Savo kaime pranašu nebūsi
Paskelbta 2017 birželio mėn. 20 d. | 0 koment.
Žymės:
LSDP,
LZVS,
G. Paluckas,
Seimas,
Paklausiau Björno von Sydowo, buvusio Švedijos Riksdago (2002-2006) pirmininko ir gynybos ministro (1997-2002), kas nutiko Švedijos socialdemokratų partijai. Dabar ji vos laikosi balne. Jo atsakymą mūsiškiai „socialdemokratai“ turėtų įsikalti į galvą šiandien ir per amžių amžius: „Mes esame per atsargūs. Ir mes, kaip socialdemokratai, nesugebame prisitaikyti prie globalios ekonomikos. Mes per mažai socialdemokratai“. Paklausiau, ar ne pats laikas jau būtų atsitokėti, nes atsitiks kaip ir su Lietuvos socialdemokratais, mat taip kristi į dugną reikia mokėti. Atsakymas: „Taip, laikas imtis iniciatyvos“.
Įdomu, kokį atsakymą gautume iš naujojo LSDP pirmininko Gintauto Palucko, ar jis bent žino priežastis, dėl kurių žlunga Lietuvos socdemai, ir ar žino, kaip susigrąžinti socialdemokratiją globalios ekonomikos sąlygomis? Manau, kad nežino, nes niekur nesu girdėjęs ar skaitęs jo minčių šiomis svarbiausiomis LSDP temomis, jau nekalbant apie veiksmų planą. Nežino ir LSDP frakcija Seime. Už šį nežinojimą ir socialdemokratijos farsą Lietuva – mes visi, kuriems rūpi kairioji ideologinė darbotvarkė, kuriems kairumas siejasi su socialine atsakomybe visiems ir su socialiniu solidarumu – moka vis naujomis gelbėtojų armijomis. Taip teisėti visuomenės lūkesčiai virsta visišku nusivylimu moralia politika.
Kas belieka? Mauti iš Tėvynės. Šioje vietoje tiesiog privalau pasidalinti dešiniųjų intelektualo Vladimiro Laučiaus taiklia įžvalga jo komentare („Kas pasiuntė „valstiečius“ į nokdauną?“): „Valstiečiai” ir jų premjeras šiuo atžvilgiu yra kone didžiausi politiniai dviveidžiai ir savo rinkėjų lūkesčių išdavikai per visą Lietuvos nepriklausomybės istoriją. Istoriją, kurios beveik kiekvieni rinkimai yra nesėkmingas piliečių mėginimas pakreipti valstybės politiką į socialiai jautrią kairę ir kurios beveik kiekviena Seimo kadencija yra sėkmingas valdžios mėginimas nusispjauti į šias naiviai besikartojančias piliečių viltis. Kairiosiomis besiskelbiančios partijos Lietuvoje puikiai sugeba reikiamu laiku išsižadėti savo ideologijos ar rinkiminių pažadų. 1992-aisiais rinkimus triuškinamai laimėjusi Lietuvos demokratinė darbo partija (LDDP) darbo interesams nė iš tolo neatstovavo, už ką rinkėjai ją skaudžiai nubaudė 1996-aisiais. Artūro Paulausko Naujoji sąjunga 2000-aisias puikiai pasirodė kairiųjų rinkėjų pastangomis ir tuoj pat juos nuvylė, kartu su LDDP laikydamasi neoliberalaus kurso. Algirdas Brazauskas tada atvirai aiškino, kad socialdemokratija tėra viso labo „liberalizmas iki tam tikros ribos”.
Tesinys alfa.lt