Vakarai kalti, kad nieko dėta Rusija pyksta.

Paskelbta 2014 kovo mėn. 20 d. | 0 koment.

Žymės: Rusija, Ukraina, Krymas, NATO, pramonininkai, sankcijos, M. Puidokas

Taip mano gatvinis V. Kaikaris, taip mano kiek nuo gatvės pakilęs krepšinio legenda Š. Marčiūlonis, taip mano išprusęs PK prezidentas R. Dargys ir taip mano akademinio pasaulio atstovas doc. dr. M. Puidokas. Jie – ne vieni. Nes taip mano ir stambūs Vokietijos, Didžiosios Britanijos, Italijos, Prancūzijos  pramonininkai. Todėl tų  šalių politikai įveda „nepaprastai skaudžias sankcijas“ keliems  Rusijos biurokratams. Taip jie pateisina Putino klikos agresiją.

Taigi, ant rimtų Vakarų  sankcijų Rusijai galima padėti kryžių. Todėl  šiandien, tikriausiai suvokdamas tų sankcijų menkavertiškumą,  Ukrainos premjeras A. Jaceniukas atsisakė siekti narystės NATO bei atidėjo asocijuotos  narystės sutarties su ES pasirašymą.  Tuo galimai išgelbėdamas Vakarų veidą. Ir būtinumo įvesti rimtas sankcijas prieš Rusiją.

Ar tikrai Vakarai kalti, o  Mamonui parsidavę kai kurie  ES politikai bei verslininkai teisūs? Ar tikrai Vakarai, pasirinkę saviapgaulę ir  pataikaudami Rusijai,  sukūrė monstrą?  

Žvilgtelėkime į visai neseną Rusijos ir Vakarų istoriją, kuri, regis, kai kurių žmonių bei politikų sąmonėje traktuojama tiek pat sena kaip ir  akmens amžiaus istorija.  Matyt, Vakarai „naudingai sau“ serga Alzhaimerio liga. Tuo puikiai naudojasi V. Putlerio klika šiandien. Ir naudosis rytoj, deja.  Tais „labai senais“ laikais tai yra 1988 metais, kai griuvo Berlyno siena, Vakarai alsavo euforija. Ir ji tęsėsi „labai ilgai“ tai yra iki Ukrainos ir Krymo okupacijos šiandien. „Viskas buvo gerai su Rusija“, net kai rusai paskelbė mums embargą 1990 m. Kai pareikalavome paspausti tą „gerąją Rusiją“, mums liepė užsičiaupti. Reikėjo Sausio 13-tosios aukų, kad būtų – trumpam – atsipeikėta.  Vakarai vis dar  euforijoje. Pastebėkime: apie NATO plėtrą nebuvo nei kalbos. 1991 metai, Padniestrė.  Ta banditų valdoma „respublika“ yra valdoma iki šios mielos dienos. Su Rusijos durtuvų parama. Po metų Francis Fukuyama paskelbia laimingą istorijos pabaigą: įsigalėja amžinasis demokratinis liberalizmas su  kapitalistine rinkos ekonomika. Amen.  

Apie narystę NATO jau kalbama. Ponai Vakarų kaltintojai, ar tikrai  be jokio protingo pagrindo? Ar tikrai Lietuva taip kvailai pasielgė žinodama, kad Rusijos provokuoti negalima? Nors ir matėme, kai  1989 metais rusų (sovietų)  kariai  kastuvais žudė nekaltus mitinguotojus Tbilisyje.  Kai mus žudė Vilniuje ir Medininkuose. O ir dalis Moldovos buvo užimta. Sutikite, juk ne šiaip sau 1991 m. gruodžio mėn. Lietuva prisijungė prie Šiaurės Atlanto bendradarbiavimo tarybos. O po NATO transformacijos 1993 m. NATO valstybių taikos metu esančios pajėgos palyginti su 1990 m. sumažėjo ketvirtadaliu .

Toliau, 1994 –tieji, pirmasis Rusijos karas prieš čečėnus.  Keliasdešimt tūkstančių žuvusių, bet vakariečiai vis dar euforijoje.  Dabar jau Europa ir JAV dievina tuometinį Rusijos prezidentą B. Jeltsiną. Mūsų LR prezidentas Algirdas Brazauskas, ilgai nelaukęs, 1944 m.   nusiuntė NATO Generaliniam sekretoriui M. Verneriui laišką. Jame išdėstyta pozicija pagrįsta visų parlamentinių partijų atstovų pasirašytu susitarimu dėl Lietuvos siekio tapti NATO nare.  Dėl kokios priežasties?  Mat žinojome su kuo turime reikalą. Gal M. Puidokas, kaip ir ne vienas prancūzas ar vokietis, ar koks tūlas lietuvis ir toliau  vadina mūsų tuometinį siekį tapti NATO nare  provokacija Rusijai?  Bet juk tuo pat metu Rusija tampa NATO Partnership for Peace programos nare.  Vakarų ir NATO nesustabdė bendradarbiavimo su Rusija ir 1999 metais, kai Rusija antrą kartą užpuolė Čečėniją su dar dešimtimis tūkstančių žuvusių bei  sunaikinta sostine Groznu. Dar daugiau, po trijų metų  - 2002 buvo sukurta Rusijos ir NATO taryba.  

Taip, Rusijai buvo pažadėta, kad NATO nesiplės. Tą pažadą derėtų nurašyti euforijai, kurios įtakoje  Švedija šiandien mano, kad prieš rusus atsilaikytų gal tik savaitę.  

Taip, Vakarai tikrai kalti.  Bet ne dėl Irako, ne dėl Libano. Vakarai tų šalių neokupavo, neaneksavo.  Ir ne dėl Kosovo. Apie pastarąjį  esu rašęs, kad tai rimta. Bet dėl kitos priežasties, nei bando demagogiškai pateikti M. Puidokas eilinį kartą. Paaiškinsiu spekuliacijos tikslais eskaluojamą nesusipratimą. Trumpai, Kosovas visų pirma yra bendras Jungtinių Tautų projektas tikra ta žodžio prasme gelbėjęs albanų mažumą nuo serbų priespaudos ir naikinimo.  Be to, Kosovas yra savarankiška valstybė, tuo tarpu Krymas taps Rusijos dalimi. Vakarai kalti, kad sąmoningai užmerkė akis į Rusijos išsigimimą.

Taip, Vakarai kalti, suteikdami Rusijai galimybę užgrobti dalį Gruzijos. Taip, V. Putlerį išgąsdino NATO idėja pasiūlyti narystę Ukrainai. Tuometinis NATO vadovas J.de Hoopas Schefferis patvirtino, kad NATO šalys pasiryžusios padėti Ukrainai pasiruošti tapti Aljanso nare ir pastebėjo, kad  " raktas į narystę yra Kijeve". Jis klydo. Pasirodo, raktas yra V. Putlerio rankose. 

Galima pagrįstai  kaltinti Vakarus  dėl vartotojiško savo mentaliteto paskatinusio  ir skatinančio V. Putlerio  Rusijos agresiją. Tas mentalitetas ir įtakoja, anot politologo Tomo Janeliūno „delsimo politiką, kurią Ukrainai taiko Vakarai: „NATO viliasi, kad karus nukariauti galima diplomatiniame lygyje, „geriant kavutę“. Ir toliau dominuoja biurokratija – ES ministrai.“.  Ko  rezultatas, bent kol kas, apgailėtinas.

Buvęs krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius sutinka, kad merkantilizmas yra tapo rimta problema.  Jis teigia, esą Vakarai  per pastaruosius 20 metų prisiėmė iliuzorišką  poziciją Rusijos  atžvilgiu. Savo stambiųjų pramonininkų  įtakoje nesprendžia  savo svarbiausiu politinių interesų. Komerciniai interesai tapo viršesniais už, pavyzdžiui, Didžiosios Britanijos ar Vokietijos interesus.  

Valstybės ir tautos tapo įkaitais verslo struktūrų, todėl buvo prasnausti besirutuliojantys procesai Rusijoje. Jie sąmoningai juos ignoravo, tuo atverdami kelią infekcijai jau virstančia pandemija. „Vietoje to, kad užsiimtu gydymu, jie leidžia save papirkti. Infekcijos agentai sklinda jų teritorijose.“, pastebi  A. Buktkevičius. Tai štai kame  tas Vakarų trumparegiškumas ir iš jo kylančios klaidos.  Iš tų klaidų V. Putleris ir jo aplinka susikrovė milijardus. Kad juos pateisinti savo žmonių akyse, reikalinga sukurti priešą. Remiantis A. Dugino rusiško mesianizmo ir totalitarizmo  mišiniu idant tuos milijardus apsaugoti.

Tačiau, kad apsaugoti savo vertybinius politinius interesus Europos valstybių vadovai turi atsiimti iš pramoninonkų teisę blokuoti atsakingą bei toliaregišką valstybinę politiką.  Kiek tokie sprendimai jų ekonomikai nekainuotų.  Laikas Europai suvienyti savo tragiškas patirtis, nes istorija su V. Putleriu priešakyje, -  kartojasi.  Reikia būti aklam ir kurčiam, kad šito nematyti ir negirdėti.  Business as usual po poros mėnesių neturi  pasikartoti. Todėl teisus mūsų krašto apsaugos ministras Juozas Olekas sakydamas, kad,  reikalui pasisukus į tragišką Europai pusę, mes 1940 –tųjų metų gėdingo pasidavimo nekartosime.  Jo žodžiai Vakarų kaltintojams turėtų būti traktuojami kaip siaubinga provokacija Rusijai. Net siaubingesne už išprotėjusio rusų žurnaliugos grasinusio paversti JAV pelenais.  O gal išties, geriau patylėti? Juk nieko dėta Rusija gali ir supykti.