Šis straipsnis buvo paruoštas spaudai tą pačią dieną, kai vaikas buvo atiduotas teisėtai motinai. Maniau, nėra prasmės viešinti. Tačiau matau, kad "žurnalistė" Rūta Janutienė ir jos protingų durnių šutvė spekuliuoja Danijos socialpedagogų korta.... suteikdami danams neatitinkančią tikrovei kompetenciją Klonio gatvės problemos rėmuose. Jan Vium - grupės vadovas yra vidurio Danijos regiono socialpedagogų profsąjungos funkcionierius.Pasiskaitykite, prašau, mano interviu su juo žemiau. Bet pradžioje, esminis klausimas Jan Vium:
Su vienu kolega iš užsienio diskutuodami apie Vyriausybės pateiktą viziją „Lietuva 2030“, pastebėjome keistą dalyką: ten nė žodžiu nepaminėta žiniasklaida, jos vaidmuo ir iššūkiai.
"Sąmokslo teorijų kūrėjai žurnalistams bandė įpiršti mintį, jog mistifikuojami Izraelio agentai neabejotinai bandys panaudoti savo antgamtiškas galias bei unikalią metodiką hipnotizuodami mažametę ir ištrins visą jos atmintį.". (lrytas).
Skleidžiamų gandų lygis rodo skleidžiančių žmonių – tokios Niolės Ožkelytės ir panašių, bei jais tikinčiais žmonių mąstymo ir humaniškų vertybių ribotumą. Net jeigu jie patys savo akimis pamatytų, kad mergaitei viskas gerai, jie nepatikėtų. Kodėl? Todėl, kad ta fantasmagorija užpildė jų tuščią ir nykų gyvenimėlį. Ką gi, tai tų žmonių tragedija. Vaikas, tačiau, neturi tapti vaistu nuo jų pačių beviltiškumo ligos.
Sausio 24-ąją Vyriausybės patvirtintas 1941 metų Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovo J. Brazaičio (Ambrazevičiaus) palaikų perlaidojimo projektas. Šis sprendimas sukėlė džiaugso tautininkams, Bažnyčiai ir partizanams. Tai – suprantama. Tačiau Lietuvos žydus šis Vyriausybės palaimintas ir 30 tūkst. litų finansuotas palaikų perlaidojimas aukščiausiame valstybiname lygmenyje, sukrėtė.
Pagaliau atsitokėjus valdžios jėgos struktūroms, buvo atstatytas pasitikėjimas Lietuvos Konstitucija ir teismų sprendimams. Bet ar tikrai ir kuriam laikui? Prezidentės „namuose nėra“, o, kaip sako švedai, „Kai katės nėra namie, pelės šoka ant stalo“. Tačiau šiuo atveju teisėsaugos institucijos pagaliau veiksmu įrodė savo nepriklausomumą nuo politikų aikštingumo ir nežaboto populizmo.
Niekam. Ir visiems. Bet koks bandymas naudotis Romo Kalantos atminimu vienos kažkokios grupės politiniams tikslams pateisinti yra amoralu ir menka. 1972 metais tų, dabar bandančių pasigviešti Lietuvos laisvės simbolį siekiu pateisinti savo nepateisinamą iškrypėlišką teisės, tiesos ir teisingumo supratimą, šalia mūsų nebuvo. Sovietų laikais jie tylėjo. Tuometis muzikos mokytojas Vytautas Landsbergis – taip pat.