Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
 |
| Blogas |
Žiūrimi įrašai pagal žymę 'G'Medžioklė su varovais kaip košmaras
Kai kuriuos katastrofos yra užprogramuotos laike. Pavyzdžiui, niekaip su švogerizmu nesusidorojančios partijos žino, kad anksčiau ar vėliau tokia istorija iškils trankiai į paviršių. Tik laiko klausimas.
Taip ir įvyko mums sužinojus, kad Darbo partijos deleguota Žemės ūkio ministrė V.Baltraitienė dalyvavo medžioklėje su vakariene. Patikimi šaltiniai liudija, kad pati ministrė nešaudė. Bet, palaukite, tai tik viena versija. Tuojau atsirado kelios versijos kaip ir pridera susimovusiems Lietuvos politikams.
Taigi, versija pirma: ministrė pakvietė oficialiai vakarienei ir medžioklei (nors teigiama, kad susitikimas ne oficialus, kitaip tariant slaptas) Latvijos žemės ūkio ministrą Janą Duklavą, taip pat Latvijos Maisto ir veterinarijos tarnybos vadovą Marį Balodį su palyda. Jiems, tikriausiai, buvo skirtas varovų vaidmuo. Dėl visą ko ministrė pasikvietė pietums ir išalkusį savo vyrą. Gatvės žargonu tai vadinama „na chaliavu“. Nebent ponas pateiks jo apmokėtą sąskaitą restorane. Veterinarijos ir maisto priežiūros tarnybos vadovas J.Milius prisijungė vėliau. Jis, anot oficialios versijos, organizavo medžioklę. O dar vėliau prisiklijavo kažkaip ir mėsos perdirbimo įmonės „Biovela Group“ vadovas Virginijus Kantauskas. Tai tą įmonę, be kitų, ponas J.Milius turi tikrinti ir kontroliuoti. Ir taip, žinoma, konsultuoti, kaip nurodo LMVT įstatai. Matyt, ši medžioklė ir yra tas „naujas“ konsultavimo būdas.
Ministrė šia tema pareiškia: „Nežinau, kaip tos įmonės atstovas, kurio akyse nesu mačiusi, pateko tarp mūsų“. Ačiū Dievui, kad anas nebuvo koks teroristas. Kur žiūri apsauga?
Kai kuriuos katastrofos yra užprogramuotos laike. Pavyzdžiui, niekaip su švogerizmu nesusidorojančios partijos žino, kad anksčiau ar vėliau tokia istorija iškils trankiai į paviršių. Tik laiko klausimas. Nuogas Dainos Bilevičiūtės kūnas
Viskas! Gana! Vulgarumo primadona Daina Bilevičūtė tai padarė! Ji – nuoga vandens telkinyje su visais 1970-tųjų hipio bei Rubenso primadonos atributais. Niekaip negaliu atskirti jos kūno nuo jos pačios vidinės beskonybės! Fotografas man nepadeda, nes tiesiog nupyškino sovietinio realizmo nesudarkytą „selfie“ lygio nuotrauką, nuo kurios taip pat gera netampa.
Tai tokia mano pirminė reakcija į paskelbtą „kūniškąjį grožį“, kurio neįmanoma atskirti nuo vidinio žmogaus vulgarumo. Bet, tai, ką perskaitėte pirmoje pastraipoje, tik dalis „tiesos“. Jeigu nuotraukoje matyčiau nežinomą apvaliausių formų mauduolę, viso aukščiau parašyto nebūtų.
Todėl pakalbėkime apie kitą medalio pusę bei atidėkime šio asmens menamą ar tikrą beskonybę į šalį. Viena vertus, dalyvavimas tokiame „erotiškame“ formate rodo žmogaus socialinę, laužančią nusistovėjusius tabu drąsą. Kita vertus šis „išsišokimas“ galimai atspindi asmeninio gyvenimo beviltiškumą, kai dėl noro matytis, iškilti į paviršių žmogus yra pasiruošęs mokėti bet kokią kainą. D.Bilevičutė, žinia, kovojusi už savo vaikus, regis, viena, be vyro pagalbos, nudegė stipriai versle, bet skęsti nesiruošia. Pozicija, be abejonės, gerbtina. D.Bilevičiūtei spaudžiu ranką.
Beje, bet koks kitas mūsų visuomenės narys pasirinkęs ne kilpą, o kovą už būvį taip pat gerbtinas. Bet apie tuos „eilinius“ žmones nekalbama, nes jie nelaužo socialinius tabu, todėl žiniasklaidai neįdomūs.
Taigi, už D. Bilevičūtės viešo vienokios ar kitokios vertės įvaizdžio glūdi gyvas žmogus, su savo džiaugsmais ir vargais, kritimais ir pakilimais. Bet ar aš turiu ką nors apie tą žmogų žinoti? Tokių žmonių tūkstančiai. Tad kodėl aš reaguoju į jos, mano nuomone, menkavertes nuotraukas? Juk turėčiau atsiriboti nuo mano nuostatų apie tai, kas yra „grožis – negrožis“ arba „skoninga – neskoninga“. O ir juridine prasme žmogus nėra nusikaltėlis, nuo jo elgesio nukentėjusių ar aukų nėra.
Viskas! Gana! Vulgarumo primadona Daina Bilevičūtė tai padarė! Ji – nuoga vandens telkinyje su visais 1970-tųjų hipio bei Rubenso primadonos atributais. Niekaip negaliu atskirti jos kūno nuo jos pačios vidinės beskonybės! Fotografas man nepadeda, nes tiesiog nupyškino sovietinio realizmo nesudarkytą „selfie“ lygio nuotrauką, nuo kurios taip pat gera netampa. Politkorektiškas atsakymas nepolitkorektiškam S. Parulskiui
Taip, skaičiau Sigito Parulskio straipsnį „Veidmainystė, kuri užknisa“. Teisingai, žodis „užknisa“ nepolitkorektiškas, bet vartoti galima. Kartais panaudoju ir jaučiuosi lyg tikras popierinis didvyris, prisipažįstu. Kai kurie mano kolegos taip pat. Drabstymasis nepolitkorektiškais pareiškimais, kaip antai: „runkeliai, leftistinės ster...os, marozai, bukagalviai“, matyt, sudvasina, įaudrina, pasijuntama ypatingais ypatingoje misijoje „Už Lietuvą, vyrai!“.
Todėl „gaudo kaifą“. Beje, žodis „kaifi“ visai politkorektiškas. Jo prigimtis arabiška ir jis reiškia „būsena“. Kaifi – linksmas, gera būsena.
Bet S. Parulskis rašo ne apie tai, o apie veidmainystę kaip politkorektiškumo šalutinį poveikį neperspėtą gydytojų. Jis visiškai pagrįstai teigia, kad tam tikras ES politikų ir biurokratų sluoksnis pavertė politkorektiškumą kultūrinės diktatūros išraiška: „Šis reiškinys vadinamas afirmacijos akcija – teigiamoji diskriminacija, kai perlenkiama į kitą pusę, kai į darbą priimamos moterys (juodaodžiai, homoseksualai, indėnai), kurių kvalifikacija – žemesnė negu į tą pačią taikančių vyrų (heteroseksualų, baltųjų ir t.t.).“.
Normalus nesiginčija dėl šito itin nesveiko fenomeno. Čia kaip su komunistine diktatūra: bolševikai apvertė aukštyn kojomis visus esminius humanizmo bei demokratijos postulatus: masinės žudynės pateisinamos „progresu“, demokratija tampa butaforija. Artimiausi pavyzdžiai: Šiaurės Korėja, Venesuela, Rusija, Kuba. „Na, ir ES“, pridurtų koks ES kritikas – „morozas“. Todėl, pasiklausius tų politkorektiškumo kritikų, kyla visokios mintys. Pavyzdžiui, apie tai, kas dabar vyksta Jungtinėje Karalystėje laimėjus „Brexit“ šalininkams: neofašizmo, rasizmo banga prieš visus „ne britus“.
Dabar manoma, kad galima juodaodį vadinti nigeriu, gėjų – piderastu, lenkui šaukti varyk iš kur atėjęs. Vaikai persekiojami mokyklose. Vaikai. Rasistinės gaujos JK gatvėse jau grasina imigrantams žodiniu smurtu arba paleidžia į darbą kumščiais.
Ar dabar toks elgesys jau tikrai antipolitkorektiškas tai yra teisingas, laisvas nuo politkorektiškumo, kuris kažkodėl dešiniųjų įvardijamas nehumanišku, neteisingu? Tokiu atveju visai greitai, kaip tais „gerais“ fašistiniais ir bolševikiniais laikais antihumanizmas taps politkorektišku.
Taip, skaičiau Sigito Parulskio straipsnį „Veidmainystė, kuri užknisa“. Teisingai, žodis „užknisa“ nepolitkorektiškas, bet vartoti galima. Kartais panaudoju ir jaučiuosi lyg tikras popierinis didvyris, prisipažįstu. Kai kurie mano kolegos taip pat. Drabstymasis nepolitkorektiškais pareiškimais, kaip antai: „runkeliai, leftistinės ster...os, marozai, bukagalviai“, matyt, sudvasina, įaudrina, pasijuntama ypatingais ypatingoje misijoje „Už Lietuvą, vyrai!“. Kairiajame fronte – nieko naujo
Autorius informuoja: Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) darbuotoja Lina Petronienė ir jos vadovaujamas skyrius reikalauja, kad nuo šiol visos publikacijos, kuriose ekspertai kalbinami ne apie tai, kodėl kieno nors reitingai smunka, o apie tai, kodėl kyla, turėtų būti pripažįstamos politine reklama. Šio komentaro įstatymus gerbiantis autorius yra priverstas rašyti tik apie krintančius partijų reitingus. Socialdemokratų partija – viena jų. Todėl komentaras negali būti traktuojamas kaip politinė reklama.
Tyla prieš audrą? Iki rinkimų liko du mėnesiai, bet socialdemokratų rinkimų mašina – tyli. Matant JAV vykdomą audringą rinkiminę kampaniją arba Jungtinės Karalystės agresyvų bandymą tvarkytis su „Brexit“ sprendimo pasekmėmis iš pagrindų pertvarkant JK konservatorių partinį elitą, norisi kaip ir apsiverkti. Mūsų sodyboje tik vištos klega. „Vilmorus“ apklausa rodo Socialdemokratų partijos reitingų kritimą net iki 14,5 procentų. Susumavus palankias ir nepalankias nuomones, premjero Algirdo Butkevičiaus balansas dar liko teigiamas (+4,9), bet pagal šį rodiklį jis nusmuko net į dešimtąją rikiuotės vietą. 2016 m. sausio mėnesio Spinter tyrimai parodė, kad prieš Europos Parlamento rinkimus 2014 m. balandžio mėnesį socialdemokratai džiaugėsi 27,5 proc. respondentų palankumu, tačiau rinkimuose sulaukė 17,26 proc. rinkėjų balsų.
Jau tada net ir aklas matė, kad kažkas negerai su pasitikėjimu socialdemokratų partija, todėl buvo būtina formuoti pasitikėjimo partija atstatymo politiką. Deja, vienas po kito partiją drebinę švogerizmo skandalai regionuose parodė, kad jokios pasitikėjimo partija atkūrimo politikos nėra. Dar daugiau: jos nėra, nes nevyko jokia rimta vieša, atvira savikritiška diskusija partijoje švogerizmo ir pasitikėjimo partija tema.
Šios temos, akivaizdu, yra visiškas tabu. Tačiau dvelkia bažnytinėmis žvakėmis sprendžiant 50000 nesulaukiančių vaikų likimą. Nė vienas kritikas nebuvo iškvietęs viešai diskusijai partijos pirmininką žinodamas, kad neišgirs jokios reakcijos. Vadovybė tylės lyg vandens prisėmusi į burną. Už tą baimę viešai diskusijai visa partija moka kainą – 14,5 procentai simpatijų. Tai dviem procentais daugiau už partiją – nepartiją Lietuvos valstiečių ir žaliųjų sąjūdį.
Autorius informuoja: Vyriausiosios rinkimų komisijos (VRK) darbuotoja Lina Petronienė ir jos vadovaujamas skyrius reikalauja, kad nuo šiol visos publikacijos, kuriose ekspertai kalbinami ne apie tai, kodėl kieno nors reitingai smunka, o apie tai, kodėl kyla, turėtų būti pripažįstamos politine reklama. Šio komentaro įstatymus gerbiantis autorius yra priverstas rašyti tik apie krintančius partijų reitingus. Socialdemokratų partija – viena jų. Todėl komentaras negali būti traktuojamas kaip politinė reklama. Lietuva atsisako ambicijų tapti sveika šiuolaikiška valstybe
Prezidentė šį kartą mostelėjo iš peties: vetavo du prieštaringus įstatymus. Vieną dėl Pagalbinio apvaisinimo, kitą – dėl trūkumų naujai patvirtintame Darbo kodekse.
Pagalbinio apvaisinimo įstatymo priėmimo procesą jau esu rašęs lrytas.lt prieš aštuonerius metus. Tai buvo niūrūs konservatorių valdymo laikai. Bet protingesnė TS-LKD pusė visgi sugebėjo susidoroti su staiga šventesniais už popiežių tapusiais ekskomunistais ir ekskomjaunuoliais, kurie siekė bažnytinėmis dogmomis priversti apie 50 tūkst. negalinčiųjų susilaukti vaikų susitaikyti savo skaudžia dalia. Mat sugebėta kažkaip įrodyti, kad šiandien jau priimtas įstatymas žaloja, o ne tausoja moters sveikatą. Tą kartą nepavyko.
Tačiau valdant šviesiajai, vis į žmogų ketverius metus niekaip atsigręžti nesugebančiai socialdemokratų vadovaujamai koalicijai, niurktelėjome gilyn į Lietuvos katalikų bažnyčios sutanos tamsiausias klostes. „Velniop medicina! Velniop mokslą!“ Sutanuotieji, regis, žino geriau. Net pagrasino: nesipriešinkite, parapijiečiai Seime, antraip atskirsime jus nuo Bažnyčios! Socialdemokratai su Sveikatos apsaugos ministru Juru Požėla apsimeta, kad neteko amo. Akivaizdu, kad dešinysis ekstremizmas, bažnytinis dogmatizmas užkrečia. Net ir partiją, kuri turėjo stoti mūru prieš gūdų klerikalizmą. Kaip kitaip paaiškinti didžiausios Lietuvos partijos vadovaujančios visai vyriausybinei koalicijai negebėjimą tramdyti savo koalicijos partnerius?
Na, su tuo atskyrimu gali būti visaip, bet partijų kandidatai vienmandatėse akivaizdžiai lenkiasi prieš bažnyčią, manydami, kad kaimo, mažųjų miestelių gyventojai taip ir liko nugrimzdę K.Donelaičio laikuose. Metai metais, bet nevaisingumas įtrauktas į Tarptautinių ligų klasifikaciją. Nevaisingumas yra liga, kurią reikia yra galima gydyti. O ar embrionui taikytinas vaiko gyvybės apsaugos nuostatos yra etinis, filosofinis klausimas. Žmones gi gydo ne filosofai ir ne šventikai. Juolab ir gydymo metodai vietoje nestovi.
Todėl nestebina sociologės Mildos Ališauskienės pastebėjimas, jog Katalikų bažnyčiai palankių įstatymų priėmimas Lietuvos Seime jau tapo beveik kiekvienų naujų rinkimų į Seimą sudėtine dalimi. Tai ir bandymai apibrėžti šeimą įtraukiant santuoką, reprodukcinės sveikatos, lytinio švietimo klausimai, kurie patenka į politinę darbotvarkę.
Prezidentė šį kartą mostelėjo iš peties: vetavo du prieštaringus įstatymus. Vieną dėl Pagalbinio apvaisinimo, kitą – dėl trūkumų naujai patvirtintame Darbo kodekse. Prezidentė pastebi politikų problemas. Kas pastebi prezidentės?
Įdėmiai klausiausi prezidentės metinio pranešimo. Įdėmiai, nes nuo pradžios iki galo jos tonas buvo konstruktyvus. Antra, jos kalba atitiko bendrą rimtą Lietuvos ir mūsų regiono geopolitinę padėtį. Trečia, ji atkreipė nepolitikuojantį dėmesį į politinės sistemos moralinį krachą. REKLAMA Pasitikėti nebėra kuo. Pasitikėjimo partijomis praradimas yra atsakymas į Seimo pirmininko pavaduotojo Algirdo Syso liūdną konstatavimą: „Tiesiog niekas nevertina – gali kalnus nuversti, bet kažkas pasidaro“. Tas „kažkas“, tai LSDP ir koalicijos korupcijos ir švogerizmo skandalai. Tai – Liberalų Sąjūdžio dviveidystė. Tai – TS-LKD talibaniška trumparegystė. Kol nebus įsikalta į galvą, kad lojalumas partijoms yra grindžiamas ne švogerizmu, o nuliu tolerancija jam, tol net ir geriausi buhalteriniai pasiekimai neapdraus nuo eilinių susimovusių „gelbėtojų“. Prezidentė ant pirštų paskaičiavo visas LSDP vadovaujamos koalicinės vyriausybės nuodėmes, neatliktus darbus. Kam taip šališkai rodyti simpatijų buvusiems kolegoms nepriteklių? Galėjo paskaičiuoti ir atliktus darbus. Juk nesunku? Nors jų ir nedaug, bet jie esminiai Lietuvos karinės galios atkūrimui, išsilaisvinimui nuo Rusijos energetikos grandinių, nevienareikšmės, prieštaringos, bet būtinos Darbo kodekso bei socialinės saugos reformos, bandymas imtis Sodros problemų sprendimo. Pagal ekonominės laisvės indeksą esame tryliktoje vietoje iš tarp šimto aštuoniasdešimt pasaulio valstybių. Laikomasi ekonominės bei finansinės drausmės. Taigi, valstybė nebankrutuoja. REKLAMA Atvirkščiai. Deja, tuos pasiekimus užgožia neatlikti darbai švietimo, sveikatos srityse, socialinio teisingumo įprasminimo reformų savivaldybėse trukumas. Tai politinės – teisinės reformos turinčios uždėti apynasrį atsitokėjančiam nepotizmui, nevaldomų karaliukų įsigalėjimui savivaldybėse. Tai merai ir merės niekaip nesuvokiantys, kad tiesioginiai mero rinkimai neturi nieko bendro su putinistine „valdžios vertikale“. Tokia regresija kelia pavojų valstybės demokratiniai sandarai. Kova regionuose su masine emigracija šiame kontekste netenka jokios prasmės. LSDP gyvavimo pagrindas – kova prieš ekonominę nelygybę, skurdą ir socialinę atskirtį, – tos kovos rezultatai nedžiugina. Tai pastebi Europos Komisija bei Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija , bet ne LSDP vadovaujama koalicija.
Įdėmiai klausiausi prezidentės metinio pranešimo. Įdėmiai, nes nuo pradžios iki galo jos tonas buvo konstruktyvus. Antra, jos kalba atitiko bendrą rimtą Lietuvos ir mūsų regiono geopolitinę padėtį. Trečia, ji atkreipė nepolitikuojantį dėmesį į politinės sistemos moralinį krachą. Pasitikėti nebėra kuo. Pasitikėjimo partijomis praradimas yra atsakymas į Seimo pirmininko pavaduotojo Algirdo Syso liūdną konstatavimą: „Tiesiog niekas nevertina – gali kalnus nuversti, bet kažkas pasidaro“. Tas „kažkas“, tai LSDP ir koalicijos korupcijos ir švogerizmo skandalai. Tai – Liberalų Sąjūdžio dviveidystė. Tai – TS-LKD talibaniška trumparegystė. Kol nebus įsikalta į galvą, kad lojalumas partijoms yra grindžiamas ne švogerizmu, o nuliu tolerancija jam, tol net ir geriausi buhalteriniai pasiekimai neapdraus nuo eilinių susimovusių „gelbėtojų“. Švedijos sprendimas verčia Maskvą griežti sukąstais dantimis
Švedija pasirašė istorinę sutartį su NATO. Šis dokumentas labai svarbus Baltijos valstybių saugumui. Sutartis vadinasi „Priimančios šalies susitarimas su NATO dėl priimančios šalies paramos“. REKLAMA Rusija, anot Švedijos saugumo tarnybos SÄPO, per visus įmanomus viešus ir neviešus kanalus dėjo didžiules pastangas siekdama sustabdyti sutarties ratifikavimą parlamente – Riksdage. Tačiau nepavyko: 254 balsai „už“ ir 40 – „prieš“. Tai niekas kita, kaip nokautas Vladimiro Putino režimo dezinformacijos mašinai.
Ratifikavusi šią sutartį, Švedijai nuo šiol bus daug paprasčiau, taip pat juridine prasme, priimti NATO dalinius savo teritorijoje mokymams, manevrams, galiausiai – per karines krizes ar karinę konfrontaciją. Arčiau narystės NATO tik pats tapimas NATO nare. Viskas bus greičiau ir paprasčiau Pasak Švedijos Karo akademijos valdybos nario pulkininko Bo Hugemarko, yra kelios svarbios priežastys, kodėl Rusija nenori sutarties: „Švedijos sutartis su NATO tampa esminiu trukdžiu Rusijai užimti Baltijos valstybes, nes Švedija virsta NATO ir JAV karinių pajėgų placdarmu. Taip pat ši sutartis smarkiai supaprastina juridinių sprendimų priėmimo laiką. (NATO ir JAV neturi teisės be Švedijos sutikimo dislokuoti savo dalinius Švedijoje). Antras galimas tikslas: „Torpeduoti Rusijos siekį užimti Baltijos valstybes, o užėmus, pateikti tai kaip fait accompli ir tik tokiu atveju rimtai grasinti branduoliniu ginklu Vakarams.“ REKLAMA Bo Hugemarkas, kuris yra svarbios bei įtakingos Švedijos karo ekspertų grupės narys, Švedijos narystės NATO šalininkas, savo straipsnyje „Įsivaizduokite, jeigu Rusija užima Baltijos valstybes“ teigia, kad NATO būtina turėti kelis placdarmus siekiant sustabdyti Rusijos puolimą. Šiame kontekste Švedija vaidina labai svarbų logistinį vaidmenį. Iš jos lengviau ir greičiau bus galima permesti karinius dalinius, pastiprinimus, ginti oro erdvę virš Baltijos jūros. Dėl šios priežasties Švedija turi tapti visos šios strategijos aktyvia dalimi.
Švedija pasirašė istorinę sutartį su NATO. Šis dokumentas labai svarbus Baltijos valstybių saugumui. Sutartis vadinasi „Priimančios šalies susitarimas su NATO dėl priimančios šalies paramos“. Rusija, anot Švedijos saugumo tarnybos SÄPO, per visus įmanomus viešus ir neviešus kanalus dėjo didžiules pastangas siekdama sustabdyti sutarties ratifikavimą parlamente – Riksdage. Tačiau nepavyko: 254 balsai „už“ ir 40 – „prieš“. Tai niekas kita, kaip nokautas Vladimiro Putino režimo dezinformacijos mašinai. Nykstančios tautos kronikos. Kodėl Švedijoje mažėja lietuvių
Per savaitę ne mažiau kaip po dešimt žmonių Švedijoje atsisako Lietuvos pilietybės. Šioje Šiaurės šalyje dabar gyvena apie 12 tūkst. lietuvių. Dauguma – išsilavinę, jauni, sėkmingi.
Yra ir tokių, kurie tėvynėje turėjo nuosavą verslą. Štai vienas pažįstamas vadovavo net 40 darbuotojų. Bet, anot pašnekovo, po 10 metų pastangų prakeikęs Lietuvos politikų ir biurokratų abejingumą, metė viską ir štai ramiai gyvena Švedijoje. Su visa šeima.
Švedijos pilietybę gauti paprasta. Penkeri metai – ir štai prašom – laiškas, kviečiantis atsiimti pasą. Ir nesvarbu, kiek pilietybių turi. Taip neturėdami galimybės pasilikti Lietuvos pilietybės, mūsų tautiečiai atsisveikina su Lietuva.
Panaši padėtis ir Norvegijoje. Ten dabar gyvena apie 60 tūkst emigrantų iš Lietuvos. Nereikėtų gal aiškinti, ką reiškia pilietybės atsisakymas, bet dvigubos pilietybės priešininkams vis dėlto tai padarysiu. Ypač tiems, aimanuojantiems dėl Lietuvos išsivaikščiojimo, dėl lietuvybės, kaip jie taip šauniai sudėlioja – savasties praradimo.
Kokiu būdu izraeliečiai niekaip tos žydiškos savasties nepraranda, nors turi po kelis kitų valstybių pasus, jiems tikriausia mistika.
Buvo Jonas, tapo Junu
REKLAMA
Taigi, pilietybės atsisakymas trumpai drūtai reiškia formalų ir galutinį šaknų nutraukimą su savo šalimi. Tol, kol nebus apsispręsta dėl dvigubos pilietybės, Lietuva neteks galimybės net pasvajoti apie tautiečių sugrįžimą namo ir fizine, ir dvasine prasme.
Mat randasi ir kita tendencija: kartu su įsigytu švedišku pasu, kai kurie lietuviai keičia lietuviškas pavardes į švediškas. Jau nebesi Jonas Jonaitis. Tampi Junas (švediškai Jonas tariama Junas) Svensson.
Taigi, Junas Svensson ir – viso gero, Lietuva. Nes Švedijoje gimę lietuvių vaikai asimiliuojasi labai greitai.
Taip, Švedijoje lietuviai jungiasi į bendruomenes, organizacijas siekdami išsaugoti lietuvybę. Tai šaunu. Bet čia kalbu apie kitas, nerimą keliančias tendencijas.
Per savaitę ne mažiau kaip po dešimt žmonių Švedijoje atsisako Lietuvos pilietybės. Šioje Šiaurės šalyje dabar gyvena apie 12 tūkst. lietuvių. Dauguma – išsilavinę, jauni, sėkmingi. Vienas krito, kiek išsilaikys kiti?
„One down, more to go“ ar kažką panašaus sakė viename Holivudo vesterno filme kietas kietai šaudantis kaubojus. Šį kartą krito tikra šio žodžio prasme Liberalų Sąjūdžio karalius, partijos pirmininkas Eligijus Masiulis.
Jį pašovė STT pačioje finišo tiesioje. Liūdna, bet – pamokama istorija. Klausimas tik, kas kada nors ką nors iš jos išmoks. Tai klausimas ir A.Guogai žadančiam pastatyti bažnyčią Lietuvai. Ne dvasine, o tikra šio žodžio prasme.
Liberalų Sąjūdis pateko į eilinę kitas partijas kamuojančią galimos korupcijos bėdą. Šioje vietoje norėčiau pabrėžti, kad ne liberalizmas kaip ideologija, kuria žavisi ir pasitiki apie 15 procentų Lietuvos rinkėjų. Ar LS vis dar liks šių rinkėjų atstovu priklauso nuo Liberalų Sąjūdžio partijos vadovų pozicijos.
Bent kol kas ji atrodo solidi. Jeigu tokia išliks, tai partijos įvaizdis nenukentės ir rimtų pasekmių pasitikėjimui partija nebus. Protingai sudėliojus, šis įvykis gali net būti naudingas. E.Masiulis jau sustabdė savo narystę partijoje, pasitraukė iš pirmininko posto, padėjo Seimo nario bilietą.
Tokia civilizuota politika visame sumautame Lietuvos politinio elito „Aplinka kalta“ pozicijos kontekste iškrenta iš konteksto. Kita vertus, tiek nusivažiuota, kad galimai nusižengusio įstatymams ir politinei etikai politinio veikėjo civilizuotas žingsnis paverčia jį vos ne šventuoju.
Dabar LS vadovams svarbu ir toliau aktyviai kurti atsakingos partijos įvaizdį. Gali net pabandyti paversti jį civilizuotos partijos etalonu. Galiu kirsti lažybų, kad ta linkme ir bus einama. Koją pakišti gali nebent trys nežinomieji.
Pirma, pats E. Masiulis. Jeigu jis atkris į „aš dabar viską papasakosiu, net plaukai ant galvos atsistos“ žargoną. Regis, tai jau ir vyksta: „Aš norėčiau tiek daug ką pasakyti ir aš jums pasakysiu, kai ateis laikas. Tiek papasakosiu, kad Lietuvoje bus įdomu gyventi. Šiandien, deja, aš negaliu dėl proceso reguliavimo dalykų nieko sakyti“, – sakė E.Masiulis.
Tai yra jis perspėja, kad maža nepasirodys. Alio? Tai kur buvai, žmogau, vakar? Užvakar? Ko tada tylėjai? Nežinau, ar kaltas esi, nekaltumo prezumpcija vis dar galioja, bet tokie pasisakymai prieštarauja LS vadovybės pareiškimui apie visišką skaidrumą, pagarbą teisingumo vykdytojams ir norui bendradarbiauti su teisėsauga. Geriau pasitrauktų tylėdamas ir nei žodžio iki rinkimų. Išskyrus tuo atveju, jeigu STT paleistų E. Masiulį iš savo nagų be jokių rimtų pasekmių.
„One down, more to go“ ar kažką panašaus sakė viename Holivudo vesterno filme kietas kietai šaudantis kaubojus. Šį kartą krito tikra šio žodžio prasme Liberalų Sąjūdžio karalius, partijos pirmininkas Eligijus Masiulis. |
Nuotraukos |
CV in English |
Teatras |
Literatūra |
Dainuojamoji poezija |
Blogas |
Santykiai |
Paskaitos ir mokymai |
CV |
Kontaktai
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2024 |
www.vinokuras.lt | Web Sprendimas:
ATO.lt design