Smūgis vaikui - lietuvių tautos išsigelbėjimas

Paskelbta 2013 gegužės mėn. 7 d. | 2 koment.

Žymės: šeima | vaikai | tėvai | Seimas | smurtas | auklėjimas

Straipsnio pavadinimas kilo pasiskaičius kraštutinių dešiniųjų – tautininkų pamąstymus šia tema. Mat „Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisų projektas“, kuriuo būtų draudžiamas bet koks smurtas prieš vaikus, tame tarpe ir psichologinis, skinasi Seime kelią.

Deja, ne autoritarizmo išsekintoje dažno lietuvio smegeninėje. Net 41 susilaikęs Seimo narys, matyt, atstovauja principui „mušti vaiką auklėjimo sumetimais, naudoti psichologinį smurtą prieš jį yra būtina. Antraip, kaip viskas baigsis?“.

Nežinau, kaip sekasi R. Dagio ar A. Stancikienės vaikams, tikiuosi, kad jiems viskas gerai. Mat abu Seimo nariai priešinasi šio įstatymo pataisoms. Bet kitų vaikų „auklėjimas“ baigėsi kilpoje, psichinėje, kalėjime, su švirkštu rankoje.

O dažniausiai - nevisavertiškumo kompleksu, iš kurio tuojau pat atpažinsi silpnesnių bendraklasių siaubą. Tą, kuriam patyčios ir smurtas prieš silpnesnį kompensuoja jo ar jos pačios pažeminimus, smurto baimę šeimoje.

Ne veltui paminėjau autoritarizmo kultą, vis dar bujojantį visuomenėje. Ypač paliečiant smurtą prieš vaikus temą, „beržinės košės“ šalininkai jaučiasi lyg priremti prie sienos: „Kaip galima be kontrolės? Be spaudimo? Be bausmės? Suteik paaugliams laisvę ir jie tuojau pat užsiims reketu prieš tėvus! Juk turi būti kažkokios ribos“.

Ir nei vienam neateina mintis, kad šie argumentai klausimų forma duria pirštu į jų pačių sudarkytą mentalitetą. Kuris pakužda dar vieną „firminį“ argumentą: „Pasižiūrėkite, kas darosi Skandinavijoje, Anglijoje! Ne mums toks auklėjimas“.

Dažnai turima omenyje ekonominį šių šalių lygį, kuriame žmonės - šeimos, vienišos motinos jaučiasi socialiai saugios. Jie žino, kad ten yra valstybinės ir visuomeninės struktūros, padedančios nesusitvarkantiems tėvams. Ateis, pasidomės, padės. Arba atims vaikus. Tokių atimtinų vaikų Lietuvoje būtų apie 25 tūkstančiai.

Švedijoje jau 1979 metais buvo uždraustas bet koks smurtas prieš vaikus. Tai pakankamas laikas matyti tokio požiūrio gyvus rezultatus ir liudininkus. Žinote, kaip jie atrodo?

Štai mano sūnus, senai nebuvęs Švedijoje, prieš kelis mėnesius ten apsilankęs ir sugrįžęs, pastebėjo: „Tėte, ten žmonės šypsosi gatvėje!“. Tuojau pat sakau, būkite malonūs, neaiškinkite šypsenų gatvėse tuo, kad „ten valstybė turtinga, ko nesišypsoti?“.

Atsakau: kai kur pasaulyje skurdas maždaug dešimt kart baisesnis už mūsų, bet žmonės vis dar šypsosi. Sutikite, tai kultūros reikalas, ne vien ekonominis. Kultūros, kuri atsisako vaiką auklėti mūsiškiais „tradiciniais“ metodais.

Tai štai su ta, anot A. Patacko „paprotine teise“, akivaizdu, turime problemą. Jos šalininkai tapatina siūlomas įstatymo pataisas su „šeimos griovimo įrankiu“, galiausiai, ir su nacijos naikinimu. Štai jo dvasinio bendraminčio nuomonė: „Akivaizdu, kad kai išpaikusiam vaikui užvažiuoja ar ir kailį gerai išperia jo tėvas ar motina, tai nėra smurtas tikrąja to žodžio prasme, jau nekalbant apie emocinę prievartą. Šeimos narius sieja artimi, kūniški ryšiai, ir savas vaikas periamas visai ne taip, kaip svetimas“. Beje, kaip tas vaikas ėmė ir išpaiko?

Kodėl tokią „pedagogiką“ garbina jos gynėjai? Todėl, kad jie yra bausmės mentaliteto įkaitai. Jiems artimesnė yra Pavlovo šuns pedagogika – užkandžio ir bizūno pedagogika. Su tokia pedagogika viskas daug „lengviau“. Joje nėra vietos individualumui, abejonėms, skepticizmui, abejonėms autoritetu. Tačiau tokioje pedagogijoje yra kiek nori prievartos, pažeminimo, nevisavertiškumo ir – ribų. Bet ribos riboms nelygu.

Pas mus ribos yra būtina prielaida niekuo neabejojančiam individui ugdyti. Tai toks niekada neverkiantis, niekada neklystantis, niekada neatsiprašantis, niekada pagalbos neprašantis pitekantropas su kuoka rankoje ir su kuoka tarp kojų. O kai toks nusižudo, klausiama „Kaip tai galėjo atsitikti?“.

Tokiame bendravime su vaiku jokių pasikalbėjimų nereikia. Trenkei kumščiu per stalą, išsitraukei diržą, išvadinai kvailiu ar idiotu, galiausiai per užpakalį, bet dažniausiai per galvą, veidą ir – reikalas baigtas. Laikas sutaupytas. Galiausiai, vien tik pikto žvilgsnio pakanka ir drebantis vaikas traukiasi iš kelio.

O turint kelis vaikus? Kaip sunkiai dirbantys tėvai suspės protingai, kultūringai, psichologiškai pagrįstai bendrauti su tais vaikais? Reikia pripažinti, kad ši problema ne vien lietuviška. Šiaurės šalyse taip pat žmonės „aria“, ne visi juk turtingi. Ten taip pat patyčių ir smurto mokyklose pasitaiko. Tik ten nebijoma kalbėtis apie tai, nebijoma reikalauti valstybės prisiimti socialinę atsakomybę tai yra kurti pagalbos tėvams centrus, vaikų namus (jie turi kitokią prasmę bei užduotį), pakankamą vaikų psichologų kiekį vaikų lavinimo įstaigose. Reikalavimai vaikų priežiūrai daug aukštesni. Todėl tūlas lietuvis kraupsta išgirdęs, kaip greitai vaikai atimami iš netinkamos vaikams aplinkos Norvegijoje ar Švedijoje.

Skandinaviško auklėjimo rezultatai - akivaizdūs. Žmonės ten šypsosi. Nes nebijo atvirų žvilgsnių, nebijo išsakyti savo nuomonės, nebijo protestuoti, galiausiai, nebijo paprasčiausiai be pykčio kalbėtis. Jie nemano, kad vaikas yra daiktas, skirtas suaugusiųjų laikinam pasitenkinimui, demonstravimui „aš taip pat turiu vaikų“.

Bet už uždarų durų tam vaikui šaukiama „Daryk! Nekliudyk! Užsičiaupk!“. Nes taip yra „lengviau“, nes tokiu atveju nereikia kovoti su savo psichologiniu neįgalumu, nuosavomis baimėmis, kompleksais, nesugebėjimu pasiekti savo tikslų, kuriant idilišką „lietuviškos“ šeimos vaizdelį. Tame vaizdelyje vaikui vietos kaip ir nėra.

Tokių vaikų jau gerokai per daug mūsų mažoje šalyje. Ir ne tik asocialiose šeimose tarp alkoholikų. Tokių vaikų netrūksta ir inteligentų šeimose. Juk matome jų pasisakymus Seime, žiniasklaidoje. Čia stebina Seimo narė A. Stancikienė: ji bijo įstatymo pataisų lyg velnias kryžiaus.

Anot jos, siūlomos pataisos tėvams uždraustų drausminti vaikus, o šie būtų skatinami skųstis. Įdomu, kodėl A. Stancikienė taip bijo? Juk jos šeima nėra asociali? Taip, pasitaiko vaikų, keršijančių tėvams negavę vieno ar kito. Bet tokie įvykiai, nors ir skausmingi, reti ir greitai išaiškinami.

Liberalesnis (atleiskite, kad nusikeikiau) požiūris į vaiką kaip savarankišką individą su visomis pareigomis ir teisėmis būtinas norint keisti autoritarizmu persmelktą visuomenę.

Smurtinės ir psichologinės bausmės kaip būtino auklėjimo atributo būtinybė kertasi su laisvos visuomenės reikalavimu traktuoti vaiką kaip individą, o ne manipuliuojamu daiktu. Kai ką tokia visuomenė atbaido, kelia grėsmę savęs įprasminimui uždaroje, pilnoje fobijų ir baimių aplinkoje. Tokie žmonės jaučia, kad nebespėja iš paskos, todėl kiša politinius nacionalistinių klišių pagalius laisvai visuomenei į ratus.

Jeigu siekiama spartesnio mūsų visuomenės įsiliejimo į civilizuotų, savęs nusižudymais, alkoholizmu, smurtu ir narkotikais nenaikinančių, iš savo nuosavos šalies nebėgančių tautų draugiją, šioms įstatymo pataisoms pritarti – būtina.

Daugiau nuomonių šia tema - šiandien „Lietuvos ryto” TV laidoje „Nuoga tiesa” 21.45 val.