Prezidentė susimovė? Taip. Seimas taip pat.

Paskelbta 2012 kovo mėn. 13 d. | 2 koment.

Žymės: prezidentė, premjeras, moralinis reliatyvizmas, Konstitucija,

 Prezidentė susimovė nusprendusi nepatenkinti premjero kreipimosi atleisti liberalcentristų vidaus reikalų ministrą R. Palaitį,  teigia politologas K. Girnius. Žinoma, solidesniais žodžiais. Tačiau nei vienas jau nuomonę išsakęs politologas nepastebėjo  to, ką turėjo pastebėti su Konstitucija gerai susipažinęs pilietis: prezidentė ne tik susimovė, bet ir visus apmovė.

Prezidentė Dalia Grybauskaitė neturėjo jokios Konstitucinės teisės atmesti ministro pirmininko Andriaus Kubiliaus  reikalavimą atstatydinti  vidaus reikalų ministrą R. Palaitį. Taip tvirtina betarpiškai rašęs Lietuvos Konstitucijos tekstą Nepriklausomybės Akto signataras L. N. Rasimas. Pasak jo, pagal Konstitucinio Teismo dar 1998 m. suformuotas išvadas apie Vyriausybės, kaip Seimo patvirtintos institucijos ir prezidento tarpusavio santykius, prezidentė negali skirti ir atleisti ministrų, o nurodyta įsakmiai - ministro pirmininko teikimu skiria ir atleidžia ministrus (Konstitucijos 84 str. yra imperatyvus). Kitaip tariant, prezidentė turėjo, premjero teikimu, atleisti R. Palaitį.

Jeigu taip neatsitiko, tai, klausia L. N. Rasimas, gal tokiu elgesiu prezidentė pareiškė nepasitikėjimą Vyriausybe? Betgi  ne, čia nėra ko spėlioti. Prezidentė, aiškindama savo sprendimą  sakė šitaip: „Vyriausybė gali ir turi dirbti“.  Seimas, visos be išimties partijos  Seime puolė naudotis vienai ar kitai partijai naudingu arba nenaudingu prezidentės poelgiu, tačiau nei viena jų demokratijos labui neatsitokėjo.  Jeigu yra taip, kaip teigia teisės ekspertai, tai  prezidentė ne šiaip  prasižengė, bet visiškai atvirai nusispjovė į Konstituciją.  Kai, kartoju, ministras pirmininkas pareiškia politinį nepasitikėjimą ministru, prezidentė turi gerbti tokį sprendimą. A. Čapliko kalbėjimas apie vid. reik. ministro teisėtus veiksmus, nėra argumentas. Kai Švedijos socdemų lyderė kažkelintais metais panaudojo valstybinę kreditinę kortelę apsipirkimui išleidusi mažą sumelę- NETYČIA, visuomenė ir jos partijos rinkėjai, nežinodami tikėti ar ne, pareikalavo jos atsistatydinimo. Ji taip ir padarė. Moralinis reliatyvizmas politikoje yra pavojingas demokratinei valstybės sandarai.

Ir kas iš to? Čia kaip su vaistų vartotoju, neskaitančiu vaistų naudojimo informacijos. Galiausiai perdozuojama. Kai šaukštai po pietų, klausiama, kas kaltas. Taip ir šiuo atveju ne vieną kartą  buvo skambinama varpais apie prezidentės jau kažkelintą  nesiskaitymą su Konstitucija, (kišimasis į premjero atsakomybes ribas, konkrečias teismines bylas ir t.t) bet Seimas tylėjo kaip žemės priėdęs. Seimo nariai, atsakingi už įstatymų leidimą, įstatymus, garantuojančius demokratinės valstybės sandaros gynimą ir tobulinimą, patys nesuvokia tų įstatymų laikymosi esmės. Teisus buvęs premjeras G. Vagnorius sakydamas, kad premjerą A. Kubilių galima mylėti arba ne, bet Konstitucijos laikytis būtina.  Dabar gi taikstymasis su prezidentės Dalios Grybauskaitės autoritariniais fasonais, nekamufliuojama nepagarba Konstitucijai,  kuria Lietuvos kaip bananų respublikos įvaizdį.

Jeigu manoma, kad niekas šito nemato, tai lrytas.lt  kalbinti kai kurių šalių diplomatai nesuvokia tokio prezidentės elgesio. Pavyzdžiui, Suomijos ambasados pirmasis sekretorius Kim Kuivalainen, tiesiai sako, kad Suomijos prezidentui niekada nebūtų kilusi mintis  apeinant ministrą galimai skambinėti jo žemesnio rango darbuotojui. Aplamai nesilaikymas Konstitucijos, bandymas ją apeiti neįmanomas nei Suomijoje, nei Austrijoje nei kitose ES valstybėse. Žinoma, galima bandyti teigti, kad prezidento galios vienoje ar kitoje valstybėje skiriasi, bet dokumentuotai neteisūs  šaukiantys, kad prezidentas Lietuvoje gali skambinti kam nori, kištis kur nori nesilaikant įstatymų, valdžios atsakomybių atskyrimo numatyto Konstitucijoje.   Toks mastymas yra ydingas, jis kuria telefoninę teisę ir pavojingas demokratinės valstybės sandarai.  Iš taikstymosi su  nesiskaitymu su įstatymais kyla grėsmė visuomenės moraliai ir etikai. Šios sąvokos virsta reliatyviomis. Kai prezidentė galimai nusižengiant  Konstitucijai netenkina  premjero prašymo atleisti vieną iš ministrų, kuriam premjeras  prarado pasitikėjimą, ir tuo pačiu teigia, kad vyriausybė gali dirbti, tai tam amerikiečiai turi tokį išsireiškimą: valgyti pyragą ir jį vis tiek jį turėti. Toks  pavojingai infantilus požiūris politikų tarpe atspindi tą patį reiškinį visuomenėje. 

Tas moralinis reliatyvizmas lyg vėžys ėda demokratijos stuburą. Kai pasakysiu, kad tokia yra sovietinio mentaliteto išdava, mane žiovaudami pakritikuos žodžiais pavyzdžiui, „baik, atėjo nauji ir jie tokie patys“. Žinoma tokie patys. Nes Seime apie devyniasdešimt procentų politikų kaip tik ir yra sovietinė karta „penkiasdešimt metų dirbusių Lietuvai, penkiolika – laisvai“.  Prezidentė kaip tik yra tos kartos išugdyta. E. Masiulis, liberalas, A. Čaplikas, liberalas, bet to liberalumo turinčio ginti demokratinės valstybės sandarą – nei kvapo. Atvirkščiai. A. Čaplikas piktdžiugiškai džiaugiasi prezidentės neteisėtų sprendimu, o konservatorė Rasa Juknevičienė vakar LTV laidoje  nesugebėjo sudėti reikiamų akcentų jam atsakyti.  Tai iš to paties teisinio neišprusimo istorijos. 

Ar turi premjeras A. Kubilius nuryti karčią politinę piliulę- nesėkmę, kaip jam siūlo  politologas Lauras Bielinis? Ne. Tai būtų susitaikymas su neteisingumu ir neteisėtumu. Premjeras elgėsi taip, kaip pridera Vyriausybės vadovui. Vienas ministras niekada negali būti viršesniu už visą vyriausybę.. Jeigu ir toliau opozicinės partijos Seime demagogiškai bandys išspausti asmeninės naudos iš šio Konstitucinio konflikto,  tada belieka paklausti: iš ko juokiatės, ponai? Juk patys susimovėte. Nesėkmė yra prezidentės ir – visos Lietuvos visuomenės, jeigu ji ir toliau toleruos prezidentės savivalę.