Violetinio judėjimo galios mito žlugimas

Paskelbta 2012 gegužės mėn. 28 d. | 6 koment.

Žymės: violetiniai, Darius Kuolys, žlugimas, mitas, demokratinė valstybė, teisingumas

"Kas auksu žiba, greit pavirs į nieką“, sakė didysis J. V. Goethe „Fauste“.  Na, pasitelkti „Faustą“ ir J. V. Goethe violetinio judėjimo  nykumui įvardinti, gal ir per stipru. Tai daugiau skirta paraštiniams politikieriams ir kai kuriems apžvalgininkams, siekiantiems amoralumą paversti morale. Bandoma viduramžių scholastiką pateikti už šiandienos gryną pinigą. Faktas yra tas, kad violetinis judėjimas neturi reikšmingesnės paramos visuomenėje.

Remiuosi  jau kažkelintomis violetinėmis eitynėmis, išsišokimais užsienyje ir rėmėjų skaičiais kažkuriose TV laidose.  Paskutinių   praeito šeštadienio eitynių apimtis turėtų padėti tašką violetinio judėjimo ir jo rėmėjų galios mito kūrimui. Tereikėjo atsivežti kelis šimtus  kauniečių pensininkų iš Kauno, ir Kaune į gatves išėjo tik apie du šimtus žmonių. Tai reiškia, kad Kaunas jų neremia. Vilniuje tas pat. Nebūtų atvežę kauniečių, būtų susirinkę per pus mažiau  žmonių.  Klaipėdiečiai, kaip ir kitų miestų gyventojai pasirinko ramų šeštadienį sodybose.

Daugelis Lietuvoje nepasitiki teisinėmis institucijomis. Reforma būtina. Bet kol eiliniai piliečiai D. Kedžio rėmėjus  matė per TV kanalus, internetinėje erdvėje, tol nebuvo galima susidaryti pilno  šio judėjimo psichologinio veido.  Dabar, pamačius juos gyvai, daug  kam į akis krenta eitynių dalyvių chamiškumas, agresyvumas, nepakantumas.  Nešvankiausiais žodžiais išvadinami žurnalistai, lrytas.lt žurnalistė.  

Tik dviejų drąsių jaunų žmonių mandagiai pareikšta kitokia nuomonė išdėstyta ant plakato, sukėlė neapykantos bangą ir isteriją. Suvokiate?

Apie tūkstantis žmonių išsigando dviejų bendrapiliečių kitokios nuomonės.  Galiausiai policininkams, išsigandusiems neapykantos proveržio,  teko paprašyti jaunuolių pasitraukti. Ar jie gina vienų žodžio laisvę kitų sąskaita?

Chamizmas, chuliganiški veiksmai nukreipti prieš prezidentę Čikagos priemiestyje, sustato viską į savo vietas. Naudotis žodžio laisve yra viena, bet smurtas prieš kitaip manančius, grasinimai, neapykanta iškreipti veidai atspindi gatvinį, nežabotą  fanatizmą. Todėl tokie šūkiai, kaip antai: „Lietuva, buk laisva“ arba „Mes už teisingumą“ skamba lyg keiksmas bažnyčioje. Taip nupiginami, iškreipiami   gražiausi ir švenčiausi idealai.  Tai ir yra toks etnonacizmo veidas. Tikras veidas. Ir jis  instinktyviai atstumia.  Kur čia kas įžvelgia moralumą? 

Todėl,  kai odiozine figūra virtęs Darius Kuolys nesigėdindamas aiškina, neva žmonės Garliavoje nori tik tiesos,  jis - blefuoja. 

Būdamas intelektualu, gerai suvokia, su kuo turi reikalą ir kokios tiesos nori šie žmonės. Jeigu D. Kuolys „pamiršo“, tai priminsiu: jie siekia teisinėms institucijoms jėga primesti savo gatvės teismo sampratą.   Jau kažkelinti metai šlykščiausiais žodžiais nekaltas žmogus malamas  su žemėmis. D. Kuolys puikiai žino, kad šiems žmonėms neegzistuoja nekaltumo prezumpcija.  Todėl apgailėtinai atrodo buvusio švietimo ministro cinizmas. Vardan ko? Ar tik nemato vis toliau į paraštes skriejantis D. Kuolys save Lietuvos prezidentu?  Tad jam teks paskubėti, nes jo remiama save senai diskreditavusi „teisėja“ jau kreipėsi į bendrapiliečius žodžiais „Lietuvos žmonės (...)“

Beje, nemaloniai stebina  ir liūdina Lietuvos Sąjūdžio išplatintas pranešimas spaudai, kuriame informuojama, kad vienbalsiai nutarta sudaryti Laimutės Stankūnaitės dukros ir jos pusseserės draugiško stebėjimo grupę. Kas tai? Kaip suprasti?  Kaip šios beprotiškos (kitaip nepavadinsi) „misijos“ idėja kilo  ir kieno, matyt alkoholio paveiktoje,  galvoje? Ir kaip tie Sąjūdžio funkcionieriai ruošiasi šią „garbingą misiją“ vykdyti? Persekiodami vieną šeimą?  Reikalaudami planinio apsilankymo jų namuose? Psichologų ir policijos ataskaitos už kiekvieną žengtą žingsnį ir ištartą žodį? Matyt, ir šis judėjimas pritrūko reitingų.

Politiniame kontekste paskutinės eitynės parodė, kad politikieriai tik tame judėjime mato savo vietą ir kelią į Seimą. Buvęs Vilniaus komsomolo sekretorius Algimantas Matulevičius pasimaivydamas pareiškė  vis dėlto dalyvausiąs rinkimuose į Seimą ir,  ten patekęs, pasak jo, net gelbės Lietuvą nuo kažkokio kracho. Ne veltui jis ir jo kolegos taip plėšosi. Mat šešios svarbiausios   Lietuvos partijos jų nenori. Net ir tos, beveik nuo paraštinių nesiskiriančios. 

Na, visai gali būti, kad  į sekantį Seimą pateks keli politikieriai, ar tai ką nors lems? Jiems – taip. Turės visai neblogą algą  ketverius metus. O apmauti pensininkai iš Garliavos ir toliau kandžios  nagus.

Tokia yra artėjančio logiškon pabaigon  violetinio judėjimo epopėja. Negali ir neturi  civilizuotoje visuomenėje judėjimas, gimęs iš melo ir šmeižto,  iš demagogijos ir cinizmo, tapti, anot J. V. Goethes herojaus Fausto, auksu. Bandymai suteikti pasimetusių ir akivaizdžiai politikierių išnaudojamų žmonių nepateisinamiems amoraliems veiksmams ir amoralioms mintims aukščiausių etinių motyvų   prasmę, yra apgailėtino politinio psichologinio smurto pavyzdys. Tam smurtui, deja,  ir judėjimo dalyviai, ir judėjimą  išnaudojantieji, yra  visiškai akli. 

Nors ir kai kam  apsiverčia liežuvis mūsų demokratinę valstybę vadinti diktatūra, toje tikroje sovietinėje diktatūroje pastarieji laikė liežuvį už dantų.

Nepalieka viena mintis, betgi,  stebint protestuojančiųjų eitynes: Lietuva yra demokratinė valstybė. Tokioje visi kas nori, gali išsakyti savo nuomonę. Net ir melagingą. Taigi, išties džiugu. Būtina dėti  pastangas, kad Lietuva  demokratine  ir išliktų.

Įdėta į kaunožinios.lt