Žodis

Paskelbta 2011 balandžio mėn. 30 d. | 0 koment.

Einu į susitikimą su žodžiais... Taškai, kableliai, daugtaškiai. Pauzės - tylos įrankis, verčiantis sielą atgimti, pulsuoti, siųsti signalus ir atskleisti paslaptis visai nenorėdamas. Laukiu akimirkos, to intymaus pokalbio, kai mintys tampa garsais, melodinga daina liejasi nesustabdoma, putojančia srove. Raidės virsta paslaptingais ženklais, kuriems būtina atrasti, o gal net ir išrasti raktą. Kiekvienas žodis - apčiuopiama skulptūra, kurią galima liesti, glostyti. Galima ir trenkti atsivėdėjus, o paskui, jau vėliau, nusiraminus, rinkti naują mozaiką, dėlioti, burti, užburti, sukurti formules, nieko nesakančias vienam, tačiau kitam tampančias išminties, tikėjimo šaltiniu... „Iš pradžių buvo žodis"...

Jis pateko į rankas nenaudėliams, melagiams ir veidmainiams. Pateko ir tiems, kurie mano žinantys vienintelį teisingą atsakymą į viską. Todėl jie pavydžiai saugoja savo turtą. Jie pasirengia svetimu krauju įrodinėti savo teisingumą, svetima nelaime teigti savo intelekto pranašumą... Neatleisk jiems, Viešpatie, nes jie puikiai žino, ką sako!

Žodis - tai slaptavietė, kaukė, sumėtymas pėdų, daiktas, daiktas. Daiktais galima užpildyti tuštumą, apstatyti kiekviena kampelį, apsimesti, kad dabar tai jau tikrai viskas gerai ir ramu, o pabodus galima juo ir atsikratyti, geriausiu atveju pakeisti, o galiausiai ir išmesti į nereikalingų žodžių šiukšlyną...

O kiek jų ten!.. Žodis meilė, pavyzdžiui, keleriopai parduotas, išnaudotas, išprievartautas, iškeistas į sintetinį pakaitalą ir išstatytas vitrinoje, pačioje svarbiausioje gatvėje, kur minios gali pasidžiaugti, pablizginti akis, pasvajoti, nes kaina dėl prašmatnios pakuotės jiems neprieinama. Nors „iškišti" galima ir jiems, laikui atėjus, paskelbus išpardavimą su reklaminiu šūkiu: „Tavo kaimynas jau įsigijo!". Žinoma, pakuotė bus daug pigesnė. Kad originalas mėtosi šiukšlyne, nei pasiturintiems, nei elgetoms į galvą nešauna. Jis ten kartu su nusigėrusiu poetu tuština paskutinį butelį pigaus vyno.

Kitas žodis - pažadas. Kiek kartų tas, visokeriopas gerybes žadantysis, daužėsi ir daužo sau krūtinę šaukdamas: mielieji mano, jau dabar viskas bus išspręsta ir pasipils gerybės, ir pasklis skoningas kvapas: ar jau jaučiate? Ne? Tada bus pasitelkta pagalbon ekspertų iš firmos AB „Žodžių žongliravimas". Ir prasidės cirkas! Ten žodis „raudonas" taps žalias, „juodas" - baltas. Elgeta taps turtuoliu, o šis savo ruožtu - šventas. Žiūrovas net nepastebėjęs pateks į transą, šauks: bravo! Valio! Pagaliau išgirdom Dievo žodį! Tuo tarpu tikrovė už cirko durų ramiai lauks savo valandos. Ji išmuš, patikėkit. Tada kris žodžių uždangos, kaip rūkas išsisklaidys, ir stovėsime nuogi vienas prieš kitą, ir matysime vienas kito tikrąjį veidą, apgauti ir apgautieji, žadantieji ir pažadais tikintieji. Gėda bus... Gal bus gėda.

Žodžiai netenka prasmės. Viskas, atrodo, jau pasakyta, persakyta, pakartota. Aibės popieriaus - šuniui ant uodegos kartu su miškais, kurių jau nėra, ir tik stagarai kyšo iš suaižėjusios žemės.

Todėl žodžio meistrai su lupa ir žvake minčių pasaulį skersai ir išilgai išieškojo, tikėdamiesi atrasti naują, dar niekieno neištartą žodį. Jį atradę, jie skubės jį užpatentuoti ir pateikti kaip staigmeną. „Dabar tai jau jis, žodis, švarus nuo apsimetėlių, politikų ir miesčionių!“

Ilgiuosi minties, kylančios iš širdies gelmių, nes tik tokia mintis virsta žodžiu, griaunančiu nepasitikėjimo sienas, suartinančiu, o ne atstumiančiu, gerbiančiu, o ne niekinamu.

Ilgiuosi žodžio, dar nepraradusio prasmės, žodžio, negailestingai rėžiančio širdį. Randas liks jį sakančiajam, jį priėmusiajam. Tas, kuris neturės rando, bus apšauktas melagiu, apipiltas mazutu ir plunksnom, jis bus varomas gatvėmis visų pajuokai, išmestas lauk iš bendrijos, kad vienišas ir svetimas tarp kitų svetimųjų ir vienišųjų atgailautų. Kai jis grįš, aš būsiu pirmas, kuris paduos jam ranką.