Sausio 24-ąją Vyriausybės patvirtintas 1941 metų Lietuvos Laikinosios vyriausybės vadovo J. Brazaičio (Ambrazevičiaus) palaikų perlaidojimo projektas. Šis sprendimas sukėlė džiaugso tautininkams, Bažnyčiai ir partizanams. Tai – suprantama. Tačiau Lietuvos žydus šis Vyriausybės palaimintas ir 30 tūkst. litų finansuotas palaikų perlaidojimas aukščiausiame valstybiname lygmenyje, sukrėtė.
Pagaliau atsitokėjus valdžios jėgos struktūroms, buvo atstatytas pasitikėjimas Lietuvos Konstitucija ir teismų sprendimams. Bet ar tikrai ir kuriam laikui? Prezidentės „namuose nėra“, o, kaip sako švedai, „Kai katės nėra namie, pelės šoka ant stalo“. Tačiau šiuo atveju teisėsaugos institucijos pagaliau veiksmu įrodė savo nepriklausomumą nuo politikų aikštingumo ir nežaboto populizmo.
Niekam. Ir visiems. Bet koks bandymas naudotis Romo Kalantos atminimu vienos kažkokios grupės politiniams tikslams pateisinti yra amoralu ir menka. 1972 metais tų, dabar bandančių pasigviešti Lietuvos laisvės simbolį siekiu pateisinti savo nepateisinamą iškrypėlišką teisės, tiesos ir teisingumo supratimą, šalia mūsų nebuvo. Sovietų laikais jie tylėjo. Tuometis muzikos mokytojas Vytautas Landsbergis – taip pat.
Vakar anglų kalba viename prestižiškiausių Europos internetinių leidinių Open democracy portale pasirodė mano kolegės straipsnis "Mob justice in Lithuania: who can stand up to the madding crowd?". Šį portalą skaito milijonai žmonių, iš jo pasiimami įdomiausi straipsniai. Lietuvoje garsus Edwardas Lucas paleido šį straipsnį per visus savo kanalus. Straipsnis vakar tapo skaitomiausių ir populiariausių šiame portale.
Vienas skaitytojas, turėdamas omenyje Klonio gatvės anarchiją, klausė: „Ar mes šia problema užgošime kitas dar didesnes problemas? Kažkas to ir siekia. Bet, juk nesinori visai suskaldyti Lietuvą (...)“. Manau, kad ši problema nei didesnė, nei mažesnė. Ji - esminė. Nes visiškai atitinka vieną politinio elito ir kai kurių žiniasklaidos priemonių požiūrį į mus visus: "Jeigu nori masių simpatijos, papasakok jiems naiviausius ir kvailiausius dalykus". Šio požiūrio autorius? Adolfas Hitleris.
Toks nesuvokiamai žiaurus, visą vaiko ateinantį gyvenimą jį persekiojantis vaizdas pavers tą jų "ginamą" vaiką amžinai psichologiškai sužlugdyta siela. N. Venckienės reikalavimas viešinti vaiko perdavimą prieštarauja Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencijai ir - elementariam žmogiškumui. Eilinį kartą vaikas ne šiaip būtų naudojamas lyg koks daiktas, bet siaubingai išnaudojamas visiems matant. Švedijoje N. Venckienė už savo kalbas ir veiksmus prieš vaiką jau sėdėtų už grotų.