Putiniško mentaliteto pabaiga

Paskelbta 2012 gruodžio mėn. 31 d. | 0 koment.

Žymės: Putinas, Seimas, V. Uspaskichas, moralė, savižudybė, Lietuvos Konstitucija

gaminunamie.lt

Kalbant apie pasaulio pabaigą: tikroji pabaiga žyminti šiuos „pasaulio pabaigos“ metus yra  V. Uspaskich   sakyta kalba Lietuvos Respublikos Seimo rūmuose 2012. Jo kalba žymi akivaizdų perėjimą iš putiniško demokratijos supratimo į civilizuotą vakarietišką demokratiniais principais paremtą politinę kultūrą.

Ir nuopelnas, žinoma, ne DP partijos lyderio.  Tai socialdemokratų nuopelnas.  Ir tos dalies rinkėjų nebalsavusių už pseudo partijas, vieno intereso ar vieno vado partijas.  V. Uspaskicho kalba ir elgesys  tokiame kontekste skambėjo niekaip kitaip, kaip apgailėtinai. Takoskyra aiški: reikėjo dvidešimt dvejų metų daliai politikų, tame tarpe ir Lietuvos prezidentei Daliai Grybauskaitei suvokti, susivokti, kad autoritarinės- korupcinės politinės kultūros traukinys jau nuvažiavo.  Tai atsispindi krintančiose prezidentės reitinguose ir Seimo sprendime naikinti trijų DP narių teisinį imunitetą. Taip, recidyvų dar matysime, jie užprogramuoti šiandieninėje valdančioje koalicijoje. Mat tos partijos niekur nedingo. Bet tai ir liks recidyvais.  Seime aiškus socialdemokratų ir dešiniųjų suvokimas, kad vertybinė pozicija taip pat yra kapitalas, pagrindinis kapitalas –investicija į politinės partijos solidumą. Tik tokia politinė  partija gali užsitikrinti rinkėjų pasitikėjimą.  Žinoma, naudinga ar ydinga ekonominė ir fiskalinė politika jau kitas reikalas. Žmonės paprasčiausia nori žinoti, kas su viena ar kita partija jų laukia. Žmonės nori stabilumo, o ne trumpalaikių nenusakomų iš pirmo žvilgsnio fejerverkų.

Apie V. Uspaskicho kalbą.  Pagrindinė jo žinia Seimo nariams buvo (J. Kristaus žodžiais tariant) „ Kas be nuodėmės, meskite pirmą akmenį“. Cituoju Bibliją, nes, pasirodo, V. Uspaskichas yra dar ir  tikintis. Išvertus šią citatą į mūsų, matyt zekų šneką, tai reiškia, kad visi iki vieno Seimo nariai yra mažiausiai aferistai. Petras Gražulis, (TT) kalbėdamas apie juodąją buhalteriją be buhalterijos  pats prisipažino. Dabar galima drąsiai paduoti ranką žmonėms  taip įvertinusiems koalicijos partnerius.

Ši kalba buvo V. Uspaskicho politinė savižudybė. Juk nei vienas sveiko proto aferistas Seime (jeigu toks yra) ar  kur kitur nepradės šaukti mea culpa. Na, išskyrus nešvento naivumo P. Gražulis. Ne, atvirkščiai, teatrališkai  pasipiktins. Šauks apie nekaltumo prezumpciją, kuri V. Uspaskichui nesutrukdė manyti, kad visi Seimo nariai yra aferistai ir todėl turėtų jo pasigailėti. Taip sakant, ranka ranką plauna.  Taigi, jau nebesvarbu, ar V. Uspaskichas būtų  galimai išteisintas.  Putiniškai  politinei kultūrai vietos Lietuvoje veik  nebeliko. 

Vienintelis triukas, galėjęs išgelbėti DP partijos lyderį, paversti jį iš apgailėtino looserio  didvyriu jam stojus prieš Seimą, tai  paskelbti štai ką: „Turiu paruošęs valandos ilgio ginamąją  kalbą, tačiau, gerbiamieji, nusprendžiau savo noru atsisakyti teisinės neliečiamybės. Paskutinis žodis - teismo. Ačiū mane rėmusiems.“. 

Bet žmogus negali persiversti per savo nuosavą bambą, savo prigimtį. Šiuolaikinėje Lietuvos politikoje putiniškas mentalitetas tampa svetimkūniu. Kartelė pakelta. Tikėtinai, dažniau išgirsime politiko atsiprašymą už savo klaidas. Neturinčias nieko bendro su nekaltumo prezumpcija, bet kiek tik nori su politiko politine morale. Kuri niekada neleis aukščiausiam šalies pareigūnui utriruoti kovą už nepriklausomybę kalbomis apie neva „mažuosius asmeninius karus“, kuriuose asmeniniam saugumui nekilo jokia grėsmė. Ir kai šaukštai jau buvo po pietų. 

Laikas palinkėjimams. Naujametis ne už kalnų. Pagrindinėms partijoms derėtų palinkėti nenuklysti nuo pasirinkto ideologinio  kelio, kuriame šunkeliai nebus toleruojami.  Prisiminti, kad į Lietuvos Konstituciją kojų nesivaloma, kitaip tariant, valdžių pasidalijimas ir pagarba šiam pasidalijimui yra mūsų demokratijos pagrindas. O politikams nedaryti skirtumo tarp savęs politiko ir savęs „kaip žmogaus“.  Taip pat derėtų prisiminti, kad nepakeičiamų žmonių nėra, todėl niekada nepamiršti atsakomybės jausmo už pasakytus žodžius ir veiksmus. Taip pat atminti, kad Seime asmeniškumams, asmeniniams interesams ar priebėgai nuo teisingumo vietos neturi būti. Jeigu Darbo partijos lyderis tai būtų supratęs... Bet jis šito nesuprato, nes jis yra tas, kuriam, kuriems be jokio skausmo laikas pasakyti: esate putiniška praeitis. Mes, lietuviai, 2013 metais esame nusipelnę daugiau. Gerų švenčių!