau kalbama apie „rusiškus pinigus“ iš V.Putinos oligarchų aplinkos besisukančius D.Trumpo aplinkoje. Matome lietuviško kaikarizmo analogą D.Trumpo asmenyje ir jo rėmėjų mąstysenoje tik gigantiškame formate ir tokioje pat galimai tragiškoje jo išdavoje. Europa grįžta į 1939 metus, kada jos susiskaldymas palčiai atvėrė vartus dviem žiauriems totalitariniams režimams. Šiandien teliko vienas, patogiai įsitaisęs sofoje ir laukiantis savo istorinės akimirkos. Kaip sako lietuvių išmintis: „Be kantrybės nėra galybės.“. 

Su nenuspėjamu D.Trumpu Europa arba pati save padovanos V.Putinui, arba padovanos Baltijos valstybes, kad atsiknistų nuo jo. Tokios turėtų būti V.Putino kantrybės prielaidos.

Klausimas rimtas. Štai šiandiena nenoromis perskaičiau leidinio antraštę, kuriame skelbiama žinia, jog dainininkė ir puiki aktorė (kas be ko)  Jennifer Lopez šventė savo gimimo dieną be apatinių kelnaičių. O kažkokia bunkė  atvėrė kažkokias duris į kažkur ne filosofine prasme. Na,  o kaip jis ten, tas, kuris laksto su trumpomis ružavomis kelnėmis ir ilgomis kojinėmis? Ak taip, jis dar buvo vedęs australę,  nepamenu pavardės.  Tai štai: ar kas nors gali man protingu balsu, protingu veidu paaiškinti, kodėl aš visą tą „pasaulinės svarbos“  informaciją  turėčiau žinoti?

Tenka konstatuoti, kad be bulvaro regis ir rimtame leidinyje nei iš vietos.  Tokia yra  pasaulinė žiniasklaidos tendencija. Leidinys, mano jo leidėjai, turi būti skirtas vienu metu visoms čia žemiau išvardintoms grupėms: protingiems, mažiau protingiems, išsilavinusiems, mažiau išsilavinusiems, miesčioniams, svajojantiems tapti miesčioniais ir ypač bukiems. Kuriamas sėkmingo miesčionio naratyvas į kurį viliantys tapti miesčionėmis būtinai turi lygiuotis. Jiems būtina  viską apie tą jau tapusiu  miesčioniu žinoti: ką valgo, kuo rengiasi, ką veikia tualete, kiekis šlapimo bei išmatų.  Ne, apsirinku. Miesčionis tualeto nelanko. Toliau: ką kam „nepaprastai įdomaus“ kažkam „nepaprastai įdomiam“ pasakė ir kokie šeimyniniai skandaliukai tuos vargšelius „elito atstovus“ kamuoja ir net, ne duok Dieve, dar ir kankina.  Pasižiūrėjus į juos nuotraukose supranti, kad jų niekas ir nesiruošia kankinti. Visada pagal elitinio madų žurnalo etaloną gražūs, sėkmingi ir kaip pastebėta,  niekada nelanko tualeto. Jie juk tiesiog tobuli žurnalo tvariniai. Be kelnaičių taip sakant.  Vienam įtakotam to „be kelnaičių“ fakto skaitytojui  net kilo mintis paskelbti savo gimimo dienos baliuko  svečiams aprangos kodą: visi be kelnaičių, antraip lauk iš  šventės. Perspėja, kad bus tikrinama. 

Žinoma, taip, žodžio ir nuomonės laisvė, rinka ir kas be ko, demokratija. Daugumos galia. Tačiau jeigu dauguma tokia, kokia Rusijoje (V. Putinas ir novorosija).  Jungtinėje Karalystėje (B. Johnson  ir Brexit) ir JAV (D. Trumpas ir „Amerika be pasaulio“), tai ilgainiui mūsų krauju iškovota demokratija taps bulvarinio skaitalo analogu. Tai būsena, kai nėra problemų, nėra negražių ir nesveikų žmonių, nėra tualetų. Bet, yra  aibės gelažnikų parduotuvių  su garsių kūrėjų haute couture pigiomis kinietiškomis kopijomis. Visi pokalbiai prasideda apie orą, toliau pereinama „ak, aš ją mačiau, viešpatie, tokia neteisingai pasidažiusi, ne pagal normą“.  Galiausiai pokalbiai baigiasi lyg netyčiniu pasididžiavimu, mat jo ar jos, ar jų nuotraukos pasirodė tame „pačiame svarbiausiame leidinyje, kurį visi  kam reikia žino“.   Ir ne duok Dieve, jeigu nepasirodai nuotraukose! Šakės! Gyvenimo beprasmybė! Egzistencinė krizė pavadinimu „Manęs jau niekas nemyli“!

Taip demokratija tampa miesčionių įkaite ir nuosavybe. Politika taip pat. Nes politika garantuoja privilegijas, apie kurias eilinis miesčionis net bijo pasvajoti. Išskyrus tuos atvejus, kai miesčionimis tampa  graužinienės, baltraitienės, pitrinienės, pinskuvienės ir jų vyriški atitikmenis. Jų sąrašą galite patys susikurti.  Kuo menkesnis miesčionis, tuo didesnis pasipūtimas tapus „kažkuo“.  Nesvarbu kuo, bet valdžioje.  Nesvarbu kokioje ir nesvarbu su kuo.  Pamenate, kai iki 1990 –tųjų visi buvo komunistais, o po 1990 tie visi tapo patriotais? Tai dabar tie buvusieji komunistai, o šiandien patriotai ir formuoja mūsų bulvarinį mentalitetą.  Padedant demokratinei žiniasklaidai. Nes kuo daugiau kvailių, tuo daugiau galimybių išsilaikyti valdžioje. Štai „Darbo partijos“ pirmininkas  V. Mazuronis neves savo partijos į rinkimus. Skaityk „padėjo“ ant savo partijos. Mat Europarlamente daugiau moka. Socialdemokratų „žvaigždutės“ Europarlamente taip pat nedalyvaus rinkimuose, nes EP daugiau moka. Tokie štai mūsų miesčionys patriotai. 

Pagalvojus, gal tikrai raminančiai veikia bulvariniai skaitalai, kai tiek įtampos, skurdo, kraujo pasaulyje. Žinia apie vienokią ar kitokią  garsenybę be kelnaičių juk daug malonesnė, pikantiška, taip sakant. Kutena maloniau, nei kruvinų Vokietijos ar Prancūzijos gatvių vaizdai.  

Mūsų, Lietuvos gatvės, dar teroristų išpuoliais nesukruvintos. Galima gražų ir šiltą vasaros vakarą Vilniaus Didžiojoje gatvėje prisėsti prie lauko staliuko, be baimės skaičiuoti visus Mazaratti. Corvette 2016 Z06, BMV, naujausius, net 15 cm. padidintus Mercedes – Benz, Jaguar. Kas sakė, kad Lietuva ūbagynas?  Vien tik gražūs vyrai ir moteris Vilniaus gatvėse. Vilnius nėra Lietuva? Tai marš visi į Vilnių, kame problema. Sako, kad nors žmonių mažėja, o valdininkų didėja. Todėl darbo kiek nori. Normalu, juk Vilnius, ko čia kaime sėdėti ir svetimas vištas skaičiuoti?  Štai, prisėdi kavinukėje, pasiimti bulvarinį skaitalą  nebulvariniu protingu pavadinimu ir, žiūrėk, tampi „miesto elitu“, miesčioniu. 

Tik nevalia pamiršti to elito vardų ir pavardžių. Man niekaip nesiseka jų prisiminti, nors tu ką. Einu pasimokysiu atmintinai, nes liksiu už borto, jeigu mane pakvies į jų baliuką. Nors, po šio mano komentaro, matysiu tuos baliukus kaip savo ausis. Gaila net tas žodis. Tikra katastrofa! 

Ir vis dėlto: kodėl turėčiau žinoti, kad kažkas be kelna

Autorius informuoja: Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) darbuotoja Lina Petronienė ir jos vadovaujamas skyrius reikalauja, kad nuo šiol visos publikacijos, kuriose ekspertai kalbinami ne apie tai, kodėl kieno nors reitingai smunka, o apie tai, kodėl kyla, turėtų būti pripažįstamos politine reklama. Šio komentaro įstatymus gerbiantis autorius yra priverstas rašyti tik apie krintančius partijų reitingus. Socialdemokratų partija – viena jų. Todėl komentaras negali būti traktuojamas kaip politinė reklama. 

Tyla prieš audrą? Iki rinkimų liko du mėnesiai, bet socialdemokratų rinkimų mašina – tyli. Matant JAV vykdomą audringą rinkiminę kampaniją arba Jungtinės Karalystės agresyvų bandymą tvarkytis su „Brexit“ sprendimo pasekmėmis iš pagrindų pertvarkant JK konservatorių partinį elitą, norisi kaip ir apsiverkti. Mūsų sodyboje tik vištos klega. „Vilmorus“ apklausa rodo Socialdemokratų partijos reitingų kritimą net iki 14,5 procentų. Susumavus palankias ir nepalankias nuomones, premjero Algirdo Butkevičiaus balansas dar liko teigiamas (+4,9), bet pagal šį rodiklį jis nusmuko net į dešimtąją rikiuotės vietą. 2016 m. sausio mėnesio Spinter tyrimai parodė, kad prieš Europos Parlamento rinkimus 2014 m. balandžio mėnesį socialdemokratai džiaugėsi 27,5 proc. respondentų palankumu, tačiau rinkimuose sulaukė 17,26 proc. rinkėjų balsų. 

Jau tada net ir aklas matė, kad kažkas negerai su pasitikėjimu socialdemokratų partija, todėl buvo būtina formuoti pasitikėjimo partija atstatymo politiką. Deja, vienas po kito partiją drebinę švogerizmo skandalai regionuose parodė, kad jokios pasitikėjimo partija atkūrimo politikos nėra. Dar daugiau: jos nėra, nes nevyko jokia rimta vieša, atvira savikritiška diskusija partijoje švogerizmo ir pasitikėjimo partija tema. 

Šios temos, akivaizdu, yra visiškas tabu. Tačiau dvelkia bažnytinėmis žvakėmis sprendžiant 50000 nesulaukiančių vaikų likimą. Nė vienas kritikas nebuvo iškvietęs viešai diskusijai partijos pirmininką žinodamas, kad neišgirs jokios reakcijos. Vadovybė tylės lyg vandens prisėmusi į burną. Už tą baimę viešai diskusijai visa partija moka kainą – 14,5 procentai simpatijų. Tai dviem procentais daugiau už partiją – nepartiją Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjūdį. 

Užuojauta Prancūzijai ir prancūzams. Užuojauta Turkijai ir turkams. Užuojauta Sirijai ir sirams. Užuojauta Irakui ir irakiečiams. Užuojauta JAV ir amerikiečiams. Užuojauta Izraeliui ir izraeliečiams. Tačiau, gėlių ir žvakių jūra, kažkodėl, tik prie Prancūzijos ambasados po kiekvieno ten įvykusio teroristinio išpuolio. Viskas suprantama ir žmogiška: artimiausio kaimyno nelaimė sukrečia labiausiai. Mat tas kaimynas ne musulmonas, ne judėjus, tas kaimynas – krikščionis. Bendra kultūra arčiau kūno, taip sakant, tai normalu. 

Terorizmas Europos Sąjungoje suprantamas kaip svetima kultūra, svetimkūnis. Bet kaip traktuoti galimai musulmoną (ar arabai būtinai turi būti musulmonai ir būtinai religingi fanatikai?) iš Tuniso kilusį Mohamedą Lahouaieją Bouhlelą esantį Prancūzijos piliečiu? Atkreipkite dėmesį į faktą, kad jau žinome žudiko vardą, kilmę, pilietybę, bet nežinome nei vieno iš 84 po sunkvežimio ratais sutraiškyto nieko dėto tėvo, motinos, vaiko, jaunuolio vardo. 

Taip pat atkreipkite dėmesį į įspūdingą, efektingą terorizmo būdą. Al –Qaidos teroristų 2001 rugsėjo 11 dieną JAV surengtas išpuolis visiškai toks pats kruvinai efektingas. Šiuolaikinių teroristų užduotis visų pirma yra masinės žudynės kuo efektingiausiais būdais ir visuomet prieš negalinčius apsiginti civilius gyventojus. Norvegų teroristas A. B.Breivikas tą pamoką išmoko. Taip pat palestiniečių teroristai ir „kovotojai už laisvę“ savo vaikus darželiuose moko kaip tik masinių žudynių meno. Moko kasdien tiesiogiai darželiuose ir mokyklose, per nacionalinę televiziją. Todėl praeivių užpuolimas automobiliais ir sunkvežimiais ar buldozeriais Izraelyje jau nieko nebestebina. Stebina tik Vakarų žiniasklaida neretai įvardinanti žudikus aukomis arba kovotojais už laisvę. 

Tai štai, tie „kovotojai už laisvę‘ dabar automobiliais traiško Europos miestų gyventojus. Jie tai daro kartais skatinami religinio fanatizmo, kartais dėl nenusisekusio gyvenimo, o kartais skatinami vietos policijos. Taip, ne kartą jau sužinome, kad žudikas buvo registruotas už vienokius ar kitokius nusikaltimus, bet paleidžiamas laisvėn. Šis kartas – visiškai toks pat. Ir arabas vėl tas pat tik kitos arabų valstybės. Vokietijos kanclerei A. Merkel įsileidus su nieko nepasitarus į šalį milijoną pabėgėlių iš arabų šalių, kur didžioji dalis nėra jokie pabėgėliai, teroristiniai išpuoliai neturi jokių šansų sumažėti.

Taip pareiškė buvusi JAV valstybės sekretorė Madeleine Algright per NATO šalių vadovų susitikimą ekspertų forume „NATO taikos gynyboje 2016 ir vėliau“. Tą pat, tik kiek kitaip prieš porą metų pabrėžė ir prezidentė Dalia Grybauskaitė įvardijus Rusiją teroristine valstybe. 

Visai kitokia nuomone Aljanso viršūnių susitikime Varšuvoje pasidalino Prancūzijos prezidentas F. Hollande'as: „ NATO visiškai nepriklauso sakyti, kokie turi būti Europos santykiai su Rusija. Prancūzijai Rusija nėra priešininkė, nėra grėsmė. Rusija yra partnerė kuri, tiesa, gali kartais, kaip mes matėme Ukrainoje, panaudoti jėgą, kurią mes pasmerkėme, kai ji aneksavo Krymą“. Taip pasmerkė, kad Minskas II susitarimas jau neužilgo taps Minsku III ir Minsku IV. Kraujas Ukrainoje ir toliau liejasi. Rusijos okupuotas Karaliaučius verčiamas karine citadele tiesiai Europos širdyje. Nežinia su kuo bando kultūringai kalbėtis Prancūzijos prezidentas, bet, antraip nei caro laikų Rusijos elitas, V. Putinas ir jo režimas prancūziškai nemoka. Nes tą mokančią prancūziškai inteligentiją bolševikai išžudė iki vieno. Vis gi, dėl visą ko, Prancūzija stiprins savo kariais NATO batalionus Baltijos valstybėse nuo 2018 metų. Je vous remercie Monsieur le Président! 

Na, ir prie odės draugiškai Rusijai prisidėjo, kas be ko, Vokietijos užsienio reikalų ministras socialdemokratas F.W.Steinmeieris: „Pratybos Lenkijos ir Baltijos šalyse kenkia regiono saugumui ir didina įtampą su Maskva. Ko dabar neturėtumėme daryti tai dar labiau aštrinti situaciją žvanginant ginklais ir kurstant karą. Jei kas tiki kad simbolinis tankų paradas prie NATO rytinės sienos padidins saugumą , klysta.“. Ir šiuo atveju Vokietija, taip pat dėl visą ko, ne tik siunčia savo karius į Lietuvą, bet vadovaus tarptautiniam batalionui. Vielen Dank Frau Kanzler! 

Nieko nelaukdamas, Rusijos užsienio reikalų ministras S. Lavrovas, turėdamas omenyje Baltijos jūros regioną, antrina: „Esame įsitikinę, kad šiame pasaulio rajone nėra kokių nors grėsmių, kurios pateisintų jo militarizavimą. Kai dabar sakoma, kad Rusija ėmė pavojingai elgtis šalia NATO, manau, tai yra šiurkštus bandymas apversti situaciją aukštyn kojomis. Juk būtent Aljansas artėja prie mūsų sienos“. Na taip, NATO „artinasi prie mūsų sienos“ su keturiais batalionais Baltijos valstybėse palyginus su keliomis naujomis divizijomis, kurias Rusija ruošiasi dislokuoti prie savo vakarinių sienų. Tai yra prie mūsų sienų. Rusų protu nesuprasi.

Prezidentė šį kartą mostelėjo iš peties: vetavo du prieštaringus įstatymus. Vieną dėl Pagalbinio apvaisinimo, kitą – dėl trūkumų naujai patvirtintame Darbo kodekse. 

Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo procesą jau esu rašęs lrytas.lt prieš aštuonerius metus.  Tai buvo niūrūs konservatorių valdymo laikai. Bet protingesnė TS-LKD pusė visgi sugebėjo susidoroti su staiga šventesniais už popiežių tapusiais ekskomunistais ir ekskomjaunuoliais, kurie siekė bažnytinėmis dogmomis priversti apie 50 tūkst. negalinčiųjų susilaukti vaikų susitaikyti savo skaudžia dalia. Mat sugebėta kažkaip įrodyti, kad šiandien jau priimtas įstatymas žaloja, o ne tausoja moters sveikatą. Tą kartą nepavyko. 

Tačiau valdant šviesiajai, vis į žmogų ketverius metus niekaip atsigręžti nesugebančiai socialdemokratų vadovaujamai koalicijai, niurktelėjome gilyn į Lietuvos katalikų bažnyčios sutanos tamsiausias klostes. „Velniop medicina! Velniop mokslą!“ Sutanuotieji, regis, žino geriau. Net pagrasino: nesipriešinkite, parapijiečiai Seime, antraip atskirsime jus nuo Bažnyčios! Socialdemokratai su Sveikatos apsaugos ministru Juru Požėla apsimeta, kad neteko amo. Akivaizdu, kad dešinysis ekstremizmas, bažnytinis dogmatizmas užkrečia. Net ir partiją, kuri turėjo stoti mūru prieš gūdų klerikalizmą. Kaip kitaip paaiškinti didžiausios Lietuvos partijos vadovaujančios visai vyriausybinei koalicijai negebėjimą tramdyti savo koalicijos partnerius? 

Na, su tuo atskyrimu gali būti visaip, bet partijų kandidatai vienmandatėse akivaizdžiai lenkiasi prieš bažnyčią, manydami, kad kaimo, mažųjų miestelių gyventojai taip ir liko nugrimzdę K.Donelaičio laikuose. Metai metais, bet nevaisingumas įtrauktas į Tarptautinių ligų klasifikaciją. Nevaisingumas yra liga, kurią reikia yra galima gydyti. O ar embrionui taikytinas vaiko gyvybės apsaugos nuostatos yra etinis, filosofinis klausimas. Žmones gi gydo ne filosofai ir ne šventikai. Juolab ir gydymo metodai vietoje nestovi. 

Todėl nestebina sociologės Mildos Ališauskienės pastebėjimas, jog Katalikų bažnyčiai palankių įstatymų priėmimas Lietuvos Seime jau tapo beveik kiekvienų naujų rinkimų į Seimą sudėtine dalimi. Tai ir bandymai apibrėžti šeimą įtraukiant santuoką, reprodukcinės sveikatos, lytinio švietimo klausimai, kurie patenka į politinę darbotvarkę.