Prezidentė tango šoka viena

Paskelbta 2013 rugsėjo mėn. 20 d. | 0 koment.

Žymės: Demokratija, Rinkimai, Grybauskaitė, Teismas, Prezidentė

valstietis.lt

Šioje mano puikioje šalyje vyksta suknisti procesai: raganų medžiokles inicijuoja niekaip nepagaunama į užsienį pabėgusi ragana, dabar Anykščiuose atsirado dar viena vardu „Agnė“ vaikų darželiuose persekiojanti auklėtojas „lesbietes“, o prezidentė šoka tango. Viena. Mat ji niekuomet neklysta.

Sakoma, kad kuprotą tik grabas išlygins. O kaip su niekada neklystančiu? Reikėtų kreiptis patarimo pas psichologus, šiuo atveju prezidentei. Nes jos neklystamumas dar kartą propaguoja teisinį nihilizmą, tinkantį Rusijai, bet ne pirmininkaujančiai Europos Sąjungos Tarybai Lietuvai. Negi taip sunku žmogui atsikratyti nevisavertiškumo kompleksų?

Juk žmogui su tokia prieštaringai vertinama praeitimi tiek pasiekus nieko niekam įrodinėti nereikia. Bet ne. Teismas, visiškai išteisinęs tikra šio žodžio prasme nieko dėtus pareigūnus, neteisus, ir tiek.

Gal reikėtų Rūtai Janutienei rašyti antrą savo knygos dalį pavadinimu „Prezidentė: daktaro Džekilio ir pono Haido kompleksas“? Nes vieną dieną D.Grybauskaitė sukelia ovacijas už Dalai Lamos priėmimą Prezidentūroje, už teisingai kietą poziciją „Gazprom“ atžvilgiu, o jau kitą – apstulbina pasibaisėtina civilizuotoje visuomenėje kritika teismams nešokantiems pagal jos dūdelę.

Klausimas prezidentei su žinoma garsia sovietine potekste: „Kas jūs, ponia Grybauskaite?“ (Nežinantiems priminsiu: tai garsaus sovietinio filmo „Kas jūs, daktare Zorge? “ apie sovietų agentą parafrazė).

Nežinia, ar sąmoningai, bet rutuliojasi vaizdas politiko siekiančio išlikti savo poste dar vienai kadencija iškart dviems frontais: vienas skirtas užsienio ausims ir akims, kitas – vidaus rinkai. Triukas – pigus, kaip pastebėjo su politika nesusidurianti mano draugė Erika.

Todėl draugiškai siūlyčiau gerbiamam teisės profesoriui V.Nekrošiui susilaikyti nuo tokių visiems išskyrus prezidentei akivaizdžių pastebėjimų: „Atrodytų, turime akivaizdų faktą – teismas pripažino, kad atleidimas buvo neteisėtas“.

Kaip galima šį sprendimą kažkaip dalinti ir aiškinti, kad štai čia buvo nagrinėtos kažkokios procedūrinės smulkmenos, bet kažkokie kiti svarbūs dalykai „išlieka”. Mat šuns kauksmas į S.Daukanto aikštės padangę nenueina. Juk prieš kelias dienas prezidentė. taip pat aiškino tautai vis dar nesusigaudanti kas yra kas Garliavos byloje, nors visi iki vieno teismai tai jau išaiškino net itin bukiems.

Bet mūsų prezidentė nėra kvaila. Tad kas ją verčia nekreipti dėmesio į teisės ekspertų, garbingų politologų ir Konstitucijos nuomonę? Priminsiu: Konstitucijos 109 straipsnio 2 dalyje nustatyta: „Teisėjas ir teismai, vykdydami teisingumą, yra nepriklausomi“.

Konstitucijos 114 straipsnio 1 dalyje rašoma: „Valstybinės valdžios ir valdymo institucijų, Seimo narių ir kitų pareigūnų, politinių partijų, politinių ir visuomeninių organizacijų ar piliečių kišimasis į teisėjo ar teismo veiklą draudžiamas ir užtraukia įstatymo numatytą atsakomybę.“. Toliau Konstitucinio Teismo doktrina: „ Konstitucija draudžia vykdomajai valdžiai kištis į teisingumo vykdymą, daryti teismams kokį nors poveikį ar vertinti teismų darbą nagrinėjant bylas, juo labiau – nurodinėti, kaip turėtų būti vykdomas teisingumas“. 

Atsakymas į „kas verčia...“ glūdi D.Grybauskaitės pasaulėžiūroje, kuri leidžia ciniškai naudotis vis dar kritinės Lietuvos visuomenės dalies baime laisvei. Tai daliai, deja, vis dar daro įspūdį „stiprios rankos“ įvaizdis, o prezidentė tai tai žino.

Bet svarbiausia, ji žino, kad politinis elitas tylės. Ir nesvarbu ar tas politinis elitas kairys ar dešinys. Visi dalijasi ta pačia sovietinio prisitaikėliškumo patirtimi, kuri primityviai supranta politinį pragmatizmą. Tokiame pragmatizme kertiniai teisinės valstybės principai negalioja. Ir tai jau ne šiaip pastebėjimas, o diagnozė.

Apie tai, nors ir netiesiogiai, pasisakė Lietuvoje vešėjęs žymus Švedijos politikos mokslų profesorius ir publicistas B.Rotšteinas: „Pasitikėjimas valstybės institucijomis ir žmonėmis yra susijęs, nes visų žmonių negalima pažinoti, todėl tenka vadovautis turima informacija ir iš jos daryti išvadas.

Taigi, jei manoma, kad mokytojai, teisėjai, policininkai ir gydytojai yra nesąžiningi, daroma prielaida, kad ir kitais negalima pasitikėti. Tokioje visuomenėje gyventojams tenka imtis nelabai gražių priemonių, pavyzdžiui, problemas spręsti per pažįstamus ir gimines, duoti kyšius.

Jeigu posakis, kad žuvis genda nuo galvos, yra teisingas, o galimas sprendimo būdas paprastas - būtina padidinti viešojo sektoriaus darbo kokybę ir susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą juo. Žmonės nenori remti sistemos, kai įtaria, kad yra ja besinaudojančių nesąžiningai“.

Ir taip bus tol, kol mūsų prezidentė ir kiti šoks tango vieni.