Pažyma, suteikusi jėgos institucijoms nevaldomą ginklą

Paskelbta 2013 lapkričio mėn. 12 d. | 0 koment.

Žymės: BNS žurnalistės, Dalia Grybauskaitė, STT kratos, VSD pažyma, žodžio laisvė

Beprecedentis įvykis naujosios Lietuvos istorijoje – liudininkais paskelbtų žurnalistų persekiojimas, kratos jų namuose ir darbovietėse. Gėdingas ne tik pats įvykis, bet jėgos institucijų visiškas nesuvokimas, kurioje santvarkoje jos veikia. Kažkas žinojo apie jėgos institucijose išplitusi aklą nuolankumą. Tai, kas šiandien vyksta prieš mūsų akis, yra neprincipingų vidutinybių bakchanalija. Tokie išmoko mintinai demokratijos kalbėsenos žargoną, niekaip nesuvokdami jo turinio.

            lrytas.lt. Rytas Staselis iš žurnalistų protesto akcijos prie STT 2013 lapkritis

Didžiausia grėsmė demokratijai yra įgrūsti į aklai nuolankaus jėgos institucijos pareigūno rankas teisiškai pagrįstą prievartos įrankį.

Tam reikalui buvo pasirinktas jau kartą save diskreditavęs teisėjas. Tas pats, paleidęs į laisvę visoje Europoje ieškomą ir Lietuvoje sulaikytą mafijos bosą. Kuo motyvuodamas teisėjas suteikė galią smogti demokratijos ramsčiui žiniasklaidai? Atsakymo teisėjas nepateikė.

Atsakymo teko laukti ir iš aukščiausių valdžių vadovų. Reakcijos vėlavimas – tyčinis ar atskleidžiantis jų tikrąsias nuostatas?

Kol buvo tylima, buvo intensyviai menkinimas žurnalisto vaidmuo ir atsakomybė, jo svarba demokratijos pagrindinių principų gynimui. Žurnalistas buvo sulyginamas su paprastu nusikaltėliu. Tokia ir žinia visuomenei: nepasitikėkite žiniasklaida ir žurnalistais.

Taigi, visuomenės pasitikėjimo žiniasklaida praradimas yra niekas kita, kaip Kalėdinė dovana mūsų priešams. Kurių tikslas įrodyti Lietuvos visuomenei, kad žiniasklaida, tas vienintelis gynėjas prieš valstybės savivalę, yra nepatikimas. Šūkis: „Žiūrėkite PBK ir viskas bus tvarkoje!“.

Aukščiausių šalies vadovų pasisakymai atskleidžia vos ne nusikaltėliškai chaotišką požiūrį į žodžio laisvę, žurnalisto profesiją ir teisėsaugą.

Viena vertus, teisingai kritikuojami VSD, prokuratūra ir STT (tik pastaroji labiausiai ir lieka kvailio vietoje), kita vertus, normalioje valstybėje teisėsaugos pareigūnų veiksmų kritika nedovanotina. Mat politikai neturi teisės kištis į teisėsaugos darbą. Tai griežtai draudžia Lietuvos Konstitucija.

Tad kur glūdi valstybinio masto problema? Atsakymai keli. Vienas, švietimo stoka. Teismų, policijos, VSD, prokuratūros darbuotojams būtina diegti demokratinės valstybės demokratinių vertybių bei principų suvokimą.

Vien tik įstatymų žinojimas niekaip neapsaugo nuo pavojingų išpuolių prieš bet kurį valstybės pilietį. Teisingumo bei teisėtumo įgyvendinimas nėra mechaniniai įrankiai, iškrentantys iš valstybės politinės santvarkos konteksto.

Jau ne vieną kartą pralaimime bylas Strasbūre, arba bylos nugesinamos, arba autoritarizmu grįstas valstybės elgesys suskaldo visuomenę. Daro ją pažeidžiamą, lengvai manipuliuojamą. Išpuolis prieš laisvo žodžio garantą – žiniasklaidą, anaiptol ne pirmas valstybės mastu.

Pradedant manipuliavimu Visuomenės informavimo įstatymu būdingu visoms valdžioms, ekonominiu žiniasklaidos kokybės smukdymu per naktines ekonomines reformas, leidimas savivaldybėms leisti gyventojų lėšomis save garbinančius „nuosavus“ laikraščius regionuose. Šis, paskutinis (norisi tikėtis) išpuolis prieš žiniasklaidą yra nedovanotinas.  

Taip, atsiras kritikų, noriai teigiančių, esą patys žurnalistai kalti. Žinoma. Ir ne vieną kartą. Bet šiame kontekste kritika – ne į temą. Ginti reikia esminius laisvos demokratinės valstybės principus. Vienas jų yra žurnalisto teisė neatskleisti šaltinio. Panaikinus tokią teisę, žodžio laisvei teks sudainuoti amžina atilsį.

Antras atsakymas į klausimą, kur glūdi valstybinio masto problema, yra nepasiruošusių tokioms svarbioms demokratinei valstybei ginti pareigoms vadovų skaičius.

Iš kur jų tiek? Juk vidutinybės paprastai neturi jokios pasaulėžiūros, ką jau kalbėti apie mūsų lietuvišką kontekstą. Dar kartą tenka pastebėti, kad tokiems dvidešimt treji metai gyvavimo demokratijos sąlygomis nė motais. Taigi, valstybės tarnyba skirta neatsakingoms vidutinybėms, kurioms į rankas teisiškai įduodami prievartos įrankiai.

Naudokis kaip nori. Taip neretai ir daroma. Gal derėtų prieš priimant į tokią atsakingą tarnybą žmogų nusiųsti jį mėnesiui į seminarą „Demokratijos pagrindai“?

Prezidentei D.Grybauskaitei tektų seminare apsilankyti kartu su jos kuruojamais teisėjais, saugumiečiais ir taip toliau. Seimo pirmininkei ir Seimo nariams taip pat ne pro šalį. Vyriausybės vadovui ir jo aplinkai taip pat.

Akivaizdu, kad principingų tarnautojų trūkumas yra pavojingas. Dar ir tuo, kad atitinkamai mąstantys tarnautojai tampa sistemos svetimkūniais, kuriais būtina atsikratyti. Taip ir daroma. Tokiu būdu kuriamas uždaras nuo valstybės piliečių vidutinybių rojus.

Peršasi klausimas: kokios šio pavojingo išpuolio prieš žiniasklaidą pasekmės? Tarnystės valstybei kontekste, bijau, niekinės. Taip tęsis tol, kol valdžios sistemoje daugumą sudarys bijantis savo vadovo šešėlio ir niekaip jo įsakymų nekvestionuojantys tarnautojai. Tuo bus naudojamasi per prezidento rinkimus, deja.

Turint tokius draugus, priešų nereikia. Brutalios ne ta kryptimi nutekintos (visuomenei būtinos žinoti) pažymos paieškos rodo, kaip pavojinga yra suteikti idėjiškai nepasiruošusioms jėgos institucijoms prievartos mechanizmą. Mat pirmas jų priešas kaip tik ir yra laisvas žodis.

publikuota lrytas.lt