„Baltic pride“ – kelias į žmogaus teises visiems

Paskelbta 2013 liepos mėn. 24 d. | 12 koment.

Žymės: Gėjų eitynės, žmogaus teisės, Arkadijus Vinokuras, Artūras Zuokas, LVAT

Kai Vilniaus meras Artūras Zuokas pareiškė, kad seksualinių mažumų eitynėms Vilniaus Gedimino prospektu vilniečiai dar nepribrendo, jis pasirinko kalbėtis su (ir remtis) juodžiausia Vilniaus publika. Ta, kuri apsimetusi tautininkais, pasiruošusi perkąsti gerklę kitokiems. Jeigu tik kas leistų. Ir jiems, rasistams bei šovinistams, Gedimino prospektas buvo atviras ketverius metus. Ir be leidimo taip pat.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (LVAT) neskundžiamu ir galutiniu sprendimu manė kitaip. Kitaip nei gražuliai, pasirinkę eskaluoti jų supratimu vienintelį būdą išsilaikyti aktyvioje politikoje.

Tokie puikiai supranta, kad žmonijos išlikimui homoseksualai negresia. Kad grėsmė žmonijai yra nesustabdomai besidauginanti pati žmonija. Pasimaišiusi vartotojiškume, be jokios atsakomybės už Žemę. Dar dvidešimt metų – ir bus 10 milijardų gyventojų.

Ir tokie politikieriai žino, juk nekvaili, kad grėsmė Lietuvai yra socialinė atskirtis, nepakankamas gimstamumas, populiacijos senėjimas, emigracija. Ir – savižudybės, alkoholizmas bei masinis smurtas prieš moteris ir vaikus tradicinėje šeimoje. Paklauskite Seimo nario konservatoriaus ir tradicinės šeimos gynėjo konservatoriaus E. Vareikio. Jis žino.

Tai štai. Kažkam juk reikia nurašyti kaltę. Tai senas politikierių triukas. Bet žydų kaip ir per mažai liko Lietuvoje, su pasauline žydų grėsme gali pagąsdinti nebent psichus. O štai „mačistinėje“ Lietuvoje net gėjai apsimeta vyrų vyrais. Nes tokioje visuomenėje, kurioje skatinamas nepakantumas kitokiems, atsiverti, atvirai paskelbti sau ir šeimai savo homoseksualumą, reikia vidinės drąsos.

Regis, „tokie“ kelia didžiausią grėsmę ne vienam vyrui. Juk vien tik pasižiūrėjus į eitynėse einančius iškelta galva žmones nebijančius savo seksualinės pakraipos nesančios už įstatymo ribų, bala žino kas tam žiūrinčiam gali nutikti.

Psichologiškai neišprusęs žmogus, supančiotas infantilumo, visur įžiūri grėsmes. Mat į savo sielą bijoma pasižiūrėti atviromis akimis, nes stereotipinis juodai baltas mąstymas „palengvina“ gyvenimą ir jo supratimą. Demokratijos suteikta laisvė sujaukė, pastatė aukštyn kojomis stereotipines sampratas. Jos nebeatitinka naujų žaidimo taisyklių, pagal kurias žmogaus teisės skirtos visiems visuomenės nariams. Antraip, nei mano A. Zuokas ir panašiai mąstantys, nors ir besiskelbiantys liberalais.

Teismas viską sustatė į savo vietas. Tas demokratinės Lietuvos teismas, kurį ketverius metus gatvė bandė apipilti mėšlu, įvardinti neveiksniu, korumpuotu. Jis veik ir buvo atiduotas gatvės susidorojimui. Pasirodo, atlaikė ir tai matėme ne vieną kartą.

Ir šį kartą taip pat. Kalbu apie tas civilizuotos visuomenės gyvavimo akimirkas, kai elitas suvokia savo atsakomybę. Taip buvo apginta nekaltumo prezumpcija, taip buvo apgintos visų lygios teisės prieš įstatymą: teisė reikšti savo nuomonę, teisė į susirinkimą, teisė į demonstraciją.

Tokiame fone, tas nelemtas, absurdiškas konservatorių ir panašių politinių jėgų prastumtas įstatymas draudžiantis homoseksualų propagandą, nesuveikė.

Įstatymas teismui netapo argumentu drausti. Šiandienos socialdemokratai turėtų siekti panaikinti šį įstatymą, nes niekas, nors kiek turintis padorumo savo kūne, nepaneigs, kad šis įstatymas neatitinka realybės. Niekada Lietuvoje nepamatysite seksualinių mažumų propagavimo taip, kaip tai darė ir daro pilni neapykantos ir nepakantumo kitokiems apsimetėliai tautininkai, buvę sovietiniai, o dabar religine egzaltacija spindintys politikai-fanatikai. Visiškai viešai, nesislapstant ir niekam jų nestabdant.

Ką apie tai mano liberalas A. Zuokas? Kalbėjimas apie tai, kad visuomenė nepribrendo, kad nereikia jėga primesti kitokias, skaityk – Briuselio – normas, yra niekas kita, kaip visuomenės menkinimas, bandymas išlaikyti ją infantilumo pančiuose. Jo manymu, tolerancijos negalima primesti jėga. Tikrai? O kaip su Lietuvos Konstitucija ir įstatymų įgyvendinimu?

O ir mokesčių žmonės bijo daugiau, nei visų gėjų kartu paėmus. Gal jiems jų nemokėti? Kai kurios visuomenės normos yra kintamos, pone A. Zuokai. Ypač tos, dvelkiančios tamsumu, prietarais, nemokšiškumu.

Net ir tiems niekas nedraudžia eitynes organizuoti, tiems, tikintiems, jog jie patys ar jų vaikai taps gėjais vien tik į juos pažvelgę.

Klausiu: ar sunku atsiversti literatūrą ir susipažinti su viena, jokiais būdais už įstatymų ribų nesančia visuomenės grupe? Apie šios grupės didžiulį įnašą į pasaulio kultūrą ir, gal išsiaiškinti, ar tik pažiūrėjus vyrui į moterį moterimi netapsi? Tad kodėl pasižiūrėjus į homoseksualą staiga kažkas mano tuojau juo ir pavirs? Ir tuo pat einama masėmis į koncertus, kuriame dainuoja mūsų ir užsienio žvaigždės atviri homoseksualai ir jiems plojama.

Pažvelgus į eitynių priešininkus, negali nematyti jų organizuotumo, gebėjimo propaguoti savo idėjas. Tokia yra jų nekvestionuojama teisė. Žinoma, kol nebandoma smurtu sustabdyti turinčius kitokią nuomonę. Ta kitokia nuomonė, „Baltic pride“ eitynių atveju yra pradėti eitynes nuo Vilniaus Katedros aikštės.

Premjero Algirdo Butkevičiaus nerimas, kad tokia eitynių pradžios vieta neparodys deramos pagarbos religijai, ves į konfliktą su Bažnyčia – nepamatuotas. Neves. Juk neapykantos skatintojai nuo tos aikštės visada pradėdavo savo „Drang nach Osten“. Ir niekas jiems nedraudė.

O dabar gi eis žmonės nejaučiantys jokios neapykantos kitaip manantiems po vaivorykštės vėliava. Nesu teologijos ekspertas, bet, kiek pamenu, Kristus plovė kojas buvusiai prostitutei, o popiežius Pranciškus visai nesenai – nusikaltėliams. Gėjai ir lesbietės nėra nei tie, nei anie. Paprasčiausiai „Baltic pride“ dalyviai tiesia kelią pagarbai žmogaus teisėms visiems. Pats laikas, čia, Lietuvoje.

Publikuota lrytas.lt