Vytauto Landsbergio moralinis reliatyvizmas

Paskelbta 2013 vasario mėn. 25 d. | 2 koment.

Žymės: istorija, Laikinoji Lietuvos Vyriausybė, Vidmantas Valiušaitis, Vytautas Landsbergis, okupacija, Holokaustas

lrytas.lt fotografas D. Umbrasas

Paskutinę 2013 metų knygų mugės dieną buvo pristatyta žurnalisto Vidmanto Valiušaičio knyga "Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940-1941 metai".  Tema – 1941 metų birželio sukilimas ir Laikinosios Lietuvos Vyriausybės neįmanoma misija: laisvos Lietuvos atkūrimas nacių okupacijos sąlygomis. Tačiau knygos pristatymo metu, knygą pristatantys išties kalbėjo patys, nei kiek neišgirdę kitų. Rašytojas taip pat.  Dar daugiau. Buvo pristatyta ir to meto istorinių įvykių vertinimo metodologija, kurią vertinu kaip moralinį reliatyvizmą. Anot prof. V. Landsbergio: „Mes neturime vertinti tuometinės LLV elgesio  iš mūsų šiandieninių proto bokštų pozicijų, mat anie nežinojo tuo metu tiek, kiek žinome mes“.

Šią V. Landsbergio tezę tuojau paneigė knygos autorius V. Valiušaitis, išklausęs knygą pristatančio režisieriaus  Jono Ohmano nuomonę, kuri teigė, kad mažų mažiausiai, LLV nariai su vadovu Juozu Brazaičiu (Ambrazevičiumimi) priešakyje buvo naivūs. Ir kad jie viską žinojo apie masines visoje Lietuvoje vykdomas žydų žudynes. V. Valiušaitis atkirto: „Netiesa, LLV nebuvo naivūs“.  Tikra tiesa, jie naivūs nebuvo, žinojo, kas dedasi. Žinojo apie LAF –o organizuotas baltaraiščių komandas skirtas žudyti žydų kilmės bendrapiliečius. Tad kodėl iš skaitytojų ir klausytojų reikalaujama likti naiviems, nekelti esminių klausimų?

Priežastis, mano nuomone, yra tokia: Lietuvai trūks plyš reikalingas didvyriškos kovos už laisvę nacių laikais naratyvas.  Nes kaip kitaip paaiškinsi faktą, kad  per pirmus pusę metų buvo nužudyta   šimtas trisdešimt  tūkstančių bendrapiliečių žydų? Jau pirmomis sukilimo dienomis lavonai tiek užpildė Nemuną, kad buvo uždrausta jame maudytis.  Žudynės  vyko dvejuose šimtuose Lietuvos vietovėse visą šešių savaičių  LV gyvavimo laikotarpį.  J. Ohmanas todėl ir paklausė autoriaus, kur dingo jo aptariamuoju laiku Holokaustas?

Į tai prof. V. Lansdbergis atsakė: „ Taip, Holokaustas yra skaudi tema ir patirtis, bet kodėl jis vis patenka į pirmąją svarbiausių įvykių  vietą? (...)  LV siekė atkurti Lietuvos nepriklausomybę, tai garbingas tikslas. Negi jie turėjo kišti gerkles  po peiliu, eiti į duobę?“  Na, jie pasirinko  neeiti į duobę, tai yra nestoti ginti bendrapiliečių žydų. Kitaip tariant, jie po peilių pakišo dalies savo nuosavų piliečių gerkles. Vardan garbingo tikslo.  Čia tai bent naratyvas! Ir tuojau pat V. Landsbergis sako: „Visada bandau pabrėžti faktų istoriją. Nors mums brukamos interpretacijos. Dabar tai vadinama „naratyvais“, „pasakojimais“. Yra toks „pasakojimas“, yra kitoks.Tartum jie būtų vienodos vertės. Gali plaukioti tarp tų naratyvų, pasirinkti, kuris patinka. Ar pasidaryti savo ir jį skleisti. Tada išsiplauna linijos, skiriamoji riba tarp tiesos ir netiesos, belieka „naratyvai“. Bet tai jau ne iš mūsų civilizacijos, kurioje tiesa turėjo aukščiausią vertę.“

Gražu, nieko nepasakysi. Iš pirmo žvilgsnio.  Iš tikrųjų šios pozicijos gynėjai alsuoja politine konjunktūra, kuri, matyt,  savaime turėtų sukurti politiškai korektišką dešinįjį naratyvą, nekvestionuojamą didvyriškumo mitą ir eposą. Iš kurio turėtų  dingti bet kokie dviprasmiškumai ir kontroversijos.  Tokiu atveju galima drąsiai kabinti atminties lentas ant svarbių Lietuvos institucijų sienų birželio sukilimo ir pokario didvyriams, tame tarpe tiems, tiesiogiai dalyvavusiems žydų bendrapiliečių žudymuose.  

Tačiau aš sakau, kad istorija neturi tapti politinės konjunktūros įrankiu. Todėl būtina skirti du dalykus: istorinius įvykius ir moralinę tų laikų istorinių veikėjų poziciją.  Taip, 1941 metų Laikinoji Lietuvos Vyriausybė nesuprato to meto nacių politinių realijų ir užduočių. Jie manė, kad sudarę paktą su naciais, Lietuva taps mažų mažiausiai protektoratu kaip kad kai kuriuose kitose nacių okupuotuose Europos šalyse. Bet tas paktas buvo vertas Getės Mefistofelio ir Fausto  sandėrio.  Drakoniški įstatymai žydų ir jų nuosavybės atžvilgiu yra gerai dokumentuoti. Kaip ir raginimai nežudyti žydų viešai.

Akivaizdu, kad LLV supratimu, buvo pasirinktas „mažesnis“ blogis vardan bendro gėrio. Ir, nors ir atskiri LLV nariai baisėjosi savo bendrapiliečių žudymais, o keletas pareigūnų atsistatydino,  atsakomybės už sandėrį nei jie, nei mes paneigti negalime. Neturime.  Ir čia moralinis vertinimas „iš mūsų šiandieninio proto bokštų“ pozicijos yra būtinas.   Nes, jeigu sutiksime su mums peršama tų tragiškų įvykių vertinimo metodologija moralės aspektu, („negalime jų vertinti iš šiandienos pozicijų)  tai gaunasi visiškai absurdiška situacija. 

Tai reiškia, kad šiandieninė kriminalinė ir moralinė nieko dėto žmogaus nužudymo samprata tais laikais neegzistavo. Tai reiškia, kad vagies ir plėšiko samprata tais laikais buvo kitokia.  Ar tokios metodologijos ginėjai nori pasakyti, kad to meto Lietuva buvo pagonių barbarų genčių valdoma? Ir tos gentys, kaip tie inkai ir actekai garbino žmonių aukojimą? Kad krikščionybė ir dešimt Dievo įsakymų jiems buvo visiškai nežinoma?  Nonsensas, ponai.

Ar gi neaišku, kad moralinis reliatyvizmas yra tiesus kelias į  žmogaus dvasinę degradaciją?  Prof. V. Landsbergis visgi užsimena savo kalboje apie lietuviškąjį konformizmą nacių ir sovietų laikais, bet minties netęsia. Tad gal čia batas spaudžia? Iš čia kyla moralinio reliatyvizmo kaip istorinio vertinimo  modelio šaknys? Juk tikrai apie devyniasdešimt devyni procentai mano bendraamžių ir vyresnių savo akademines ir politines karjeras įsigijo sovietų laikais.  Kitaip tariant, kolaboruojant su okupantu. Iš čia, matyt, ir kyla  Laikinosios Lietuvos vyriausybės „minkštoji“ kritika bei „minkšti“ vertinimo kriterijai.

Taip, suprantu Autoriaus  siekį pateisinti patį sukilimą, kuriam aš visiškai pritariu. Lietuviai pagaliau  pasinaudojo teisę ginti savo valstybę, antraip, nei 1940 – taisiais. Tačiau man nesuprantamas yra  Autoriaus ir jo pozicijos rėmėjų siekis nuplauti bet kokią, net ir mažiausią dėmelę nuo Laikinosios Vyriausybės munduro. Tai niekaip nedera su knygos deklaruojamu siekiu "Kalbėkime patys, girdėkime kitus. Tragiškieji istorijos 1940-1941 metai". Vidmantas Valiušaitis pripažino, kad šioje knygoje pateikta tik viena dalis istorijos. „Teks rašyti antrą knygos tomą“, pasakė jis knygos pristatymo pabaigoje.   Tikiuosi, kad šiame antrame tome nebus pabrėžtinai kalbama apie mus ir juos, nes esame visi Lietuvos piliečiai ir tuo metu buvome  taip pat. Tikiuosi, kad knygos pristatymo metu nuskambėję  argumentai, kaip kad dėl svarbesnio tikslo sutinkama su sprendimu po peiliu pakišti dalį savo bendrapiliečių “ mat nebuvo kitos išeities“ nebebus vartojami, nes tai žeidžia taip pat ir tuos, kurie tokius sprendimus priiminėjo.  Nes jie buvo krikščionys, todėl  puikiai žinojo, ką jie darė.  Žinojo, kad tai,  ką jie darė,  buvo ir prieš Dievą, ir prieš  tautą.  

Tačiau atsistatydinti Lietuvos Laikinąją vyriausybę  paskatino ne pasipiktinimas  bendrapiliečių žudynėmis ir jų plėšimais, bet iš pragmatinio suvokimo, kad laisvos Lietuvos valstybės atkūrimas nacių sąlygomis buvo neįmanomas.  Tiek apie moralinį reliatyvizmą, kaip istorijos vertinimo modelį.

Publikuota lrytas.lt

Publikuota kaunozinios.lt