Jau žinome vardus bei pavardes konkrečių aukščiausių valstybės pareigūnų ir politinių nevykėlių, sudariusių sąlygas (pasitelkiant ne etišką žiniasklaidą) primityviai gatvei skleisti savo antivalstybines idėjas. Įdomu tai, kad jų vardai stovi šalia vienas kito: prezidentė, Seimo pirmininkė, Seimo nariai ir paraštiniai politikieriai.

Nesvarbu politinis statusas, juos visus sieja vidinė kultūra, tiksliau, jos stoka. Pavyzdžiui, laki Seimo pirmininkės Irenos Degutienės frazė esą „kaip politikė ji mano vienaip, o kaip žmogus....“ puikiai atskleidžia politikos kilmės ir politinės kultūros nesuvokimą. Juk politines pažiūras ir formuoja žmogaus pasaulėžiūra, tie du dalykai neatskiriami.

Bet Lietuvoje toks dalijimas tapo norma, ją suformavo ir nuolat palaiko beideologinės politikos idėja. Tokios bešaknės politikos išraiška yra nežabotas amoralus populizmas.

Todėl pirma pamoka: aukščiausių šalies pareigūnų ir valstybės institucijų atstovų populizmas, šiuo atveju neproporcingai sureikšminęs judėjimą, su akivaizdžiu kriminaliniu fonu atsigręžia bumerangu prieš visą visuomenę. Nes tokiems judėjimams atsiranda galimybė primesti visai visuomenei „zeko“, t. y. nusikaltėlių bendruomenės mentaliteto, vertybes, elgesio normas.

Tik išsilavinęs rinkėjas gali sustabdyti tokį politinio amoralumo išvešėjimą. Tereikia sau atsakyti į kelis klausimus. Pavyzdžiui, kas norėtų matyti valdžioje žmones, per savo visą pilką gyvenimėlį nesugebėjusiais sukurti sau ar visuomenei nieko doro? Žmones, ne kartą susidūrusius su teisėsauga, bet siekiančius spręsti teisingumo ir teisėtumo klausimus Seime?

Juk matome juos įžūliai siekiančius patekti į Seimą vieninteliu tikslu – tapti mokesčių mokėtojų išlaikytiniais visus ketverius metus. Tokių su nusikaltėlišku šleifu jau Seime turime. Pasižiūrėkite į Seimo rėksnius ar tylenius - gal kils išganinga mintis nelipti ant to paties grėblio eilinį kartą.

Tai gali įvykti tik tada, kai kiekvienas baluojantis supras, kad valstybei mokesčių forma mokami pinigai yra sunkiai uždirbti pinigai. Konkrečiame gyvenime niekas sveiku protu nefinansuos visiškų nevykėlių.

Todėl antra pamoka: valstybei išmokėti pinigai niekur nedingsta. Tie pinigai ir lieka Tavo bei mano pinigais. Tik nuo Tavęs ir manęs priklauso, kaip tie pinigai bus naudojami. Būdą, kuriuo naudojasi politiniai nevykėliai-aferistai, būtina palyginti su tuo, kuriuo naudojasi telefoniniai sukčiai.

Po to, kai jau lieki apmautas pridergta siela, velniškai gėda, ar ne taip? Tokiais atvejais bandoma išsisukti teigiant, kad valstybė kalta.

Dar viena tema, reikalaujanti dėmesio, - tai kai kurių save intelektualais, visuomenininkais ir menininkais arba kultūriniu elitu laikančių asmenybių politinis bei moralinis neraštingumas. Jis tiesiog pritrenkiantis. Kalbu apie „violetinį“ judėjimą remiančius asmenis. Pavyzdžiui, plika akimi matosi visiškas jų analfabetizmas šiuolaikinės vaiko psichologijos ir edukacijos srityje. Ką jau kalbėti apie elementaraus teisinio išprusimo stoką, tiesiu keliu vedančio į teisinį nihilizmą. Galiausiai jie tapo manipuliuojamais (ką besakytų ir bemanytų patys) naudingais idiotais mano minėtų politikierių rankose.

Net keista, kad savęs niekur protingai padėti nebesugebanti Nijolė Oželytė, susipažinusi su „Lietuvos sąrašo“ pristatytų veikėjų rinkiminiu sąrašu, sugebėjo kiek atsitokėti. Jos reakcija į „sąrašą“ – juokas. O kaipgi kitaip? Kažkokie tamsuoliai, bedarbiai inteligentai, buvę kompartijos politrukai gviešiasi vadovauti Romualdui Ozolui ir Dariui Kuoliui. Jiems vadovautų „Drąsos kelias“ mužikiškai besikeikianti, nusikalstama veika įtariama, bedarbė partijos vedlė. Taip aukštai pakilusi jos ir jos aplinkos psichologiškai kankinamo vaiko dėka. Tiesa, logiškai krintanti žemyn. N. Oželytė nuoširdžiai kvatoja.