Ten, kur prasideda religija, baigiasi demokratija

Paskelbta 2011 liepos mėn. 7 d. | 3 koment.

Nustebau, perskaitęs Andriaus Navicko, bernardinų.lt redaktoriaus asmeniniame tinklapyje straipsnį "Krikščionys ir dirbtinio apvaisinimo dilema" - ”Pulk katalikus, gelbėk demokratiją?" pastraipos antraštę. Straipsnyje kritikuodamas ateistus, jis, pasirinkęs mano straipsnį ”Konservatoriai pavirto kietakakčių katalikų partija” pavyzdžiu,  įžvelgia jame neapykantos katalikams skatinimą.  Na, jeigu  tokią išvadą būtų paskelbęs koks nors religinis fanatikas, nenustebčiau. Bet  Andrius Navickas yra ne tik praktikuojantis katalikas, bet ir rimtas žurnalistas.

Todėl klausiu: argi mano kritika politikų ir visuomenėje vykstančių neigiamų procesų   atžvilgiu  kažkuo skiriasi nuo tos, Katalikų Bažnyčios tarnų adresu? Mąstant A. Navicko kriterijais, mane jau seniai reikėjo pasodinti už grotų už ”neapykantos kurstymą”. Ir taip pat kitus blaiviai  ir balansuotai mąstančius apžvalgininkus, nesvarbu kokias politines pasaulėžiūras ar tikėjimą jie išpažintų, juos taip pat reikėtų nugrusti į Lukiškes. Tikėtinai prieš jas uždarant. 

Gal Andriui Navickui, tikram katalikui, nereikėtų taip įsiaudrinti, juk, gink Dieve,  ar Dievas yra ar ne straipsnyje nediskutavau. Kalbu tik apie tarpininkais tarp Dievo ir žmonių save paskyrusius gyvus žmones. Ne gi jie, dėl kažkokių katalikiškų, žydiškų ar budistinių priežasčių yra apsaugoti dangiška privilegija likti už kritikos ribų?

Autorius savo straipsnyje  baisėdamasis, mane pristato premjero Andriaus  Kubiliaus patarėju.  Maždaug, kaip gali ateistas būti kataliko patarėju. Na, nesu aš premjero patarėjas. O premjeras, nors ir būdamas kataliku, žydų kilmės lietuvio konsultacijoms neprieštaravo.  Reiškia, premjeras ajatolah virsti nenorėtų.  Taip, buvau visuomeninis premjero konsultantas žydų nuosavybės restitucijos klausimais. Kirtis - ant visuomeninis. Visų pirma esu žurnalistas. Kitaip tariant, mano nuomonė nebūtinai turėjo sutikti su premjero. Premjeras niekada man tiesiogiai ar ne tiesiogiai nėra nurodęs ar bandęs nurodyti ką ir kaip rašyti, nes visuomeninis konsultantas visų pirma gina viešąjį interesą. Apsistatyti lakėjais nėra sunku, bet pasirinkti turintį kitokią nuomonę nepriklausomą visuomeninį konsultantą reikia turėti drąsos taip pat ir išklausyti į vatą nevyniotai kritikai.

Tačiau vos ne kasdieną girdime kunigų šūkius kalti  ant kryžiaus politikus matančius ir mąstančius kitaip. Bet, Andriau Navickai, jeigu neapsirinku, ant kryžiaus vietos yra tik Vienam. Ir Tas jau apmokėjo savo mirtimi avansu visų nuodėmes iki grabo lentos. Tereikia tik atsikasti Jo Kūno ir atsigerti Jo Kraujo. Tik man neaišku, ar net ir tų nuodėmes, kurie, prisidengę sutana, prievartauja – masinis reiškinys - vaikus į kairę ir dešinę? Ir tų, žinojusių ir žinančių, bet nieko nesakančių? Kaip dabar įvertinti tuos faktais grįstus teiginius? Kaip neapykantos skatinimą katalikams? Tik kodėl  visiems? Žmonės juk yra skirtingi. Kalbu ir visada kalbėjau tik apie Katalikų Bažnyčios  visai konkrečią, prisidengus bažnytiniu humanizmu, prieštaraujančią  demokratijos principams   politiką.

Tačiau kalbėdamas apie religiją, tiesa, ją vartoju plačiąja prasme. Visos trys pagrindinės mūsų hemisferoje, yra autoritarinės, mačistinės, moterį niekinančios, apie tikrą lygybę šeimoje tarp vyro ir moters tylinčias. Kas norėjo sužlugdyti įstatymo prieš Smurtą šeimoje priėmimą? Kuris, Bažnyčios pastangomis, jau vadinasi „Apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje įstatymas“. Čia apie kokią aplinką kalbama? Kaimynus? Sovietiškai – bažnytiškai  apsimetėme, kad šeimoje niekas moterų nemuša, todėl ir įvardinti įstatyme šito nereikia?  Matyt,  net ir pilna smurto šeima yra šventa.  Na, įstatymą priėmė, vis geriau, negu nieko.  

Betgi, kalbant apie embrionus,  pagarbos net ir  gyviems, jau esantiems vaikams nesimato: juos reikia ugdyti nuolankiais, savo šešėlio bijančiais, niekuo neabejojančiais  zombiais.  Bet tuojau pat  krokodilo ašaromis verkiama  dėl  „nužudytų“ embrionų.  Nors pats esu prieš abortus, tačiau  Katalikų Bažnyčios prieš abortus  politika, taip, politika, yra niekas kita, kaip moters laisvės į save ir savo kūną niekinimas. Tačiau kaip pavadinti celibate gyvenančių kunigų spermos – gyvos ląstelės -metimą lauk į tualetą? Argi tai ne vyriškas abortas? Jeigu tai nepagarba gyvybei, jos žudymas, tai kas tai? Kaip su vienuolėmis, atsiskyrusiomis nuo vyrų, nors Dievas liepė eiti žmogui ir daugintis? Ir kas kalba apie „prigimtinę nuodėmę“, kurios neįmanoma išvengti, jeigu lieki nekrikštytas? O kaip tokiu atveju su tais krikštytais pedofilais ir aplamai su krikštytais nusikaltėliais?  Kur logika?  Jeigu pulsite  ginti, sakydamas, kad taip nėra, o aš religiniuose klausimuose esu analfabetas, tai paklausiu: jeigu taip nėra, tai kas tas autoritarines, bausmę ir „prigimtinę nuodėmę“ garbinančias religijas  tokiomis pavertė? Pasufleruoti?

Andrius Navickas savo straipsnyje nukreipia savo kritiką prieš ateistus. Net remiasi Konstitucija, primindamas, kad ten kalbama apie pasaulietinę valstybę, o ne ateistinę. Na, argumentas toks menkas, kad belieka atšauti, kad  Konstitucija nekalba ir apie religinę  valstybę. Todėl Bažnyčios kreipimasis arba gąsdinimas Seimo narių „viską matančiomis kunigų akimis“, apeliuojant į jų katalikiškai suprantamą tikėjimą ir juo remiantis reikalaujama priiminėti sprendimus,  yra niekas kita, kaip atviras kišimasis į politiką. Kas tai, jeigu nepagarba Seimui? Kas tai, jeigu nesiskaitymas su demokratine valstybės sandarą, kur rinkėjas išreiškia savo valią per partinę, ginančią skirtingas pasaulėžiūras  politinę sistemą?  Andriau  Navickai, įdomu, ką manai apie Lietuvos vyskupų konferencijos atstovo Dariaus Chmieliausko Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) taryboje kritiką prieš   N.Pumprickaitę už jos interviu su M. A. Pavilioniene? Ar vyskupai dabar nurodinės ką kviesti ir ko ne į TV laidą? Kaip ten su žodžio laisve,  Nacionalinio transliuotojo  nepriklausomybę ir žurnalisto bei leidėjo etiką? Beje,  kodėl LRT taryboje nėra žydų ir musulmonų atstovų? Juk mūsų šalyje visos religinės konfesijos yra lygios? Nors, akivaizdu, ir vienos  LRT taryboje per daug.

Mūsų šalyje demokratiją ištiesų reikia pastoviai gelbėti nuo korumpuotų teisėjų ir prokurorų, paperkamų biurokratų ir politikų, nuo policinės valstybės garbintojų, nuo teisinio nihilizmo, nuo kėsinimosi didžiausiais Europoje apdėtais mokesčiais sutramdyti laisvą žodį, nuo nusivylimo valstybe, nuo masinės emigracijos.  O čia dar, nori nenori, dėka  konservatorių, nuo  lenkimosi Bažnyčiai. Vienu mostu pasiryžusiai sugražinti Bažnyčiai apie 200 milijonų vertės miškus. Ne per 10 metų po truputi, kaip kompensacijos už  žydų religinę nuosavybę atveju.   Todėl nestebina Seimo pirmininkės Irenos  Degutienės, apie kurią spiečiasi krikdemai ir tautininkai,  pareikšta nuomonė, esą „vieni  labiau laikosi liberalesnių pažiūrų, kiti- labiau vertybinių. (...)“. Supratote? Liberalizmas – neturinti jokių vertybių demagogija?

Štai ką sako škotų rašytojas I. Bankas:  „Esu ne tik ateistas, bet ir humanistas. <...>Vienintelė nuodėmė yra savanaudiškumas. Tai vienintelė tikroji prigimtinė nuodėmė. Humanizmo esmė – sumažinti kenčiančiųjų skaičių pasaulyje. Humanizmas susijęs su žmogiškosiomis vertybėmis ir dalykais, su kuriais sutiktų dauguma žmonių, jei tik jie ne psichopatai. Tai elementarus aktyvus liberalizmas.”  

Taip, jau pats laikas  ginti demokratiją  nuo taip pat  ir vis dažniau  demokratinių žaidimo taisyklių negerbiančių  Katalikų Bažnyčios atstovų. Tad kas ką puola, Andriau Navickai? Pakartosiu, ten, kur prasideda religija,  baigiasi ir moralė, ir demokratija.