Tačiau šios institucijos apsiėmė vertinti mano kritikos D. Grybauskaitei leksikoną tik todėl, kad į šias institucijas kreipėsi žmogus, pasirodo, siuntęs laišką Seimo nariams su reikalavimu pasiskaityti A. Hitlerio „Mein Kampf“. Šios institucijos šitos detalės nežinojo, todėl gal būtų sureagavę kitaip, tikėtinai. Dabar buvau svarstomas pasiskundus nacių gerbėjui. Būtų juokinga, jeigu nebūtų graudu.

Šiais metais šie „tautininkai“ ir toliau gviešis vienintelę teisę į “teisingą“ Vasario 16-tosios ir Kovo 11-tosios šventimą bei pagerbimą. Jie ir toliau aiškins, kad jie yra piktybiškai šmeižiami, kad jie esą, nieko neturi prieš žydus, nors pereitais metais militaristiniame marše matėme plakatą su kritika buvusiam premjerui A. Kubiliui už išmokėtą kompensaciją už nusavintą žydų religinę nuosavybę. Ir vėl kai kurie Seimo nariai suteiks jiems teisėtumą, tuo menkindami nacistinę grėsmę mūsų istoriškai neišprususios visuomenės akyse.

Bet šis straipsnis ne apie juos. O apie mus, žiniasklaidą. Ne kas kitas, o mes turime neprarasti kontakto su kontekstu, mes turime atskleisti slypinčias už politkorektiškų fasadų tikrąsias reikšmes. Mes turime žinoti, kad Lietuvoje virš šimto tūkstančių žmonių balsuoja už partiją garbinančią galimą žudiką ir Lynčo teismą. Turime žinoti, kad prieš ketverius metus nacistų marše dalyvavo tik keli šimtai jaunuolių. Pernai – apie pusantro tūkstančio.

Tai reiškia ne ką kitą, kad mes neatliekame savo misijos. Kas kalba apie faktą, kad mažiausiai dvylika Lietuvos pokario „didvyrių“, o išties žydų bendrapiliečių žudikų bareljefų iškabinta Vilniuje ir kitose miestuose? Gal V. Savukynas ir A. Tapinas savo laidose šia tema padiskutuotu? Ar tema per daug prieštaringa?

Genocido ir rezistencijos centre dabar renkama dokumentacija šia tema. Tik skaičiai pribloškiančiai daug didesni. Čia kalbu tik apie jau įrodytus. Taip, ir kai kurie teismai, kai kurie prokurorai nesugeba matyti istorinio konteksto. Mat jie jau senai prarado ryšį su Antro pasaulinio karo Lietuvoje kruvina istorija, todėl nejaučia jokios atsakomybės už savo priimtus sprendimus. Tuojau pat lenkiu galvą Aukščiausio teismo sprendimui panaikinti Klaipėdos apygardos teismo sprendimą aiškinusį, kad svastika yra Lietuvos – baltų kultūros dalis.

Taigi sutikę su mums primetama primityvia vaidyba, mūsų visuomenės demokratinio švietimo funkciją galime pamiršti.

Jeigu jau ir kviečiame gatvę į TV studiją, tai bent pradžioje atlikime savo žurnalistų ir intelektualų profesinę pareigą: nepriimti norimą už esamą. Šiuo atveju, remtis biurokratiniais pamąstymais kaip antai „Turime ginti nuomonių įvairovę“, nekvestionuojant, neatskleidžiant tikrų fašistinio apsimetėlio intencijų, yra ir gėdinga, ir neprofesionalu.

Pabaigsiu straipsnį šia tema šmaikščiai ir įžvalgiai pasisakiusio politologo V. Laučiaus žodžiais: „Mes įžengėme į kvailių erą. Įžengėme į ją ne todėl, kad kvailių – daug ir, deja, daugėja. Įžengėme į ją todėl, kad pradėjome pasitikėti kvailiais ir sulyginome visas nuomones. Mes manome, kad Penktadienis gali auklėti Robinzoną Kruzą. Ateina penktadienių karta. Švietimo epochos idėjos nyksta. Buduliškės lemia madas.”.

Publikuota lrytas.lt