Psichologai pasakytų, kad rinkėjas, pastoviai lipantis ant tuo paties grėblio, pastoviai susiduriantis su neteisingumu, pastoviai nusiviliantis nesiskaitymu su juo, sukuria su tikrove nieko bendro neturinti miražą, nes tikėti juk kažkuo reikia. Tada tikrovę keičia tikėjimas, kurio, gink Dieve, negalima įvardinti kaip regimybę, mat tai jau nebe politkorektiška. Ypač mūsų katalikiškoje Lietuvoje. Kurioje regimybė yra svarbiau už nieko nenusikaltusią motiną ir jos nekentėjų bei „vaiko ginėjų“ nežinomybe kankinamą vaiką. Vaiko interesai Lietuvoje visada buvo ir liko kažkelintame plane.

Sprendžiant iš teismo sprendimo atmesti Laimos Stankūnaitės prašymą nesiusti mergaitės į mokyklą viešam apžiūrinėjimui, sprendimą, kurį kritikuoja ir vaikų teisių kontrolierė Edita Žiobienė, teisingumą Lietuvoje lemia politinė konjunktūra. Kitaip tariant, matome visą eilę teisėjų, antstolių, kitus teisinių ir jėgos institucijų atstovus neturinčius pautų apginti niekuo nekaltą motiną ir jos vaiką. Kodėl? Todėl, kad prezidentės žodis paskutinis. Kaip sakoma, adios teisingumui.

Ir adios Lietuvai. Pakalbėkite su mūsų emigrantais Anglijoje ir kitur Europoje. Ne su mulkiais, o su save gerbiančiais ir per sunkų darbą pasiekusiais savo tikslų Lietuvos išeiviais. Tokių – absoliuti dauguma, antraip senai masiškai grįžtų namo. Nebent, žinoma, sėdi ten kalėjime. Ir tuo džiaugiasi, nes sąlygos pavyzdžiui, Švedijos kalėjimuose yra geresnės negu mūsų sanatorijose. Ir ką daugumos išeivių jums atsakys? Aš gerai žinau, nes beveik trisdešimt metų gyvenau Švedijoje. Taigi, jie jums pasakys ir – jau, matyt, maždaug šimtą kartų yra sakę, kad „ten“ visų pirma su jais elgiamasi mandagiai. Antra: kantriai. Trečia: visos socialinės, teisinės sistemos ir kitos institucijos veikia piliečio labui. Puikiai žinau, kad ne rojus, kad visko pasitaiko ir pasitaikys. Bet tai ne tipiški įvykiai. Netipiška, kad prezidentas kištųsi į teismų reikalus savo pasisakymais ar skambučiais. (Tipiška, kad pagauti, tuojau pat atsistatydina). Netipiška, kad teisėjai imtų kyšį, netipiška, kad teisėjai žvelgtų per petį, ką pasakys tas ar kitas įtakingas politikas. Netipiška, kad gatvė diktuotų dienotvarkę. Anglijoje pabandė ir tuojau sulaukė atsako. (Pas mus gi, antstoliui, atėjusiam vykdyti teismo sprendimą, buvo įspjauta į veidą ir – nieko neatsitiko). Ir visiškai netipiška, kad visiškai išteisintai motinai negražintų nuosavo vaiko.

Yra tokia įdomi sociologų Peter L. Berger ir Th. Lukmann knyga „Socialinis tikrovės konstravimas“. Tai „žinojimo sociologijos“ teorinis įvadas. Autoriai teigia, kad tikrovė yra socialiai konstruojama ir žinojimo sociologija privalo analizuoti šito konstravimo procesus.

Tai kas gi sugeba taip konstruoti mūsų tikrovę, kad šimtai tūkstančių Lietuvos gyventojų be atodairos palieka savo gimtinę? Politikai kaltina žiniasklaidą, esą ji pastoviai kuria juodos Lietuvos įvaizdį per visus savo kanalus. Kaip „gerais“ sovietiniais laikais, siūloma pusę žinių rašyti teigiamų, pusę – neigiamų. Kurioje pusėje turėtų likti politikai? Į klausimą aiškiai atsako viešųjų ryšių specialistas M. Katkus, kalbėdamas apie garsųjį premjero A. Kubiliaus nušvilpimą Kauno sporto arenoje: „Premjero Andriaus Kubiliaus nušvilpimas Kauno arenos atidaryme yra premjero nesėkmė, tačiau nušvilpdami savo šalies premjerą, žmonės nušvilpia ne tik jį, bet ir valstybę bei save pačius“. Atleiskite, ponia M. Katkau, visiška nesąmonė. Kuo remiatės savo išvadoje? Manau, kad tik savo moralinėmis - politinėmis nuostatomis ir simpatijomis, kurias bandote pateikti už gryną pinigą. Žmonės nušvilpė jų nemėgstamą politiką, bet ne savo valstybę ir ne save. Nepažįstate Kauno, pone. Kaunas visais laikais buvo tautiškumo ir rezistencijos simbolis Lietuvoje. Kai Kauną paliks ne 50 tūkstančių, o dar 150 tūkstančių kauniečių, sutiksiu su M. Katkumi. Pastarojo teiginys, esą kauniečiai turėtų dėkoti valstybei už pastatytą sporto areną neturi nieko bendro su demokratine tikrove. Atvirkščiai, „valstybė“ turi dėkoti savo piliečiams - mokesčių mokėtojams, norėjusiems tokios arenos. Tad kokią tikrovę norima konstruoti? Apsaugant valstybės simbolius draudimais kritikuoti jos (ne)valdovus?