Premjeras neatiduos D. Kreivio...

Paskelbta 2011 vasario mėn. 23 d. | 0 koment.

Karas. Ačiū Dievui, tik tarp prezidentės ir premjero. Kauliukai mesti ir pirštinė taip pat. Premjeras priėmė iššūkį. Na, o dėl kokių priežąsčių kilo karas? Tikrai ne dėl vieno susimovusio ministro, nes susimovusių ministrų sąrašas vis ilgėja. Psichologiškas ir sutirštintas prielaidų  vaizdas toks: prezidentės reitingai kažkiek smuko (o, siaube!), reikia kažką daryti. Tai, ką prezidentė tokiais atvejais pasirenka su garantuotomis minios ovacijomis kaip rezultatas, tai tiesioginis kišimasis į premjero atsakomybės ribas ir galvų kapojimas.

Bet tas užsisžyręs premjeras neatiduoda nei aplinkos ministro G. Kazlausko, nei D. Kreivio. O rankos juk taip niežti!

Na, bet negali prezidentė šiaip sau paiimti ir pareiklauti kažkieno galvos. Šiuo atveju D. Kreivio, nes VTEK- as tik po dviejų mėnesių turės  pateikti atsakymą į klausimą, ar D. Kreivys supainiojo viešus ir privačius interesus. Be to, išties verslo žmogus, atėjęs į valdžią, negali pasinaudoti specialiais fondais, kurie perimtų visą jo finansinį turtą ir jį ten tvarkytų. Taip, kaip yra kitose šalyse. Prezidentė puikiai žino, kad tokio įstatymo, leidžiančio tai elgtis, nėra. Todėl D. Kreivys pasielgė tik taip, kaip ir buvo įmanoma: perdavė viską savo motinai.  Tai nenusikaltimas. Žinoma, sužinojęs, kad jo mamos įmonė laimėjo konkursą mokykloms renovuoti, galėjo tuojau pat mamai pasakyti maždaug šitaip: „Mama, labai prašau. Atsisakyk konkurso, arba mano politinei karjerai – šakės“. Jis taip nepasakė. Ir dabar jau niekas neįrodys, kad motina su sūnumi nesikalba tai yra sūnus nieko apie tai nežinojo! Galiausiai, jau ir nebesvarbu, jeigu pasirodys, kad jis nieko dėtas. Nes mūsų pasitikėjimas tarnybiniais patikrinimais  yra lygus nuliui. Tiek nusigyvenom, deja.

Žinant, kad didžiausias politiko turtas yra pasitikėjimo kapitalas, o ne pinigų kiekis, nieko kito nebelieka, kaip įmesti rankšluosti. Ir mes išvengtume primityvių  galios žaidimų Beje, Lietuvos politikai tos tiesos niekaip negali suvokti, o suvokus, susitaikyti su šiuo faktu.

Vėl apie prezidentės poziciją. Jos problema – ir mūsų visų taip pat, tai prezidentei pateikti rimtą galvos kapojimo priežastį, o mums ta priežastimi patikėti. Tad gal yra dar kokių nors priežasčių, dėl kurių būtina išsityčioti iš premjero, nukertant jo artimiausio pavaldinio galvą? Ką žino prezidentė ir ko nežino premjeras?

Klausimas neteisingas. Teisingas klausimas turi skambėti taip: „Ko nežinome mes, visuomenė, nors turime teisę žinoti“?  Vien tik prezidentės  pareiškimai, pvz.: „Nepasitikiu“, o po dviejų dienų „Atsistatydink!“,  neįtikina. Čia prezidentė vėl sugrįžta į į kažkokį autoritarinį laikmetį. Nuo kurios ji turėtų bėgti, kaip velnias nuo kryžiaus, nes žiūrėk, kas darosi arabų pasaulyje, kai valdantieji atsisako kalbėtis su piliečiais. Kalbėtis, aiškintis ir aiškinti. Nors, sprendžiant iš gan aukštų prezidentų  reitingų, pas mus blogiau nei pas arabus. Norima kietos rankos, kol galiausi ši trenkia  per galvą.

Ko belieka laukti? Veiksmų, kurie tikrai nėra iš tirščių traukti. Prezidentas neturi galių priversti premjerą atsisakyti vieno ar kito ministro. Tad kokiu pagrindu prezidentas galėtų priversti taip padaryti? Remiantis moraliniu autoritetu?  Tik parodykite man tokį n – kartų dariusi kompromisus politiką, kuris būtų užsidirbęs tokį kiekį moralinio autoriteto, kad vien tik nuo jo žvilgsnio keliai sulinktų. 

Prezidentė paskelbs nepasitikėjimą vyriausybe? Kaip čia dabar?  Ji gi iš peties ginė A. Kubiliaus vyriausybę už jos griežtą ekonominę politiką. Kas ateis po šios vyriausybės? Populizmo ir valdžios ištroškusi opozicija? Kuri tikriausiai  nusispjaus į žodžius „griežta ekonominė politika“. Taip pat kaip ir į bet kokias kalbas apie Lietuvos energetinę nepriklausomybę tai yra ES energetikos direktyvos trečiojo paketo įgyvendinimą, suteiksianti  Lietuvos Vyriausybei teisę valdyti strateginę infrastruktūrą. Ar prezidentė mato opozicijoje politinę valią   pasiruošusią Gazpromui pasakyti Ne? O kalbos apie kovą su korupcija ir oligarchais taip ir liks kalbomis be jokių galimybių bent kažką padaryti. Dabar keli prezidentės pateikti korupciniai  įstatymo projektai pagaliau pamatė dienos šviesą kaip tik koalicijos dėka.

Seime,  koalicija rami. Kiek ji liks rami po savivaldybės rinkimų, pasižiūrėsime. Jeigu rezultatai bus ne kokie, koalicijos viduje gali prasidėti neramumai. Gal, tada atsiras norinčių pažvejoti laimės kitų glėbyje. Bet tai greičiausiai turėtų įvykti likus gal pusei metų iki Seimo rinkimų. Taigi, nepasitikėjimo votumas Vyriausybei Seime turėtų žlugti.

Vienu žodžiu, bent iki savivaldybių rinkimų prezidentei teks sukasti dantis ir nuryti savigarbą. Versti premjerą nulenkti galvą  prieš pačius rinkimus ne tik nekonstruktyvu, bet ir įtartina.

Kuriam galui prezidentei  prieš pačius rinkimus reikalingas karas su premjeru? Ką žino ir ko siekia prezidentė, o nežino premjeras? Ir ką turėtume žinoti mes? Atsakymų kaip ir nėra.