Teisinė valstybė? Nejuokinga

Paskelbta 2019 rugsėjo mėn. 17 d. | 0 koment.

Žymės: Prezidentas, Gitanas Nausėda, nacionalizmas, Konstitucija, Holokaustas

Šiandienos Lietuva niekaip nesugeba pagimdyti politinių vizionierių, pasiruošusių keisti ydingą toleranciją teisiniam nihilizmui visuomenėje. Kaip kitaip paaiškinti prezidento Gitanos Nausėdos nenorą griežtai sukritikuoti nacionalistų savivalę? Regis, valstybę vėl apima teisinis paralyžius kaip tais „gerais“ violetinių nusikaltėlių laikais.

Keisti ydingas nuostatas visuomenėje reikia neeilinės drąsos. Ypač, kai dalis baimės užguitų piliečių vis dar ieško stiprybės autoritarinės Lietuvos praeityje. Žvelgiant į trisdešimties metų Lietuvos visuomenės laisvėjimo procesą negalima nematyti, kad šis procesas įstrigo. Nė viena Lietuvos politinė partija per tuos metus taip ir nesugebėjo pažvelgti į kruviną 1941–1944 metų Lietuvos istoriją be baimės tiesai. Nė viena politinė partija nesugebėjo pateikti alternatyvos prieškariniam autoritariniam nacionalizmui, kuriam svetima pagarba teisinės valstybės principams. Kai Giesmėje kalbama apie sėmimąsi stiprybės iš praeities, tai akivaizdu, kad ji kiša koją šiuolaikinio piliečio demokratinio ir humanistinio identiteto formavimui. Kai semiamasi stiprybės iš autoritarizmo, kurio pagrindas yra iš baimės kilusi pagarba vadui, netenka stebėtis, kad Lietuvoje vis neatsiranda drąsių politikų ir tiek pat drąsių valstybės tarnautojų – biurokratų (su viena kita išimtimi) nebijančių ginti teisinės valstybės pagrindus.

Prezidentas G. Nausėda, deja, ne išimtis. Antraip nei premjeras Saulius Skvernelis pareiškęs, kad lenta Jonui Noreikai užkabinta neteisėtai, prezidentas net ir tiek nesugebėjo pasakyti. Gal jam neigiamą įtaką daro patarėjai, turintys ryšių su „Pro Patria“ nacionalistais?

Ko galima reikalauti iš biurokratų net ir su aukštais akademiniais laipsniais, kai pats Lietuvos prezidentas dėl neva nenoro kiršinti tautos nesiima ginti teisinės valstybės? Todėl ne į temą: ką prezidentas mano apie Kauno mero asmenines ambicijas užgrobti Kauno rajoną prieš gyventojų valią? Kai oligarchas siekia pasinaudoti demokratija savo didybės manijai patenkinti?

Tai, kas šiandien vyksta Ramūno Karbauskio valdomame Seime, taip pat yra visų trisdešimties metų baimių garsiai kalbėtis apie skaudžią praeitį pasekmė. Ką tai turi bendro su teisiniu nihilizmu? Labai daug. Nenoras neigiamai įvertinti bet kokį kolaboravimą su okupantais efektyviai blokuoja būtinas diskusijas apie moralę, moralės normas, politiko moralę. Rezultatas – absurdiškas visokio plauko kolaborantų pateisinimas, kategoriškai atsisakant vertinti jų nusikaltimus žmogiškumui remiantis Lietuvos pasirašytomis konvencijomis.

Taip teisinis bei moralinis nihilizmas įprasminamas buitiniuose santykiuose bei politikoje. Stebint Seimą ir į jį bandančias patekti partijas, tenka konstatuoti, kad ir judėjimai neatneša moralių politikų. Deja, per trisdešimt metų Lietuvos visuomenė nepagimdė nei vieno Kazio Griniaus, nei vieno Vlado Sirutavičiaus ar Stepono Kairio. Bent jau Lietuvos socialdemokratija privalėjo teigti pagarbą teisinei valstybei, deklaruoti, kad nesutinka Lietuvos istorijos atiduoti dešiniesiems bei paklusti jų interpretacijoms.

                                                                                            Tęsinys delfi.lt