Susisiekite su manimi: arkadijus@vinokuras.lt
Arkadijus Vinokuras
Arkadijus Vinokuras - Užrašas
Blogas » Redirected: Nesugebi kurti kažką savo? Kopijuok drąsiai!

Redirected: Nesugebi kurti kažką savo? Kopijuok drąsiai!

Paskelbta 2014 sausio mėn. 20 d. | 0 koment.

Žymės: , , ,

Geriausio kelio, lietuviškas kine, geriausio kelio! Kas tas lietuviškas kinas, beje?

Šis klausimas ne tik meninis, bet ir politinis. Todėl ši filmo recenzija kaip tik tokia ir yra – politinė. Ilgai laukta naujoji karta meno pasaulyje galingai žingsniuoja ne vienerius metus. Nes menui negalioja politinės bendruomenės žaidimo taisyklės. Kuriuose jauni politikai dažniausiai pasirodo per protekcijas, garsius tėvelių vardus, ar dėl akių žalumo.

Meno pasaulyje esi vienas pats sau tarp tokių pat vienų, dažniausiai vienišų. Sėkmės ar nesėkmės atveju nuo atsakomybės už savo kūrybą neišsisuksi. Pasekmės trunka akimirksnį. Nepasislėpsi už partijos draugelių nugarų. Čia vidutinybėms vietos neatsiranda. Nebent santvarka korumpuota nuo galvos iki kojų.

Taigi naujoji karta A.Grikevičiaus stiliaus erotinio filmo „Jausmai“ daugiau niekada nestatys. Nes nei maestro, nei sovietų sistemos nebeliko. Naujieji kūrėjai be jokių skrupulų nusispjauna į praeities kino kalbą, maišo kino meno stilius lyg barmenas kokteilius.

Šiuo atveju filmo režisierius E.Vėlyvis sumaišė Emirą Kosturicą ir Guy Ritchie. Kokteilio turinys – E.Kosturicos atsilikusio Balkanų kaimo absurdiškumas, ir urbanistiškai kietas brito kriminalinės komedijos žanras. Į kokteilį sumetami angliški keiksmažodžiai proporcingai papildyti rusiškais matais. Mūsų geroji, vis dar skaisti lietuvių tauta tokių šlykščių keiksmažodžių neturi. Bet kaimas lygiai toks pat atsilikęs, kaip ir E.Kosturicos inspiracijos šaltinis. Negi?

Taigi, filmas - ne lietuviškas. Na, gal truputi, juk kalbama ir lietuviškai, atpažįstame mūsų išties puikius aktorius, Vilnių ir kaimelius. Matant amžinatilsį V.Šapranauską, dalį emocijų užgožia liūdesys. Filme atpažįstame aktualijas, lietuviškas „tunelio gale šviesos nėra“ mitus. Kurių atsikratyti gali tik juokas iki ašarų. Pavojingas reikalas, nes ašaros, tos, iš tikro skausmo, visai šalia.

Šiame juodo humoro juodame padugnių gyvenime mitą genialiai sugriauna stora ir išbrinkusi lyg statinė, išsimaliavojusi lietuviška beskonybė šiais pritrenkiančiais savo egzistenciniu šauksmu žodžiais: „Aš ne kurva. Aš turiu svajones“. Tai filmo idėjos tragikomiškas apogėjus. Meninis ir politinis pareiškimas. Šį sakinį užsirašykite ir nepamirškite.

Tarp viso marazmo, absurdo, velniškai juokingo be jokios abejonės, siunčiama gili psichologinė žinia mums, žiūrovams: net ir visiškai beviltiškoje padėtyje, žmogus išlieka jautrus, nepraranda vilties. Todėl filmo stilistikos kontekste būtina prisiminti, kad bomžai - taip pat žmonės. Ar tie visame savo primityvume suformuluoti žodžiai sąmoningai sudėti kaip tik toje sekoje?

Žinoma. Nes kadre matome pasakišką lietuvišką vasarą, smengančią žemėn lietuvišką trobą, matome vestuvių viltį išsikrapštyti į geresnį gyvenimą jokiame Londone, Airijoje ar dar kur. Norima neprarasti vilties čia, Lietuvoje. Toks yra ši filmo politinis - psichologinis paradoksas: kaip ir politiniame gyvenime, be meninio absurdo kaip skydo, žmogiškojo absurdo neatlaikysi. Antraip -tiesus kelias kartu su Seimo pirmininkėmis, gražuliais, venckienėmis, bradauskais ir dagiais į namus adresu Vasaros g.  5.

Filmo kūrėjas veržiasi lauk iš Lietuvos. Akivaizdu. Ne pats fiziškai, bet savo kūrybiniu įžvalgumu. Norite pavadinti tai komercine intuicija? Kodėl ne? Juk mūsų eksportas tuo ir pasižymi. Verslininkams Lietuva - per maža. Todėl mintis sukviesti garsius britų aktorius tikrai geniali. Kaip ir scenaristo gebėjimas juos šiuo projektu sudominti. Todėl visi dialogai ir monologai skirti ne Lietuvai.

Tiksliau, jokiais būdais ne vien Lietuvai. Dar tiksliau: tai bendražmogiškas humoras tarptautinei rinkai. Drąsus sumanymas, daug drąsesnis, nei „Drąsios Lietuvos 2030“ veik neįgalus politinis projektas. Šiuo pasakos moralas toks: politikai, atverkite duris menui, remkite meną ir už kelis skatikus pasaulis matys, girdės, norės Lietuvos.

Pagaliau turime, kartu su „Tadas Blinda“ ir gal kitų, kuriuos praleidau, šiuolaikinių kūrėjų šiuolaikinį kiną. Nors tenka apgailestauti, kad grynai lietuviškam kinui nebeturime nei išskirtinės gamtos, nei išskirtinio miesto, nei išskirtinio kaimo, net išskirtinio gyvenimo būdo.

Tie patys blizgantys amerikiniai moterų „savimonės“ žurnalai, tie patys mėsainiai, tie patys tušti žemiau bambos vyras – moteris santykiai TV ekranuose, tas pat smurtas prieš moteris, prieš vyrus, ta pati alkoholikų (ne) kultūra. Viskas. Tapome tos vietinio politinio filosofo V.Radžvilo ir jo smulkesnės minties pasekėjų piešiamos apokaliptinės Europos Sąjungos dalimi.

Čia jie turėtų, šaukti „Gelbėkit, deginkit filmą „Redirected“ kartu su „Vingio“ kino teatru!“. Ir žinote, taip atsitikus, būtų tikrai juokinga.

Tuo pasirūpintų filmo režisierius E.Vėlyvis. Puikiai išmokęs japonišką pamoką: nesugebėjęs sukurti kažką savo, drąsiai kopijuok kitą. Mūsų politikai su tuo reikalu vis dar beprasmiškai kovoja savo posovietiniame provinciniame darželyje. Bet režisierius pasirinko kopijavimą, kuriam genialumas yra būtinas. Filmas „Redirected“ toks ir yra.

 

Publikuota lrytas.lt

 


Publikuoti komentarą

Komentarai

Šiame puslapyje komentarų dar nėra.

 
Archyvas
© Arkadijus Vinokuras, 2011 - 2019 | www.vinokuras.lt | Web Sprendimas: ATO.lt design