Provokuojantis klausimas: TV humoro laidos – žiniasklaida?

Paskelbta 2011 spalio mėn. 14 d. | 1 koment.

Kiekvienam ateina atpildas už savo darbus. Geriau dar gyvam esant. Bet šis straipsnis ne apie Seimo narį S.S. Aiškinsiuos ar pramoginės TV laidos yra žiniasklaida, kuri turi vadovautis žurnalistų etikos kodeksu. O taip pat apie politiko teisę į privatumą. Nuo pastarojo ir pradėsiu: ar privatus dvasinis prostitutas turi teisę į privatumą? Turi. O politinis? Ne. Neturi, kai akivaizdžiai painioja asmeninius ir viešąjį interesus, kai pasiruošęs mokesčių mokėtojų pinigais apmokėti savo žemiškus malonumus.

Bandysiu apginti savo nuomonę. Prodiuseris Saulius Bartkus netyčia pagavęs už rankos Seimo narį užtikrina, kad jo laidos laikosi žurnalisto etikos. Jis gina savo Seimo narių tikrinimo projektą tuo, kad Seimo narys S. S. pats peržengė ribą tarp privačios ir viešos erdvės nelauktai pasiūlęs žurnalistei „už trijų dienų išbandymą prie jūros“ galimą darbo vietą. Ar Saulius Bartkus turėjo tylėti? Nutylėti? Jis atsako: „Tylėti negaliu“. Ir jis moraline prasme visiškai teisus. Nes mes visi esame Lietuvos piliečiai, mokesčių mokėtojai ir mums svarbu, ką veikia mus atstovaujantys politikai, kaip jie naudoja mūsų visų pinigus. Sutikite, moterų viliojimui mainais į darbo vietą jie neskiriami.

Na, moralė ir teisingumas yra viena, o teisė – kita. Ar galima provokuoti politiką vienaip ar kitaip elgtis? Pažiūrėkime, ką sako apie tai Konstitucinis Teismas: „Pripažinti, kad Lietuvos Respublikos operatyvinės veiklos įstatymo 11 straipsnis ta apimtimi, kuria leidžiama taikyti modelį (Nusikalstamos veikos modelis – A.V.) Lietuvos Respublikos Seimo narių atžvilgiu, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.“. Bet modelio naudojimui reikalingas teismo leidimas. Ar prodiuseris Saulius Bartkus tokį leidimą turėjo? Ne.

Ar žurnalistas turėtų turėti teismo leidimą, kaip norėtų S. S. ar kiti politikai? Tikras absurdas. Nei vienas žurnalistas negautų tokio leidimo. Antra, žurnalistinis tyrimas būtų neįmanomas. Nebūtų įmanoma „valrafinti“. (Pavadinimas kilęs iš vokiečių žurnalisto Giunterio Valrafo, kuris, apsimetęs anglių kasyklų darbininku, atskleidė darbininkų išnaudojimą kasyklose praeito amžiaus septintame dešimtmetyje). O kaip ten visgi su provokacija? Prodiuseris Saulius Bartkus teigia, kad Seimo narys S.S. jau anksčiau bandė jam įsiūlyti įdomia forma kyšį ir jis turįs įrašus tam patvirtinti. Todėl logiška, kad šiuo atveju, numatant neleistiną veiką, toks įrašinėjimas buvo pagrįstas. Kalbu apie tai, kad įstatymas leidžia naudoti Nusikalstamos veikos modelį, jeigu jau turėta žinių apie galimą niekšą ir jo galimai niekšišką veiklą. Bet žurnalistai ne STT ir ne FNTT, tad kaip elgtis? Yra vienas tikrai absoliučiai švarus būdas išvengti provokacijos, tai politikui elgtis morališkai, etiškai, gerbiant Seimo statutą taip, kad net ir su dešimčia paslėptų kamerų ir mikrofonų, jo arba jos nebūtų galima išprovokuoti.

Taip, žurnalisto etika nurodo žurnalistui informuoti asmenį ar pokalbis bus įrašinėjamas, filmuojamas. Asmuo turi teisę sutikti su tuo, arba ne. Tačiau politikai vertinami pagal aukštesnius moralinius kriterijus, o teisė jiems išimčių nesuteikia. Atvirkščiai. Teismai nurodo jiems turėti storesnę odą nei privatus asmuo. Kiek politikų buvo pagauti viešoje vietoje ypač bulvarinės spaudos už rankos viešam asmeniui neleistinuose aplinkybėse? Ne etiškai juos gaudant. Aibės. Galvos krito, karjeros baigėsi. Aš čia ne apie Lietuvą, žinoma. Mūsų pagautieji už rankos politikai prisistato ne tik aukomis, bet ir didvyriais. Du viename, kaip toje reklamoje. Pasak S.S, jis dabar gins Lietuvos tautą nuo žurnaliūgų įžūlumo bei amoralumo (sic!). Anglijoje kaip tik visai nesenai vienas stambiausių ir seniausių bulvarinių leidinių „News of the World“ buvo patrauktas teisminėm atsakomybėn už neteisėtus, slaptus pasiklausymus. Ir uždarytas.

„Ar tikslas pateisina priemones?“, klausia advokatė ir žiniasklaidos ekspertė Liudvika Meškauskaitė. Atsakymas: tikrai yra tam tikra pilka zona, kuria ir kurioje galima žaisti, neprognozuojant pasekmių. Viena tokia pasekmė stuktelėjo žurnalistui Gintarui Visockiui, kai teismas jį nubaudė 20 tūkstančių litų bauda remdamasis statistinio skaitytojo galima nuomone.(!) Todėl šiuo atveju nežinia, ką nuspręstų mūsų neprognozuojami teismai.

Ar galima buvo įrašinėti Seimo nario garsųjį pokalbį? KK2 prodiuseris sako, kad taip. Kodėl? Todėl, kad pakibęs ant jauko Seimo narys, pasak Sauliaus Bartkaus, atėjo į pasimatymą su privačiu žmogumi darbo metu. Kuriam galui Seimo nariui vaikščioti į pasimatymus su merginomis prie litro alaus bokalo, nieko bendro neturinčius su jo tiesioginiu darbu ir atsakomybėmis darbo metu? Ar tai pakankama priežastis įrašinėti pokalbį? Manau, kad taip. O gal ir ne. Tiesa yra ta, kad viskas kyla iš konteksto. Visą kitą nusako teismas, kurį tas kontekstas turėtų įtikinti arba ne. Šiuo atveju viešas interesas etine prasme (mano supratimu) be jokios abejonės buvo pažeistas. Dar klausimas, ar Seimo narys S.S. nevykdė nusikalstamos veikos siūlydamas mokesčių mokėtojų pinigus už paslaugas prie jūros.

Dabar keli žodžiai apie TV pramogines laidas ir žiniasklaidą. Sakydamas, kad pramoginės „informacinės“ laidos nėra žiniasklaida, remiuosi faktais. Joms galioja kiti kriterijai. Jos gali apsimesti meninėmis, o tokiose buitinės tiesos kriterijai negalioja. Lietuvoje televizinė politinė satyra (išskyrus kai kuriuos retus atvejus) yra tokio žemo vaidybinio ir intelektinio lygio, kad klausiu savęs, kur dingo save gerbiantys humoristai? Save gerbiantys aktoriai ir TV režisieriai? Tiesa, simpatiškus LNK peliukus dar žiūrėti galima. Kita vertus, kiek galima? Negi nieko naujo nėra po saule? Kur dingo lietuviški Lettermanas ir Leno!? Andriau Užkalni, ką tu ten veiki savo taip išreklamuotoje laidoje? Miegi? Atsipeikėk, žmogau. Juk gyvenai Londone šimtus metų for God's sake!

Na, bet ir nuklydau nuo temos, atleiskite. Trumpai tariant teigiu, kad jeigu humoristinė, parodijuojanti gyvenimą TV laida pretenduoja į informacinę, tai, ponios ir ponai, laikykitės žurnalisto etikos. Ten viskas numatyta. Galima maivytis kiek nori ekrane, bet informacija turi būti patikrinta, bešališka, renkama nepažeidus žurnalisto etikos kodekso, neginanti kieno nors interesą išskyrus viešą interesą. Ginti bet kokiais būdais? Ar tikslas pateisina priemones? Ne. Ir vis dėlto, esu tik silpnas žmogus, kurį šis klausimas provokuoja.