„Politinį ciklą pralenkiančius projektus galime suskaičiuoti ant pirštų. Visa tai liudija vieną reikšmingą dalyką - tęstinumo svarbą ir, deja, tęstinumo stoką“, - tai prezidentės žodžiai. Dabar V. Putino citata: „Labai svarbu užtikrinti nenutrūkstamas pozityvias politines tendencijas ir aš įvardinsiu trys pagrindinius principus, kuriais naujasis parlamentas turėtų grįsti savo darbą“.

Prezidentė, žinoma, kalba apie tolesnę taupymo politiką, apie siekį įtvirtinti nepriklausomą energetiką. Bet apie tokius dalykus paprastai kalba premjerai, ne prezidentai. Ar gali demokratinės šalies vadovas propaguoti politinį tęstinumą, kai iš principo toks lyg ir nėra įmanomas?

Mat atsiradus naujai daugumai mūsų demokratiniame parlamente yra įprasta viską griauti ir vėl pradėti statyti iš naujo. Ar tokią logiką išties kainuojančią milžiniškas lėšas visuomenei galima atmesti nepažeidus demokratinių principų?

Prezidentė mano, kad įmanoma: „Demokratinėje valstybėje egzistuoja nuomonių ir politinių jėgų įvairovė, o sprendimų teisė keliauja iš rankų į rankas. Todėl jeigu norime rezultatų, būtinas sutarimas dėl svarbiausių darbų ir jų tęstinumo. Nepriklausomos Lietuvos istorijoje turime įrodymų, kai svarbiausių tikslų įgyvendinimui politinės spalvos netrukdė“.

Taip, tai buvo organiški vertybiniai susitarimai vedę į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, į ES ir NATO. Kokie dar bendri vertybiniai projektai vienijantys mūsų politines partijas Seime? Atsilikusi nuo gyvenimo šeimos koncepcija, požiūris į santuoką, nusistatymas prieš homoseksualus.

Kas dar? „Ūkiniai“ reikalai: suskystintų dujų terminalas, energetinis tiltas su Švedija. Ar tai garantuos energetinę nepriklausomybę ir žemas kainas? Ar sutariama dėl atominės elektrinės statybos? Dėl socialinė politikos? Neišlaidavimo politikos? Švietimo politikos? Užsienio politikos?

Socialdemokratų Seimo narys Vytenis Andriukaitis tiesiai šviesiai sako, kad visose šiose minėtose srityse tęstinumas neįmanomas, mat, anot jo, „pas mus vyrauja gilios demokratijos deficitas“.

V. Andriukaitis, atsakydamas į klausimą, ar įmanoma paklusti prezidentės kvietimui siekti politinio tęstinumo, atsako „Negaliu sutikti su dešiniųjų radikalizmu, su socialine ir darbo politika, žmogaus teisių stoka ir nacionalizmu. Nelegalizuosime J. Brazaičio- Ambrazevičiaus vyriausybės. Užsienio politikoje laikas baigti šaltąjį karą su Rusija. Atominės elektrinės statyba tikrai neturi būti statoma šiandieninės vyriausybės siūlomu modeliu. Nesidžiaugiu ir Mokslo studijų įstatymu. Taigi, viską reikia keisti.“.

Aiškiai galima teigti, kad pozicijos ir opozicijos radikalizmas Lietuvoje nesudaro jokių rimtų sąlygų politiniam sutarimui ilgesniam nei vienai kadencijai. Švedijos moderatų (Nuosaikiųjų konservatorių) Europarlamentaras Gunnar Hökmarkas teigia, kad turi būti bendras vertybinis susitarimas dėl gyvybiškai svarbių valstybei prioritetų, bet visa kita yra kintama, nes tokia yra demokratijos priedermė. Reikėtų priminti, kad Švedijos dešinieji tik po 71 metų socialdemokratų politinės monopolijos perėmė valdžią į savo rankas ir – drastiškai pakeitė socialinės gerovės valstybės įprasminimo mechanizmus.

Turime ir dar vieną ryškią problemą, nesudarančią jokių prielaidų politiniam tęstinumui, tai partijos neturinčios jokios politinės pasaulėžiūros. Pavyzdžiui, Darbo bei Tvarkos ir teisingumo partijos. Gavusios valdžią į savo rankas, visai galimas daiktas gali kisti net pamatiniai vertybiniai sutarimai dėl jų populistinės pragmatinės, trumparegiškos vienadienių interesų politikos. Gal čia vertybinėmis save laikančiomis partijos socdemai, konservatoriai ir liberalai galėtų ieškoti bendro vardiklio? Tikriausia utopija.

Ką gi, nors prezidentė gerų norų vedama teisingai pastebi, kad „Nepriklausomos Lietuvos istorijoje turime įrodymų, kai svarbiausių tikslų įgyvendinimui politinės spalvos netrukdė“, šiuo atveju tos visos spalvos tiek išblukusios, kad belieka tik politiniai interesai, dažnai naudingi tik vienai partijai ir jų rėmėjams.

Demokratija turi be kitų, dar vieną gerą ypatumą: leidžiama suklupti ir atsitiesti. Tačiau trumparegiška, buldozerinė politika „Po mūsų nors ir tvanas“, užprogramuota pozicijos ir opozicijos mentalitete, dar ilgą laiką kaišios pagalius atsakomybei, be kurios politinis sutarimas ten, kur įmanomas, tampa neįmanoma misija. Ilgainiui, demokratija gali virsti autoritariniu režimu. Ačiū Dievui, kad dar turime Konstituciją.